Ignacas Paderevskis kalba Žalgirio paminklo atidengimo ceremonijoje Krokuvoje 1910 m. liepos 15 d.

Pradžia – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, nr. 8–9, 2019 m. rugpjūtis–rugsėjis; I dalis – www.voruta.lt/xx-amziaus-politikos-ir-diplomatijos-supuoklese; II dalis – https://www.voruta.lt/xx-amziaus-politikos-ir-diplomatijos-supuoklese-ii-dalis/

Gediminas ZEMLICKAS, Trakai, www.voruta.lt

Pirmose dviejose mūsų rašinio dalyse nagrinėjome signataro Jurgio Šaulio kaip modernios Lietuvos valstybės vieno iš kūrėjų veiklą. Trečioje, baigiamojoje dalyje, apsistosime ties jo indėliu Lietuvos diplomatijoje.

Politikos drugiui krečiant

Pirmuosius Lietuvos vyriausybės ministrų kabinetus tarsi būtų krėtęs piktasis atogrąžų drugys. Augustino Voldemaro vadovaujamas I ministrų kabinetas nuo 1918 m. lapkričio 11 d. išsilaikė iki gruodžio 26-osios. Jį pakeitęs Mykolas Sleževičius II kabinetui vadovavo iki 1919 m. kovo 5-osios, o jį pakeitęs III kabineto „galva“ Pranas Dovydaitis poste užsibuvo vos savaitę (atsistatydino 1919 m. kovo 19 d.). Tiesa, formaliai III kabinetas išsilaikė mėnesį laiko Ministrą Pirmininką P. Dovydaitį pavadavusio Aleksandro Stulginskio pastangomis. Pagaliau 1919 m. balandžio 12 d. pradeda veikti IV vyriausybės ministrų kabinetas su Ministro Pirmininko pareigose jau spėjusiu apšilti Mykolu Sleževičiumi. Tokioje politikos permainų pasiutpolkėje bandydamas susigaudyti ir pats nelabasis tikriausiai nusisuktų sprandą. Mes remiamės duomenimis, kuriuos pateikia „Lietuvos Respublikos 1918–1940 m. vyriausybių ministrų biografinis žodynas“ (2016).

1919 m. kovo 20 d. ambasadorius Vokietijoje Jurgis Šaulys iš Berlyno buvo iškviestas į Lietuvą, taigi kitą dieną po premjero P. Dovydaičio atsistatydinimo. Maždaug keturis mėnesius vykdžiusiam Lietuvos ambasadoriaus pareigas Vokietijoje J. Šauliui teks talkinti sureguliuojant politinę krizę šalyje ir formuojant koalicinę vyriausybę. Vargu ar daug buvo jam pavydinčių, matant netvarią vidaus padėtį Lietuvoje, jau nekalbant apie išorinius pavojus. Bet įvykiai taip greitai veja vienas kitą, kad netrukus jam teks vėl pasinerti į diplomatinės veiklos rūpesčius. Antrą kartą pradėjęs vadovauti Vyriausybei M. Sleževičius laiko negaišta, ryžtasi iš mirties taško išjudinti priblėsusius diplomatinius santykius su Lenkija. Tam reikalui ryžtasi pasitelkti Jurgį Šaulį. Jam siūloma vadovauti diplomatinei misijai į Varšuvą, „gelbėti Lietuvos ir Lenkijos santykius“. Išties istorinė misija, žinant, kokie sunkumai laukė diplomato. Tuo metu J. Šaulys buvo geriausias kandidatas į tokios misijos vadovus, kokį Lietuvos vyriausybė galėjo paskirti. Jeigu ir nepavyktų susitarti su lenkais, tai gal bent pavyktų išsiaiškinti tokio susitarimo perspektyvas.

Signatarų namuose minint dr. Jurgio Šaulio 140-ąsias gimimo metines, ambasadorius dr. Vytautas Žalys kaip tik ir sutelkė savo dėmesį į šią lygiai prieš šimtą metų vykusią diplomatinę J. Šaulio misiją. Prasmingas pasirinkimas, nes nežinia kada bus geresnė proga prisiminti ir įsigilinti į šį Lietuvos diplomatijai svarbų įvykį. Kartu tai ir vienas dramatiškiausių J. Šaulio diplomatinės veiklos epizodų, kuriame atsispindi lietuvių pastangos rasti abi valstybes tenkinančius sprendimus. Anot V. Žalio, ieškant būdų, kaip perkirsti ligi tol neišspręstos problemos Gordijaus mazgą.

J. Šaulio vieta Lietuvos politiniame elite

Kokie priekaištai buvo daromi to meto Lietuvos politiniam elitui, taigi ir diplomatams? Dėl jų provincialumo, siauro politinio akiračio požiūryje į Lenkiją, platesnio Europos politikos nesuvokimo, neretai pasidavimo svetimųjų įtakai. Kai kurie, ypač politiškai angažuoti lenkų istorikai, tiesiog smaginosi, peikdami prasčiokus lietuvius. Savo indėlį yra įnešę ir mūsiškiai, tuo patvirtindami, kad tikrai yra pasidavę „svetimųjų įtakai“ ir jau pučia į svetimas dūdas. Pasak V. Žalio, kartais tie priekaištai gal ir ne be pagrindo, bet ir iš priešingos pusės nebuvo matyti veidrodinio atspindžio. J. Šauliui neužklijuosi tradicinės užsispyrusio XX a. pirmos pusės „litvino“ (kaip kad suprato lenkai) etiketės. Bent jau pažinoję dr. J. Šaulį jame matė tikrą europietį, ir tai buvo akivaizdu. V. Žalys pacitavo lenkų istoriką Piotrą Losovskį (Piotr Łossowski): „Šaulys priklausė tiems Lietuvos politikams, kurie traktavo Lenkiją nešališkai ir netgi draugiškai, o privačių pokalbių metu jis neslėpdavo esąs susitarimo su Lenkija šalininkas“. Taigi objektyviau mąstantys net ir Lenkijos istorikai savo darbuose išskiria ir vertina J. Šaulio siekius normalizuoti abiejų šalių santykius.

Prisiminkime, kokią vietą Lietuvos politiniame elite aptariamu metu užėmė J. Šaulys. Ne tiek lenkams svarbu, kiek patiems lietuviams žinotina. Apie jo autoritetą daug pasako kad ir šie faktai. Didžiojo karo metais jis aktyvus lietuvių veikėjas, 1914–1915 m. Lietuvių politikos centro veikėjas, neretai minimas šalia A. Smetonos, J. Basanavičiaus ir kitų asmenybių. 1916 m. J. Šaulys su A. Smetona ir S. Kairiu Lietuvos atstovas Pavergtųjų tautų kongrese Lozanoje, tais pačiais metais ir Lozanos lietuvių II konferencijoje. 1917 m. lietuvių konferencijų Lozanoje ir Berne dalyvis, jose buvo nutarta siekti nepriklausomybės Lietuvai. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Lietuvių konferencijos vienas organizatorių, išrinktas Lietuvos Tarybos nariu, generaliniu sekretoriumi ir pirmuoju vicepirmininku. 1918 m. Vasario 16 Akto signataras. J. Šaulys augo kartu su lietuvių tautos sąmonėjimu, kaip ir kiti šviesūs protai tą sąmonėjimą ugdė ir kėlė.

Arba štai kas. 1918 m. spalio 21 d. Lietuvos (Valstybės) Tarybos nariai Antanas Smetona, Jurgis Šaulys, Justinas Staugaitis, Jokūbas Šernas, Juozas Purickis, Martynas Yčas ir Augustinas Voldemaras sustojo Berlyne, kur apsvarstė Pirmojo Ministrų kabineto Ministro Pirmininko kandidatūrą. Kandidatai du – A. Voldemaras ir J. Šaulys. Pastarąjį siūlė Santaros partija ir Nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės kuopa. Po ilgų diskusijų buvo išrinktas A. Voldemaras, kurį pasiūlė Tautos pažangos partija. Lapkričio 5 d. Valstybės Tarybos posėdyje buvo pranešta, kad Prezidiumas, remdamasis Laikinąja Konstitucija, siūlo A. Voldemarui Ministro Pirmininko pareigas ir paveda jam sudaryti Ministrų kabinetą. Santaros partija J. Šaulį pasiūlė skirti Užsienio reikalų arba Vidaus reikalų ministru. Nepriklausomos demokratinės Lietuvos valstybės kuopa taip pat palaikė jo kandidatūrą į Užsienio reikalų ministrus. A. Voldemaras į Vidaus reikalų ministrus pasirinko kitą kandidatą, o Užsienio reikalų ministro pareigas pasiliko sau. Nulėmė ne tiek to meto A. Voldemaro nuopelnai politinėje veikloje, kiek profesoriaus laipsnis ir visuomenėje sklandęs įsitikinimas apie jo nepaprastus gabumus, fenomenalią atmintį ir nenurungiamą meistriškumą diskusijose. Taigi buvo metas, kai J. Šaulio kandidatūra tvirtai pretendavo į pirmojo Lietuvos asmens vietą Lietuvos politikos hierarchijoje.

Pasirengimas deryboms

Pasekime įvykių eigą, kaip vyko pasirengimas deryboms su lenkais. Jau antrąją Lietuvos vyriausybės IV ministrų kabineto veiklos dieną, 1919 m. balandžio 14-ąją, vyriausybės posėdyje buvo glūdinamos nuostatos, kurių turės laikytis misijos į Varšuvą delegacija. Svarstyti bendros su lenkais kovos prieš bolševikus, Vilniaus atsiėmimo ir teritorinio atsiribojimo veiksmų su bolševikais regione klausimai. Antai Lietuvos žydų tarybos pirmininkas teisininkas dr. Simanas Rozenbaumas, į Lietuvos Valstybės Tarybą kooptuotas 1918 m., nepalaikė bendros kovos su lenkais prieš bolševikus idėjos, pateikęs tokius savo argumentus: „Lenkai nori ginti nuo bolševikų „savo“ miestus Gardiną ir lenkų „perlą“ Vilnių. Jie neklysta manydami, kad užėmus jiems kartą tuos miestus, juos nieks jau negalės išmušti iš vėžių. Entante‘a turės daug moralinių motyvų palikti tas žemes lenkų Valdžioj. Vietos gyventojai bus skaudžiai užgauti, jeigu mes dalį teritorijos nors sutartimi laikinai atiduosime lenkų globon“. S. Rozenbaumas taip pat pridūrė, kad jokiu būdu negalima lenkų civilius valdininkus įsileisti ten, kur įžengė jų kariuomenė, todėl su lenkais reikia tartis ne dėl kovos prieš bolševikus, bet dėl tų sričių valdymo.

Šias nuostatas palaikė IV vyriausybės ministras be portfelio signataras Jokūbas Šernas, lenkus laikęs pavojingesniais už vokiečius ir bolševikus, pareiškęs: „Lenkams rūpi įsiskverbti į Vilnių, todėl tarybos (derybos – G. Z) su jais dėl įsileidimo Lietuvos teritorijon labai pavojingos“

J. Šaulys siūlė nuosaikesnį ir perspektyvesnį pagrindą deryboms: derėtis dėl bendro su lenkais fronto sudarymo prieš Sovietų Rusijos bolševikus. Šią poziciją palaikė Ministras Pirmininkas ir Užsienio reikalų ministerijos valdytojas M. Sleževičius, nors jiems toli gražu ne visi Ministrų kabineto nariai pritarė, dauguma gal net laikėsi priešingos nuomonės. Vis dėlto būtent šis pagrindas deryboms buvo priimtas. Šimtui metų praėjus nuo to posėdžio, ambasadorius V. Žalys pritaria M. Sleževičiaus ir J. Šaulio pasirinktai derybų su lenkais pozicijai. Kitos išeities paprasčiausiai nebuvo. Lietuvai bendras frontas prieš bolševikus tuo metu buvo net svarbesnis, negu lenkams. Užtektų kad ir palyginti, kokio pajėgumo kariuomenėmis disponavo Lenkija ir Lietuva: lietuvių karių buvo 7-8 tūkst., lenkų daugiau kaip 20 tūkst. karių, jau nekalbant apie karinės technikos pajėgumus. Vilniaus kraštą ir dalį Suvalkijos siekdami aneksuoti, Pilsudskio vadovaujami lenkai siekė atkurti panašų į buvusios Abiejų Tautų Respublikos geopolitinį darinį. Iš esmės tai buvo neįgyvendinama utopija, tačiau mėginimai ją įgyvendinti Lietuvai kainavo daug aukų ir teritorinių netekčių.

Trumpai aptarto balandžio 14 d. posėdžio išdavas M. Sleževičius glaustai išdėstė savo vadovaujamo IV Ministrų Kabineto rašte J. Šaulio misijai į Varšuvą. Privalu reikalauti, kad lenkai neitų toliau tos linijos Gardino gubernijoje, kurią jų kariuomenė buvo užėmusi. Abiejų valstybių karinė sutartis galinti būti sudaryta tik šiomis sąlygomis: 1. Turi būti pripažinta Lietuvos nepriklausomybė su sostine Vilniuje. 2. Gardino gubernija yra Lietuvos dalis ir civilinis Gardino gub. valdymas priklauso Lietuvos Vyriausybei. 3. Visa Suvalkų gub. be jokių išimčių priklauso Lietuvos Vyriausybei, lenkų kariuomenė tuojaus turi būti iš ten išvesta.

Balandžio 16 d. Lietuvos Vyriausybė išduoda įgaliojimų ir instrukcijų raštą misijai. Jos sudėtyje Valstybės Tarybos narys, įgaliotasis ministras ir misijos pirmininkas diplomatas Jurgis Šaulys, Užsienio reikalų ministerijos atstovas Vladas Daumantas ir karinis atašė Mykolas Velykis. Gardine prie misijos prisidės ministerijos paskirtas gudų pulko vadas pulkininkas Konstantinas Jezavitovas (gudiškai Kanstancin Ezavitaŭ, 1893–1946). Misija įpareigota tartis ir vesti derybas su Lenkijos vyriausybe dėl bendro dviejų valstybių nepriklausomybės pripažinimo; užmegzti diplomatinius ir ekonominius santykius tarp valstybių; susitarti dėl bendro veikimo prieš bolševikų antplūdį. Buvo tikimąsi, kad šis trečiasis Lietuvos misijos pasiūlymas turėtų suartinti abiejų valstybių derybininkų pozicijas.

Skuboti darbai – vieni vargai

J. Šaulio gautas deryboms instrukcijas V. Žalys vertina kaip pernelyg kategoriškas, neatitinkančias to meto politinių realijų. Jeigu reikalavimas pripažinti Lietuvos nepriklausomybę su sostine Vilniumi buvo teisėtas ir pagrįstas, tai pretenzijos į Gardino ir Suvalkų gubernijas… kaip čia pasakius. Derybos paprastai prasideda nuo maksimalių reikalavimų išsakymų, tad J. Šaulys lenkams pirmiausia ir išdėstys Lietuvos vadovų poziciją. Net jei nepavyktų susitarti, tikėjosi bent pasiekti tolesnių santykių aiškumą.

V. Žalys mato ir kai kurias akivaizdžias Lietuvos delegacijos klaidas. Kad ir atvykimo laikas į Lenkiją naktį iš balandžio 18 į 19 dieną. Buvo Didysis šeštadienis prieš Velykas, kai Lenkijos ministerijos ir valdžios institucijos nedirbo. Keturias dienas delegacijos nariams teko laukti susitikimo su oficialiais Lenkijos pareigūnais. Tuo metu Varšuvoje nebuvo nei valstybės viršininko J. Pilsudskio, tuo metu buvojusio Vilniuje, nei premjero Ignaco Jano Paderevskio (Ignacy Jan Paderewski), išvykusio į Paryžių. Keistokai atrodantis lietuvių skubotumas tartis, pamirštant visas kitas aplinkybes. O jų, ir esmingų, būta.

Balandžio 19-ąją, kai misijos nariai išlipo Varšuvos geležinkelio perone, lenkų kavalerija įsiveržė į Vilnių ir po kelių dienų trukusių mūšių balandžio 21 dieną galutinai išstūmė bolševikus. Jie čia šeimininkavo 103 dienas, per kurias net įstengė įkurti naują valstybinį darinį – Lietuvos-Baltarusijos Socialistinę Respubliką (Litbelą). Šis darinys buvo pavaldus Sovietų Rusijai, 1919 m. vasario-rugpjūčio mėnesiais gyvavo Raudonosios armijos užimtoje Baltarusijos ir Lietuvos teritorijoje, o jam vadovavo Vincas Mickevičius-Kapsukas. Lenkijos valstybės viršininkas Juzefas Pilsudskis į savo pergalių aktyvą buvo linkęs įsirašyti ir Vilniaus išvaduotojo vardą. Buvo kas jį džiaugsmingai palaikė, bet buvo ir labai nuvylusių. Norėdamas pasinaudoti sėkmės akimirka, mėgins pratęsti buvimą Vilniuje, lauks, kada „Kauno Lietuvos“ atstovai (tik taip vadino Lietuvos vyriausybės narius) atvyks su juo tartis ir bus sukalbami daryti nuolaidas. Lėtapėdžių ir nuolankių lietuvių, kokių tikėjosi, nesulaukė, o santykius dar labiau sugadino.

Kankinimas laukimu

Tik balandžio 24 d. Lietuvos misijos narius Varšuvoje priėmė valstybės pasekretoris Lenkijos Ministrų Tarybos prezidiume viceministras Vladislavas Vrublevskis (Władyslaw Wróblevski). Kartu su juo pasikalbėjime dalyvavo Lenkijos Seimo užsienio reikalų komisijos pirmininkas Stanislavas Grabskis (Stanisłav Grabski) ir Lenkijos užsienio reikalų ministerijos reikalų vedėjas, Politinės sekcijos viršininkas Zdzislavas Okenckis (Zdzisław Okęcki). Visi ne svarbiausi valstybės asmenys. Po apsikeitimo įprastomis mandagumo frazėmis, J. Šaulys išsakė diplomatiniams ryšiams tarp valstybių užmegzti būtiną sąlygą: Lenkų valdžia pirmiausia turinti pripažinti Lietuvos nepriklausomybę su sostine Vilniumi. Į tai viceministras V. Vrublevskis atsakė, kad sąlyga sunkiai įvykdoma, o ponas S. Grabskis (endekas) griežtai pareiškė, kad Seimas nutaręs Vilnių ir lenkiškąsias Lietuvos dalis sujungti su Lenkija. Į tai J. Šaulys pareiškė, kad tolesnės derybos nėra galimos, jam belieka tik uždokumentuoti, kas iš abiejų pusių pareikšta. Lenkų valdžia gaus jo, kaip misijos vadovo, raštu įteiktą notą, į kurią jis prašąs taip pat raštu duoti atsakymą. Jam buvo pažadėta ir tuo pasikalbėjimas baigėsi.

Kitą rytą, balandžio 25 d., J. Šaulys Lenkijos Užsienio reikalų ministerijai įteikė notą, bet atsakymo ilgai nesulaukė. Balandžio 28 d. J. Šaulio pranešime iš Varšuvos Lietuvos užsienio ministerijai pranešama, kad tarp pačių lenkų nesą susikalbėjimo dėl politikos su Lietuva. Endekai ir kiti panašūs elementai norėtų prisijungti Rytų Lietuvą su Vilniumi, o demokratinės ir kairiosios krypties lenkų politikai aneksijos norėtų išvengti. Užtat jie norėtų, kad Lietuva būtų su daug platesnėmis ribomis į rytus, mažiausiai su Minsku. Prie tų šalininkų priklausąs ir Pilsudskis, veikiausiai palaiko ir Prancūzija. Beje, Šaulio pranešime užsimenama, kad balandžio 29 dieną Varšuvoje laukiama atvykstančio Pilsudskio.

Gegužės 2 diena. Nei atvykusio Pilsudskio, nei atsakymo į lietuvių notą. J. Šaulys Lenkijos užsienio reikalų ministerijai išsiuntė antrą laišką, pareikalavęs duoti atsakymą ne vėliau kaip gegužės 7 dieną. Tik gegužės 8 d. rytą per paštą lenkų nota pasiekė J. Šaulį, nors datuota gegužės 2 diena. Netekęs kantrybės J. Šaulys apsilankė pas viceministrą V. Vrublevskį ir pareiškė norįs kuo greičiau gauti Lenkų valdžios atsakymą dėl derybų galimybės, antraip toliau likti Varšuvoje nematąs reikalo. Ponas viceministras paaiškino, kad ministerijos raštas vėlavo dėl kurjerių streiko, o su ministru pirmininku Paderevskiu neįmanoma buvo susisiekti Paryžiuje, todėl jis, Vrublevskis, drovėjosi be premjero žinios duoti galutinį atsakymą. Tada iš jo lūpų J. Šaulys sužinojo, kad po dviejų dienų iš Paryžiaus grįžta Paderevskis, būsianti proga pasikalbėti. Tokią galimybę J. Šaulys iš tikro gavo gegužės 13 dieną.

Pokalbis su Paderevskiu

Pokalbio metu Premjeras Paderevskis pareiškė, kas Lenkų valdžia nėra nusistačiusi prieš Lietuvos nepriklausomybę, bet Vilniaus klausimą siejanti su Lietuvos sienų klausimu, o šis galįs būti išrištas tik Paryžiuje. Pridūrė, kad šis klausimas iš lenkų pusės galėtų būti išspręstas, jeigu jau dabar paaiškėtų būsimi Lietuvos ir Lenkijos santykiai. Kaip tuos santykius suprantąs Premjeras? Įsivaizduojąs kaip būsimą abiejų valstybių federaciją su bendra kariuomene, bendrais finansais ir bendra užsienio politika. Į tai gavo J. Šaulio atsakymą, kad dabartinė Lietuvos valdžia esanti provizorinė, t. y. laikina, parengiamoji, todėl neturinti galių nustatinėti būsimus santykius tarp valstybių. Ta teisė priklausanti tik konstituantai, t. y. kuo greičiau ir demokratiniu būdu visų Lietuvos gyventojų išrinktam Steigiamajam Seimui. Todėl valdžios nuomonės šiuo klausimu Šaulys negalįs pagarsinti, bet galįs išsakyti savo nuomonę: lietuvių tauta, šitiek paaukojusi dėl nepriklausomybės, niekada laisva valia jos neatsisakys dėl svetimos valstybės interesų…

Toliau vyko ramus pokalbis apie Lietuvos ir Lenkijos santykius. I. J. Paderevskis pažadėjo Ministrų Kabineto posėdžiui perduoti J. Šaulio klausimą ir duoti oficialų atsakymą. Jo sulaukta gegužės 16 d. Atsakyme nebuvo nieko, kas leistų tęsti derybas, todėl Lenkijos užsienio ministerijai pranešta, kad lietuvių misija netrukus apleis Lenkiją, prieš tai įteikusi savo valdžios notą.

Staiga gaunama žinia, kad dar po dviejų dienų į Varšuvą sugrįš pats Pilsudskis. Taip nuo balandžio 19 iki gegužės 21 dienos teko laukti susitikimo su Lenkijos viršininku.

Iki realybės vis dėlto pristigo – vos, vos…

 Ko taip ilgai Vilniuje užsibuvo Pilsudskis? Juk ne dėl noro paerzinti lietuvių misijos diplomatus. 1919 m. gegužės 4 d. laiške premjerui Paderevskiui jis rašė: „Kadangi Vilnių radau apleistą tiek pačių lenkų, tiek lietuvių ir baltarusių, negalėjau nuveikti nieko plačiau. Užėmus Vilnių derybose tiek lenkai, tiek lietuviai ir baltarusiai dairėsi vieni į Varšuvą, kiti į Kauną, treti į Minską. Negalėjau jų įtikinti, kad priimtų kokį nors sprendimą. Todėl ryžausi problemą spręsti tokiu būdu, kuris neužkirstų kelio politinei krypčiai“. Ką Lenkijos viršininko lūpose reiškė tas „politinės krypties kelias“ nesunku nuspėti. Tai Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos federacija, vadinamasis Tarpjūris (lenk. Międzymorze), nuo Baltijos iki Juodosios jūros, kaip atsvara Rusijai (kokios spalvos ji bebūtų) ir Vokietijai. Apie šios valstybės sukūrimą mąstė Pilsudskis ir elgėsi labai atsargiai. Pastebėsime, kad Tautų Sąjungą palaikė šią idėją, kaip buvusios LDK ir Lenkijos karalystė unijos tąsą. Suprantama, kad esminis ir vienijantis vaidmuo federacijoje turėjo tekti Lenkijai. Tačiau be Lietuvos, kaip istorinio ir idėjinio buvusios LDK veiksnio, toks geopolitinis darinys buvo sunkiai įsivaizduojamas. Neatsitiktinai Pilsudskio 1919 m. balandžio 22 d. kreipimasis iš Vilniaus buvo orientuotas ne į šio krašto lenkus, lietuvius ar gudus, bet „Į buvusius Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus“. Sužaista atsargiai ir kartu protingai, nieko neįskaudinant, nes atsišaukimas žadėjo laisvą vietos gyventojų apsisprendimą dėl krašto ir jo gyventojų ateities. Ne visada tokiu delikatumu pasižymėjo Lenkijos viršininkas, toli gražu.

Beje, mūsų apibrėžti Pilsudskio tikslai tebuvo tik kuklus pradinio jo geopolitinių apmąstymų etapas. Jungtis į Tarpjūrio valstybių federaciją jis kvietė Lietuvą, Latviją, Estiją, Suomiją, Baltarusiją, Ukrainą, Vengriją, Rumuniją, Jugoslaviją ir Čekoslovakiją. Ši asmenybė mąstė ir strategavo labai aukštomis, globaliomis kategorijomis. Aukštomis dar nereiškia, kad realistiškomis.

Jeigu ne federacija, tai bent nugvelbti teritorijos gabalą

Gegužės 23 d. J. Šaulys įteikė Paderevskiui Lietuvos Vyriausybės notą ir tą patį vakarą apleido Varšuvą. Tą progą vyko jo ilgas pasikalbėjimas su Paderevskiu apie įvykius Vilniuje, bendrą kovą su bolševikais, būsimus santykius. Lenkijos premjeras jau nebekėlė Vilniaus klausimo, o dėl plebiscito lenkų užimtose Lietuvos dalyse išsireiškė tokiais žodžiais: „neišvengiama duoklė mūsų rėksniams“ (dawka niezbędna dla naszych krzykaczy). Davė suprasti, kad plebiscito nebūsią. Kartkartėmis nuskambėdavo Paderevskio pageidavimas rasti kokią nors išeitį iš susidariusios keblios padėties ir pereiti prie gerų Lietuvos ir Lenkijos santykių.

Kuo baigėsi J. Šaulio gegužės 21 d. susitikimas su J. Pilsudskiu? Niekuo. Tęsėsi katės su pele žaidimas. J. Šauliui buvo akivaizdu, kas vyksta, bet parodyti tvirtą žemaitišką charakterį ir savo misiją nutraukti jis negalėjo. Pirmiausia buvo pareigos žmogus, bandė pasinaudoti visomis įmanomomis išgalėmis.

Savo ataskaitiniame pranešime Lietuvos Užsienio reikalų ministerijai J. Šaulys apibūdino savo ilgą pasikalbėjimą su Juzefu Pilsudskiu. Kalbėta apie tuos pačius dalykus kaip ir su I. J. Paderevskiu. Abiejų siekiai tie patys. Apskritai kalbantis su lenkų politinėmis grupėmis ir atskirais politikais, taip pat Seimo nariais, J. Šaulys pastebėjo vieną būdingą bruožą: visų jų nusistatymas Lietuvos atžvilgiu labai panašus, jei kuo ir skiriasi, tai tik dėl taktikos ir būdo, kuriuo atskiros partijos ir grupuotės siekia savo tikslų. Visos nori unijos ar federacijos su Lietuva. Jeigu to negalima pasiekti, tai bent atplėšti nuo Lietuvos didesnį ar mažesnį teritorijos gabalą – nesvarbu po kokiu pretekstu ar priedanga.

J. Pilsudskio patikėtinio akimis

Taigi derybos baigėsi iš esmės nė neprasidėjusios, neskaitant susitikimų ir pokalbių su J. Pilsudskiu ir I. J. Paderevskiu. Lenkų žemesnio rango pareigūnai akivaizdžiai vilkino laiką, matyt, įsivaizdavo, kad taip „Kauno cholopus“ stato į vietą. Lietuvius kaltindami, kad šie nuolat mezga intrigas ir visaip bando kenkti galimiems geriems santykiams, lenkai patys save demaskuoja savo susirašinėjimuose ir net oficialiuose dokumentuose. Todėl naudinga į lietuvių misijos pradžią pažvelgti ne jos vadovo J. Šaulio, bet J. Pilsudskio patikėtinio Vaclavo Sieroševskio (Wacław Sieroszewski, 1858–1945) akimis. Daug netektume, jei remtumės vien oficialia J. Šaulio teikiama informacija į Kauną, prarastume žvilgsnio iš vidaus į Pilsudskiui artimos aplinkos veiksmų emocinį žavesį ir gal net daugiau. Sieroševskis Lenkijos valstybės viršininkui, kartu ir savo bičiuliui, kaip galima spręsti iš siunčiamo teksto, perteikia savo įspūdžius iš lenkų liaudininkų susitikimo su J. Šaulio misijos nariais 1919 m. balandžio 22 d., taigi dar prieš mūsų aprašytą balandžio 24 d. lietuvių misijos susitikimą su viceministru V. Vrublevskiu, ponais S. Grabskiu ir Z. Okenckiu. Pilsudskio patikėtinio įspūdžiai mums pasako gal net daugiau, negu pats laiško autorius būtų norėjęs.

Susipažinkime su ponu V. Sieroševskiu. Tai lenkų visuomenės ir politikos veikėjas, rašytojas. Buvęs carinės valdžios tremtinys Rytų Sibire, kur užsiėmė ir keliautojo, tyrinėtojo veikla.  Lenkų socialistų partijos (PPS) narys, J. Pilsudskio bendražygis. 1910 m. sugebėjo išvykti į Paryžių, 1914 m. įstojo į lenkų legioną. 1918 m. Laikinojoje Lenkijos Vyriausybėje buvo propagandos ministras. Vėliau tarpukaryje užsiims rašytojo ir kultūros visuomenininko veikla, 1935–1938 m. bus Lenkijos senatorius. Taigi šio rašytojo ir buvusio propagandos ministro pastebėjimai, kartais gal ir gebėjimas kai kurių nenorimų dalykų nepastebėti, mums gali būti savaip atsvara, siekiant giliau pažinti to meto Lenkijos politines realijas, kartu tarsi iš šalies vertinant ir mūsų diplomato J. Šaulio veiklą.

 Laišką Pilsudskiui Sieroševskis pradeda kreipiniu Mano mielas! Toliau rašo, jog vakar, vadinasi, balandžio 22 d., pas jį atbėgo liaudininkų frakcijos narys ir pareikalavo, kad būtinai tuojau pat eitų į posėdį, kuriame bus tariamasi su „Lietuvos delegacija“ (kabutės Sieroševskio), o žmonių trūksta. Sieroševskiui teko atsisakyti, kaip jis rašo, savo „artistiškos vienatvės“ ir vėl pasinerti į politinę pelkę. Sužinojo, kad penktadienį, balandžio 18 d., iš Kauno atvyko Lietuvos Tarybos oficiali delegacija, kurią sudaro dr. Šaulys, pulkininkas Velykis (karinis atstovas), taip pat sekretorius Daumantas. Beje, patikėtinis viename sakinyje sugebėjo privelti stebėtinai daugybę klaidų ir netikslumų. Lietuvių misijos narių pavardes Sieroševskis užrašė klaidingai, matyt, iš klausos – „Szaulis“, „Velikie“ ir „Daumanlo“. J. Šaulį įvardijo kaip užsienio reikalų ministrą, nors šias pareigas Lietuvoje tuo metu vykdė Ministras Pirmininkas M. Sleževičius. J. Šaulys buvo įgaliotasis ministras ir Lietuvos Tarybos narys, diplomatinės misijos vadovas. „Juos lydėjo keletas nereikšmingų civilių (atrodo, baltarusiai)“, jų pavardžių Pilsudskio patikėtinis nespėjęs sužinoti. Užtat išskyrė baltarusį pulkininką Jezavitovą (laiške užrašė Jezovitov), pabrėžęs, kad nesenoje praeityje šis buvo Rusijos kariuomenės paporučikis.

Toliau Sieroševskis rašo, kad Varšuvoje lietuvių delegacijos nariai sužinojo, kad lenkai balandžio 19 d. užėmė Vilnių (tą dieną lenkų kavalerija puolė Vilnių užėmusius bolševikus, miestą galutinai užėmė 21 dieną). Misijos dalyviai esą labai skausmingai sutiko šią žinią. Kelis kartus pokalbio metu pabrėžė, kad nereikėjo Vilniaus užimti nedalyvaujant Lietuvos ir Baltarusijos kariuomenei ir neįspėjus Lietuvos Vyriausybės. Į tai Sieroševskis, norėdamas nuraminti atvykusius, pasakęs, kad tai buvo padaryta dėl politinių priežasčių, poreikio išsaugoti paslaptį ir pateikti bolševikams netikėtą staigmeną. Nepaisant paaiškinimo, delegacijos narių veidai liko ištįsę. Jiems nesiseka, sėdi Varšuvoje jau penkias dienas ir nepatenka pas užsienio reikalų ministrą ir šalies politikus. Tik dabar vargais negalais pasigavę liaudininkus.

Bendra istorija neatvedė prie garbingų derybų

J. Šaulys kalbėjęs apie būtinumą pasiekti lietuvių ir lenkų susitarimą, „Lietuvos Vyriausybės“ (kabutės patikėtinio) gerą valią, kad lietuviai pasirengę tartis ir tik nori įsitikinti lenkų nuoširdumu, apie kurį tiek daug yra girdėję iš lenkų. Susitarimo pagrindą, anot Šaulio, turi sudaryti Lenkijos pripažinimas Lietuvos sienų Kauno, Vilniaus, Suvalkų, Gardino ir dalies Minsko gubernijų ribose. Šias pretenzijas J. Šaulys grindęs istoriniais, ekonominiais ir etnografiniais argumentais, iš jo žodžių buvo galima suprasti, kad susitarimas su baltarusiais minėtose teritorijose jau įvyko.

Vis dėlto Sieroševskis manąs, kad Šaulio argumentai „silpni ir nepagrįsti“. Todėl jiedu su profesoriumi Vitoldu Kamienieckiu (Witold Kamieniecki, 1883–1964) kairiųjų partijų vardu pasiūlė priešingą planą: sudaryti Didžiąją Lietuvos ir Baltarusijos Respubliką, su rytinėmis sienomis, atitinkančiomis Abiejų Tautų Respublikos 1772 m. sienas, ir sujungti su Lenkijos Liaudies Respublika. Šis planas lietuvių delegacijai labai nepatikęs, protestavęs net baltarusių pulkininkas. Lietuviai įrodinėjo, kad tai lenkų kišimasis į lietuvių ir baltarusių vidaus reikalus. Teigė, kad Minsko gubernijos pietrytinė dalis, Vitebsko ir Smolensko gubernijos, turinčios atitekti Rusijai, o lenkai primeta lietuviams savo sprendimus, siekia tvarkyti tautų likimus, neatsiklausdami jų sutikimo.

Iš Sieroševskio pasiūlymo plika akimi matyti, kad su šiuo Didžiuoju Lietuvos planu lenkai labai norėjo lietuvius kuo toliau stumti į rytus, kaip jau yra buvę Abiejų Tautų Respublikos laikais, o patys lenkai lengviau tvarkytųsi vakarinėse ir pietvakarinėse etninėse lietuvių ir kitų istorinių baltų žemėse. Netenka abejoti, kad toks planas atitiko paties Pilsudskio sumanymui, gal jo ir sumąstytas. Medžiaga tolesniems apmąstymams, į kuriuos dabar nesivelsime. Sieroševskis pareiškęs, kad kairiosios jėgos Lenkų Seime, Vyriausybėje ir spaudoje palaikys tik šį Didžiosios Lietuvos ir Lenkijos federacijos planą, „o visos kitos koncepcijos bus nagrinėjamos nenoriai ir nepalankiai“. Kai savo reliaciją patikėtinis užbaigė sakiniu, kad Lietuvos vidaus reikalai turį būti svarstomi ne čia, bet Vilniuje, J. Šaulys net pašokęs iš vietos. Pareiškė, kad šių klausimų sprendimas jau nulemtas Lietuvos Vyriausybės (Tarybos) susitarimu su baltarusiais, „o jis čia pasiųstas tik derėtis su Lenkijos Vyriausybe dėl politinės ir karinės sąjungos kovai prieš bolševikus sudarymo“. Sieroševskis atsakęs, kad kariniai klausimai negali būti sprendžiami nedalyvaujant Pilsudskiui. J. Šauliui ir tai nepatiko. Jo oponentas toliau reiškė pastabas, siekdamas geriau išsiaiškinti Šaulio požiūrį į Pilsudskį, bet klausinėtojas tvirtino nuolat susidurdavęs „su aiškiu nepalankumu“ ir net noru nušalinti Pilsudskį nuo derybų.

Laiške Pilsudskiui Sieroševskis prisipažįsta, kad jis su lietuviais derybas vedė (per drąsiai pasakyta, nes tai buvo tik misijos narių pasikalbėjimas su liaudininkais – G. Z.), turėdamas aiškų tikslą: visus lietuviškus reikalus nukreipti viena kontroliuojama vaga, vedančią į Pilsudskio rankas. Todėl Sieroševskis prašęs laikraštį „Gazeta Polska“ užsipulti Lietuvos Tarybą ir J. Šaulį kaip vokiečių bendrininkus, ką laikraštis ir padaręs. Iš net labai operatyviai, balandžio 23 d., kuria adresuotas aptariamas laiškas Pilsudskiui. Tą dieną Sieroševskis spėjo daug nuveikti. Iš ankstyvo ryto aplankė savo šefą (taip laiške vadina), kuris su lietuvių misijos nariais susitikti nepanoro. Tai Karinių reikalų viceministras (nuo 1919 m. kovo mėn.), Lenkijos Seimo narys (1919–1930 m,) ir J. Pilsudskio bendramintis generolas Kazimieras Sosnkovskis (Kazimierz Sosnkowski, 1885–1969). Perdavė tokį savo atsisakymo susitikti su lietuvių diplomatais motyvą: „Iki to laiko, kol nebus išspręsta lenkų ir lietuvių problemos politinė pusė, kariniai klausimai negali būti svarstomi ir delegacijų susitikimas būtų pirmalaikis“. Galima daryti išvadą, kad Pilsudskis tuo metu nors ir buvo Vilniuje, apie J. Šaulio misiją buvo pakankamai informuotas, o jos sėkmė (tiksliau, nesėkmė) buvo jo kontroliuojama.

Po susitikimo su K. Sosnkovskiu Sieroševskis vėl susitiko su J. Šauliu. Paklausė, ar šis vyks susitikti su Pilsudskiu į Vilnių, o gal jo lauks Varšuvoje? Šaulys atsakė lauksiąs Varšuvoje, nes čia dirba Lenkijos Vyriausybė, kurios atsakymą turįs parvežti Lietuvos Vyriausybei. Paklausė, ar negalima pagreitinti Pilsudskio sugrįžimo? Sieroševskis dėl to patarė kreiptis į Užsienio reikalų ministeriją. O laiške Pilsudskiui patarė neskubėti grįžti, tai išmuš lietuvius derybininkus iš vėžių, prislopins jų entuziazmą – derybose tai naudinga.

Sieroševskiui susidarė įspūdis, kas Šaulys Varšuvoje norėtų likti ilgesniam laikui, siektų susipažinti su partijomis ir politinėmis srovėmis. Nepaisant politinių nesutarimų jis kartu su nacionaldemokratais ir kitais Pilsudskio stovyklos opozicionieriais bandys prieš jį regzti planus. Taip laiške spėjo Sieroševskis. Šios jėgos Lenkijoje jau bando mažinti Vilniaus užėmimo svarbą, keliami įtarimai dėl Pilsudskio planų Lietuvoje. J. Šaulys teigęs, esą visa Antantė esanti už Lietuvą, kuri bene geresnė sąjungininkė už Lenkiją, nesą jokių kliūčių sujungti Lietuvos ir Baltarusijos kariuomenes kovai prieš bolševizmą. Pokalbio pabaigoje Šaulys paklausęs, kas daro didžiausią įtaką Lenkijos užsienio politikai? Į tai Sieroševskis atsakė: „Kaip ir visur – kariuomenė.“ – „Tai reiškia Pilsudskis?“ Laiško autorius linktelėjo: „Jis yra valstybės vadovas“.

Kadangi Šaulys rengėsi susitikti su Vidaus reikalų ministru Stanislavu Vojcechovski (Stanisław Wojciechowski, 1869–1953), būsimuoju Lenkijos Prezidentu (1922–1926), tai Sieroševskis pastarąjį įspėjo, „kokie tai žmonės“. Ministras pažadėjo juos pasiųsti … į Vilnių. Sieroševskis pasiekė, ko ir siekė: lietuvių delegacija, apeidama Pilsudskį, neturi sulaukti palaikymo.

Partnerystė lenkiškai

V. Žalys taikliai apibūdino svarbiausią misijos į Varšuvą nesėkmės priežastį: abi pusės visiškai skirtingai suprato derybų tikslus. J. Šaulys mėgino ieškoti sąlyčio taškų, kurių svarbiausias – siekis ateityje drauge kovoti prieš bolševikus. O lenkų didžiausias priekaištas lietuviams, kad šie 1918–1919 m. bendradarbiavo su bolševikais, esą, dėl Vilniaus lietuviai buvo linkę susidėti su pačiu nelabuoju. Lenkai nenorėjo girdėti, ką kalbėjo Šaulys, nes lietuvių parama jiems tuo metu nebuvo svarbi. Bent taip lenkams tuo metu atrodė. Jie ne derėjosi, bet imitavo derybas. Tą puikiai suprato Ministras Pirmininkas M. Sleževičius, kuris 1919 m. gegužės 16 d. laiške rašė J. Šauliui į Varšuvą: „Mūsų delegacijos buvimas Varšuvoj išnaudojamas prirodimui Entente‘ai, kad lenkai tariasi su mumis, ir tuo mums Paryžiuje labai kenkiama. Tuo tarpu, lenkai matyt tik vilkina tas derybas mums nenaudai“.

Kalbant ne visai diplomatų kalba, į Lietuvos misijos narius lenkai žvelgė tarsi ponai į „cholopus“. Dirbtinis lietuvių delegacijos užlaikymas Varšuvoje, reikalingas buvo parodyti Santarvės valstybėms, kad Lenkija suinteresuota politinėmis derybomis su Lietuva. Taigi palikite Lenkiją ramybėje, ji pati užglostys santykius su Lietuva. Panašu į diplomatinį sabotažą, jei toks apibūdinimas priimtinas. Paprasta, bet veiksminga taktika, siekiant savųjų tikslų, bet ne visai garbinga tarp partnerių. Esant tokiai nuostatai apie derybų sėkmę negalėjo būti nė kalbos.

Lietuvos misijos vadovo Lenkijoje J. Šaulio 1919 m. gegužės 22 d. rašte Lenkijos užsienio reikalų ministrui dėl misijos pabaigos, aiškiai išdėstoma, kas kliudo užmegzti normalius santykius tarp valstybių. Lenkijos Vyriausybė kalba apie taiką ir sutarimą, bet Lietuvoje veikia karine jėga, prisidengdama kovos su rusų bolševikais pretekstu. Lenkija okupavo Balstogę (Bielostok), Vilkaviškį (turi būti Valkaviską, lenk. Wołkowysk, nepainioti su Suvalkijoje esančiu Vilkaviškiu – G. Z.), Lydą ir kitus lietuviškus miestus, užėmė ir Lietuvos sostinę Vilnių. Taip pat lenkai, sutarę su vokiečiais, užėmė Gardiną (Grodno), nors joks pavojus šiam miestui negrėsė ir jį jau buvo užėmusios lietuvių pajėgos. Tokie veiksmai ir tolau tęsiami, nors Lietuvos Vyriausybė ir siūlė Lenkijos Vyriausybei bendrą kovą prieš bolševikus, reikalaudama vienos sąlygos: kad būtų pripažinta abiejų valstybių nepriklausomybė, iš Lenkijos pusės Lietuvos su sostine Vilniumi, iš Lietuvos – Lenkijos su sostine Varšuvoje. Kartu su šiuo J. Šaulio raštu buvo perduota ir Lietuvos vyriausybės nota Lenkijai.

Ko J. Šaulys vyko į Helsinkį

Apie šią savo diplomatinę nesėkmę J. Šaulys mąstė visą savo likusį gyvenimą, o 1937 m. gegužę bandė paaiškinti, kodėl 1919 m. taip ilgai užsibuvo Varšuvoje. Buvo įsitikinęs, kad su Pilsudskiu pavyks susitarti, bet iliuzijos nepasiteisino. Toliau sekė Suvalkų sutarties sulaužymas iš lenkų pusės, 1920 m. spalį pakartotinas Vilniaus užėmimas… Tačiau visos savo diplomatinės karjeros metais Šaulys tikėjo, kad susitarimas su lenkais įmanomas.

J. Šauliui teko dalyvauti kone visuose kertiniuose santykių su Lenkija epizoduose: svarstant Hymanso projektą, taip pat Baltijos sąjungos sudarymo galimybes. Visur jis buvo vienas aktyviausių dalyvių. Kad ir toks V. Žalio primintas atvejis. 1925 m. sausį Helsinkyje vyko Estijos, Latvijos ir Suomijos užsienio reikalų ministrų susitikimas. Lietuva nebuvo kviesta, bet staiga susitikime pasirodė J. Šaulys. Tvirtino atvažiavęs atsitiktinai, privačiai. Tai ne diplomatinis nonsensas, nes visi jį gerai pažįsta, savas. Tame susitikime dalyvavo ir Lenkijos užsienio reikalų ministras. Judviejų pokalbis baigėsi tuo pačiu, kuo ir visi kiti Lenkijos ir Lietuvos atstovų susitikimai. Užteko J. Šauliui pasakyti, kad Lietuvos ir Lenkijos santykių normalizavimo sąlyga yra Vilniaus grąžinimas, kai Lenkijos užsienio reikalų ministras pokalbį nutraukė, pareiškęs, kad veltui gaištamas laikas. Nežiūrint į tokius santykius, Lenkijos delegacija ir J. Šaulys iš Helsinkio į Taliną plaukė tuo pačiu laivu. Vyko daug neoficialių pokalbių, kurie diplomatijoje kartais turi didelės reikšmės.

Ką vis dėlto Helsinkyje veikė J. Šaulys, taip netikėtai pasirodęs Baltijos šalių užsienio reikalų ministrams? V. Žalys atkreipė dėmesį į 1924 m. gruodį Taline bolševikų mėgintą įvykdyti valstybės perversmą. Šis pavojus buvo akivaizdus ir Lietuvai. Štai kodėl lietuviams taip svarbu buvo tartis su lenkais, tegu ir neoficialiai, tegu gal kartais provincialiai, kaip kai kam atrodo.

Įsteigė informacijos biurą ir konsulatą

Rašinį knieti baigti bent šiokia tokia pozityvią gaida. Vieną gerą dalyką 1919 m. misijos į Varšuvą metu J. Šauliui vis dėlto pavyko pasiekti. Dar prieš vykdamas jis buvo susirūpinęs, kaip būtų galima įsteigti Lietuvių informacijos biurą Varšuvoje, per kurį būtų galima lenkų visuomenę tiesiogiai, o ne per lenkų spaudą, pažindinti su Lietuvos reikalais ir politika. Kartu per šį kanalą tiesiogiai gauti žinių apie Lenkijos įvykius. Pasitaręs su Varšuvos lietuviais sudarė komitetą iš trijų žmonių – pirmininko Ksavero Sakalausko-Vanagėlio, narių Antano Kasakaičio ir Kazimieros Celinskaitės (Kazmierza Celinska).

Be darbo Informacijos biure A. Kasakaitis buvo įpareigotas teikti konsulines paslaugas suinteresuotiems asmenims, kol nebus paskirtas kitas asmuo. J. Šaulys tuos reikalus derino su Lenkijos užsienio reikalų ministerija, taip pat susitiko su Anglijos diplomatijos atstovu, prašydamas prireikus suteikti globą Lietuvos piliečiams ir padėti patarimais Kasakaičiui, jei šiam prireiktų. Taip 1919 m. pradėjo veikti Lietuvių informacijos biuras ir Lietuvos konsulatas Varšuvoje.

Ir pačiai pabaigai: 1919 m. rugsėjo 6 d. Jurgis Šaulys ir Kazimiera Celinskaitė susituokė. Deja, ši pirmoji J. Šaulio santuoka 1934 m. iširo.