Signatarų namų vedėja Meilė Peikštenienė ir profesorius Liudas Mažylis. Gedimino Zemlicko nuotr.

Pradžia – www.voruta.lt/xx-amziaus-politikos-ir-diplomatijos-supuoklese

Gediminas ZEMLICKAS, Trakai

Birželio 29 d. Vilniuje įsteigta Jurgio Šaulio draugija ir šiemet minimos Vasario 16-osios akto signataro 140-osios gimimo metinės teikia naujų paskatų prabilti apie šią asmenybę. Gegužės 3 d. Signatarų namuose vykęs šio valstybės kūrėjo ir iškilaus diplomato paminėjimas beveik sutapo su signataro gimimo diena (1879 m. gegužės 5 d.). Atėjusieji galėjo išklausyti labai turiningų pranešimų. Būtų apmaudu neprisiminti bent kai kurių plėtotų minčių ir jomis nepasidalyti.

Jaunystė ne kliūtis kurti valstybę

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis pirmiausia patikrino dalyvavusiųjų žinias, netikėtai paklausęs: kiek metų turėjo Jurgis Šaulys, kai tapo Vasario 16-osios akto signataru? Taip, 39-eri. Šiais laikais pagal Lietuvos įstatymus jis nebūtų galėjęs net kelti savo kandidatūros rinkimuose į LR Prezidentus, balotiruotis galima tik nuo 40. Jeigu sudėtume visų dvidešimties Vasario 16-osios akto signatarų gyvenimo metus, kiek jų turėjo akto pasirašymo dieną, vidurkis nesiektų 40. Jauniausiems teisės studentui Kaziui Bizauskui tebuvo 24-eri, teisininkui Petrui Klimui – 26-eri, o vyriausiems gydytojui Jonui Basanavičiui ir teisininkui Stanislovui Narutavičiui 66-eri ir 56-eri. Tik pusė signatarų buvo peršokę per savo 40-metį, likęs dešimtukas šiandien valdyti mūsų valstybės pirmojo asmens pareigose negalėtų dėl per jauno amžiaus. O valstybę kelti iš istorinės ir politinės nebūties pelenų, aktyviai įsitraukti į jos kūrimą, jaunystė nesutrukdė.
Keistų dalykų yra įvykę ir su pačiu L. Mažyliu. Kone 14 metų Kardiologijos institute dirbęs chemijos mokslų daktaras, paskelbęs moksliniuose leidiniuose 15 straipsnių, šešių išradimų bendraautoris, 2007 m. apsigina habilitaciją visai ne iš chemijos, bet vadybos ir administravimo srities. Priverčia krūptelėti istorikus, kai 2017 m. kovo 29 d. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politiniame archyve suranda Nutarimo dėl Lietuvos Vasario 16-osios Nepriklausomybės paskelbimo originalą.

Lietuvos istorijos instituto mokslinis bendradarbis Algimantas Kasparavičius pastebi, kad nuo šiol būtų teisinga sakyti taip, kaip tas dokumentas įvardytas pačių jį pasirašiusių signatarų – Nutarimas. Žodis „aktas“ atsirado dėl biurokratinės kalbos įtakos, daug metų vartojamas tiesiog iš įpročio. Bet jis įteisintas dabarties valstybės dokumentuose, tad esame keblokoje padėtyje. Bent jau išsakėme savo nuomonę, pasiremdami autoritetingu istoriku. Matyt, kurį laiką bus vartojama ir naujoviškai, ir pagal „seną madą“. Palauksime valstybės institucijų sprendimo.
Grįžkime prie mūsų garbingojo profesoriaus Mažylio, kurio pavardė niekaip neatspindi jo vietos Lietuvos moksle, nuo šiol taip pat ir istorijos moksle. Pažadėtojo milijono už radybas negavo, skandalo nekėlė, bet savo pavyzdžiu įrodė, kad ne viską šiame pasaulyje lemia milijonai. Ir kas dar svarbiau: nieko neįmanomo šiame pasaulyje nėra. Nei amžius, nei išsilavinimas, nei socialinė kilmė nėra kliūtis dideliems darbams padaryti, jeigu žmogus išties tam pasiryžęs ir aktyviai veikia. Tuo Liudas Mažylis kai kuriais savo būdo bruožais kažkuo panašus į Jurgį Šaulį. Norintieji atras ir skirtumų: profesorius kilęs iš garsios inteligentų giminės, jo senelis iš tėvo pusės Pranas Mažylis buvo garsus medikas, Lietuvos akušerijos sistemos kūrėjas, o signataras Jurgis Šaulys kilęs iš neturtingų valstiečių. Prieštara, kuri šiuo atveju ne skiria, bet suartina asmenybes. Šiais metais L. Mažylį Lietuvos žmonės išrinko į Europos Parlamentą, bet galime neabejoti, kad šalia europarlamentaro pareigų atras laiko patyrinėti ir Europos šalių archyvus, kuriuose aptiks ir Lietuvos istorijai svarbių naujų dokumentų.

Grafologai patvirtino autentišką J. Šaulio braižą

Pirmiausia rūpimą istorinį dokumentą Liudas Mažylis pamatė 2017 m. kovo 29 d. Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politinio archyvo mikrofilme, paskui jam buvo atneštas pats Lietuvos Tarybos Nutarimo originalas, surašytas lietuvių kalba su 20 signatarų parašais, patvirtinančiais atkuriamą Lietuvos valstybę. Galima tik įsivaizduoti, kaip iš jaudulio nutirpo profesoriaus širdis. Aišku, kilo klausimas: kodėl toks svarbus mūsų valstybei dokumentas surašytas ranka, o ne išspausdintas mašinraščiu? Po kelių dienų problema, bent jau Mažyliui, padvigubėjo. Paskambino vienas žurnalistas ir tiesiai paklausė: kieno ranka surašytas Vasario 16-osios aktas? Klausimas Mažylį pasiekė 2017 m. balandžio pradžioje važiuojant traukiniu Vilnius–Kaunas. Klausimas suglumino, o netrukus toptelėjo: taigi namie tikrai yra tokios rašysenos pavyzdys!
Grįžęs išties rado iš Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos centro rankraštyno gautą dr. Jurgio Šaulio kitam signatarui, tuomet jau Lietuvos Prezidentui Antanui Smetonai adresuotą laišką. Rašytas mašinraščiu su prierašu J. Šaulio ranka. Braižas identiškas tam, kuriuo surašytas Vasario 16-osios Nutarimas. Signataro sūnėnas Česlovas Tarvydas priminė džiaugsmingą giminaičių patvirtinimą, kad tai jų dėdės rašysena. Taip pat išliko nemaža įvairių 1917–1918 m. raštų ir laiškų, parašytų J. Šaulio ranka, iš kurių matyti, kad jis tuo metu jau labai aktyviai dalyvavo organizuojant ir 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniaus konferenciją. Kaip žinome, toje konferencijoje buvo numatyta siekti Lietuvos nepriklausomos valstybės sukūrimo ir Steigiamojo Seimo sušaukimo, joje buvo išrinkta Lietuvos Taryba, kurios nariai po pusės metų ir pasirašys 1918 m. Vasario 16-osios aktą.
Įrodymų dėl J. Šaulio rašysenos Vasario 16-osios akto rankraštiniame originale lyg ir pakako, bet mokslas remiasi griežtesniais reikalavimais. Nepasikliaudamas vien giminių ir savo paties nuovoka L. Mažylis dėl viso pikto kreipėsi ir į profesionalius grafologus, kad jie pateiktų savo ekspertinį vertinimą, patvirtintų (arba atmestų) spėjimą dėl Vasario 16-osios akto originalo rašysenos autoriaus.
Grafologai pirmiausia pareikalavo tikrai žinomų ir chronologiškai kuo artimesnių šiai datai J. Šaulio rašto pavyzdžių. Savo išvadą pateikė kone penkių lapų pažymoje. Pagal rašto pokrypį ir kitus požymius identifikavo rašysenos autorių. L. Mažylį nustebino, kad tarp individo rašto požymių gana svarbus yra taip pat ir raidžių parašymo įvairumas, nevienoda rašysena, kad ir rašant tą pačią raidę. Regis, „t“ raidė J. Šaulio tekstuose parašoma keturiais skirtingais būdais. Kriminalistui patikimas įrodymas, kad tai to paties žmogaus rašyta. Falsifikatoriai paprastai stengiasi skrupulingai tą pačią raidę kartoti. J. Šaulio rašysenos autentiškumas ekspertams abejonių nekėlė.

Kas vyko 1917 m. gruodžio 11 dieną?

Pastebėsime, kad J. Šaulio ranka surašytas ir 1917 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Tarybos pareiškimas dėl Lietuvos valstybingumo. Tiktų ir lot. declaratio, lietuviškai deklaracija, kas priklausomai nuo aplinkybių gali reikšti pareiškimą, paskelbimą, paaiškinimą, parodymą. Tai pirmoji Lietuvos Tarybos deklaracija, ir jau tuo svarbi. Priminsime, kad ją sudaro dvi dalys. Pirmąja paskelbtas Lietuvos Valstybės atkūrimas su sostine Vilniuje ir jos atskyrimas nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis tautomis. Antroji deklaracijos dalis tarsi prieštarautų pirmajai: joje prašoma Vokietijos imperijos apsaugos ir pagalbos, pasisakoma už amžiną, tvirtą Lietuvos Valstybės sąjungą su Vokietijos imperija, kuri, visų pirma, būsianti įgyvendinama per karinę, susisiekimo, muitų ir pinigų (sistemos) sąjungą. Taigi keturiomis konvencijomis Lietuva saistosi su Vokietija. Neįsigilinus į visas dokumento pasirašymo aplinkybes gali kilti mintis, kad jį pasirašiusiems akimirkai buvo tarsi aptemęs protas. Tačiau net ir įsigilinusiems kartais pravartu į kai kuriuos niuansus sutelkti dėmesį.
Būta spėlionių, ar šis dokumentas pasirašytas gruodžio 10 ar 11 dieną? Kodėl svarbu? Atrodytų, diena šen ar ten. Taip nemano L. Mažylis, neskubėkime su išvadomis ir mes. 1952 m. signataro dr. Jurgio Šaulio biblioteką ir dalį archyvo įsigijo Pensilvanijos universitetas Filadelfijoje. Tame archyve saugoma 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracijos egzempliorius, surašytas ant vieno lapo abiejų pusių ta pačia J. Šaulio ranka.
Labai savotiški deklaraciją papildantys kiti, pavadinkime, daiktiniai įrodymai, kad ir labai kuklūs. Jei J. Šauliui atrodė svarbu juos išsaugoti, tai kodėl, kas juose slypi? Matyt, kažką reiškia, reikalauja interpretacijos. L. Mažylis čia įžvelgia tam tikrus J. Šaulio išskaičiavimus, tarsi mums siunčiamą žinią. Kad ir medicininė pažyma, kurią gruodžio 11 d. Vilniuje gavo Šaulys kaip patvirtinimą, jog neserga užkrečiamomis ligomis. Tik turint tokią pažymą buvo leidžiama keliauti geležinkeliu, tas galiojo ir Lietuvos Tarybos nariams. Vyksta karas, o geležinkelis yra itin griežtai kontroliuojama karinių komunikacijų priemonė. Įdomiausia, kad ant šios medicininės pažymos antrosios pusės uždėtas Kauno geležinkelio stoties gruodžio 12 dienos antspaudas, patvirtinantis, kad J. Šauliui išduotas geležinkelio bilietas. Iš šių „daiktinių įrodymų“ prof. L. Mažylis dėlioja visai įmanomą buvusių įvykių seką.
Gruodžio 10 d. Kaune su vokiečiais buvo ilgai deramasi ir pagaliau suderintas deklaracijos tekstas. Toliau prasideda Lietuvos Tarybos narių dvejonės, blaškymasis, karštligiškas skubėjimas ir nesusikalbėjimas tarpusavyje. Gruodžio 11 d. J. Šaulys traukiniu važiuoja į Vilnių su deklaracijos tekstu, skubiai sušauktame Lietuvos Tarybos posėdyje deklaraciją pasirašė Tarybos nariai. J. Šaulys priverstas tuojau pat skubiai grįžti į Kauną, ten gruodžio 12 d. perka bilietą ir vėl grįžta į Vilnių. Kažkokia keistai užsukta karuselė (sunku apsieiti be žodžio „beprotiška“), bet tolesni įvykiai padeda kai ką suprasti. Svarbiausias klausimas: kodėl skelbdama nepriklausomos Lietuvos Valstybės atkūrimą ir jos atskyrimą nuo visų valstybinių ryšių, kurie kada nors yra buvę su kitomis tautomis, antroje deklaracijos dalyje Lietuvos Taryba valstybei tvarkyti ir jos interesams ginti būsimose taikos derybose prašė Vokietijos imperijos apsaugos ir pagalbos? Ką reiškė stipriojo apsauga ir pagalba silpnajam, istorija nuolat primena, galėjo liūdnai baigtis ir tąsyk. Nejau Lietuvos Tarybos nariai tokie naivūs, kad to pavojaus nesuvoktų. Kodėl patys sau ant kaklo rišosi virvę, kur čia šuo pakastas?

Kodėl atsirado Gruodžio 11-osios deklaracija?

Pirmiausia pamėginkime atsakyti, kodėl išvis šis keistas dokumentas atsirado. Norint suprasti, būtina įsigilinti į nepaprastai sudėtingas aplinkybes. Jau ne sūpuoklės, bet įvykių, tampančių istorija, verpetai įsuka Lietuvą 1917-aisiais. Kovo mėnesį Rusijoje nuversta monarchija, žlugo carinė imperija, valdžia atiteko Laikinajai vyriausybei. Balandžio 6 d. karą prieš Vokietiją pradėjo JAV, iškart pakreipusi jėgų santykį Antantės naudai. Tapo aišku, kad Vyriausioji Vermachto vadovybė susimovė: planavo, kad Vakarų frontas Vokietijai bus prioritetinis, o Rytų fronto prieš Rusiją sunkumus perims Austrijos–Vengrijos imperijos kariuomenė. Tačiau pastaroji nepateisino vilčių ir vokiečiams teko perimti taip pat ir Rytų fronto sunkumus. Nieko nėra pragaištingesnio valstybei už karą dviem frontais – ar ne Bismarkas XIX a. buvo perspėjęs savo tėvynainius? Ši išmintis buvo pamiršta.
Lietuvoje šeimininkauja okupacinė vokiečių valdžia. Karas – didžiulių politinių permainų metas, kuriuo galima pasinaudoti. Tą suprato Europos pavergtų tautų lyderiai, kurie neutraliose šalyse rengia konferencijas, kuria savo tautų informacinius biurus, konsoliduoja tautines jėgas, telkia demokratinių jėgų galimus sąjungininkus. Lietuviai jokia išimtis, jie daro tą patį. Konferencijos Paryžiuje, Stokholme, Lozanoje, Berne rodo ne tik lietuvių atstovų telkimąsi, bet ir kylančius skirtumus, kuriuos teks įveikti. Rutuliojasi įvairios ateities vizijos, bet dar nėra aiškaus tikslo, ko siekti.
Lietuva po vokiečio batu, labai nepasišakosi. Kol lietuviai kasosi pakaušius ir svarsto, su kuo geriau būsią – su vokiečiais ar rusais, įvykiai tarsi patys dėliotųsi. Nors yra kitaip: tuos įvykius yra kam dėlioti, tik ne visiems lengva įžvelgti, kieno rankose kortų kaladė ir kokie tūzai bus mesti jau ne ant kortų, bet taikos derybų stalo. Iš pradžių apie jokią Lietuvos nepriklausomybę vokiečiai nė girdėti nenorėjo, bet keičiantis aplinkybėms Vokietijos politinis elitas reikalavimų veržles kiek atlaisvino. Iš būtinybės. Su karine valdžia derėtis sudėtingiau dėl jos nelankstumo. Neretai į Berlyną lietuvių veikėjams tenka važiuoti ieškant pagalbos prieš vokiečių karinės valdžios diktatą, nuolatines rinkliavas, faktiškai krašto plėšimą. Silpnų vietų turi ir vokiečių derybininkai: jei per daug spaus, reikalaus anšliuso (aneksijos), tai pasaulio akyse atrodys grubūs savo tikrųjų tikslų neslepiantys imperialistai, būsimose taikos sutarties derybose dalyvausiančioms šalims tai bus nepriimtina. Pagaliau 1917 m. birželio 2 d. paskelbtas leidimas sudaryti lietuvių patikėtinių tarybą, kurią paskirsiantis pačių lietuvių Organizacinis komitetas. Tarp jo 22 narių ir J. Šaulys. Komitetas renkasi posėdžiui, o vokiečiai teikia „pasiūlymą“: Lietuva būsianti Vokietijos dalis, vokiečiai vadovaus kultūros, ūkio ir strategijos sritims.
Kol kas aišku viena: taikos derybos neišvengiamai ateis, jos rūpi rusams, su Leninu priešakyje nesusitvarkantiems savo chaotiškuose revoliuciniuose namuose, bet nemažiau svarbios ir karo išvargintai Vokietijai. Tautos pavargo nuo karo. Akivaizdu, kad atėjus taikos deryboms pavergtų tautų balsas įgis vertės, taip pat ir Lietuvos. Lietuviams duodama suprasti, kad tose derybose bus sprendžiamas jų krašto likimas, bet tam jie turi politiškai pasiruošti, suprasti, kad turi eiti koja kojon su Vokietija. Okupanto įvaizdžio gerinimo propagandinis triukas, bet Lietuvos nepriklausomybės siekiui šioks toks šansas. Kaip juo protingiau pasinaudoti? Lietuviškas atsargumas kužda, jog svarbu neperspausti, nekelti neįmanomų sąlygų, kai neatsargus žingsnis gali sugadinti gerą pradžią.
Kuo remtis – Vokietija, Rusija ar Antantės valstybėmis? Nė viena iš šių jėgų ligi tol neparodė atvirai palaikančios lietuvių nepriklausomybės siekio. Gal pakaktų autonomijos? Tenka laviruoti. Rusijos pyragų atsivalgyta, 40 metų trukęs lietuviškos spaudos draudimas parodė šios imperijos tikruosius tikslus. Tiesa, po 1905 m. ir Didžiojo karo sąlygomis Rusija kiek atlyžo, pradėta po truputį skaitytis su mažų tautų reikalavimais. Bet patirtis sako, kad tęsis tol, kol Rusijai bus striuka, o toliau viskas grįš į senas vėžes. Mes už neprigulmybę? Dabar jau rašo – nepriklausomybė, tik ką tai reiškia, ne kiekvienas dar supranta.
Manevruoti priversti ir vokiečiai. Nors pamažu, bet keičiasi Berlyno politikos kursas užimtų kraštų atžvilgiu: nuo šiol ne beatodairiška aneksija, bet švelnus spaudimas, o tam turėtų pasitarnauti nuo Vokietijos priklausomų valstybių kūrimas. Vilniaus konferencijos organizacinis komitetas laikosi savo pozicijos: lietuvių tauta savo ateitį mato nepriklausomoje valstybėje, orientuotoje į Vakarus (taigi ne į Rusiją), o konkrečius santykius su Vokietija spręsianti konferencija. Kaip tokiems lietuvių ketinimams priešintis? Vokiečiai leido konferenciją surengti.

1917 m. rugsėjo 18–22 d. Lietuvių konferencija Vilniuje atvėrė vartus į Lietuvos valstybės atkūrimą, tik tų vartų durininkais kol kas dar yra vokiečiai. Labai svarbu, kad konferencija parodė politinę brandą ir drąsą, ir vietoj vokiečių peršamos paklusnios patikėtinių tarybos staiga išsirinko Lietuvos Tarybą konferencijos politiniams tikslams įgyvendinti. Išmintingas sprendimas. Berlynas vis dėlto pripažins Lietuvos Tarybą. Tai reiškė, kad nuo šiol visuose savo aktuose Lietuvos Taryba atsirems į tris postulatus: ji pripažinta ir įgaliota krašto ir užsienio lietuvių atstovauti lietuvių tautai, remiasi tautų apsisprendimo teise ir Vilniaus konferencijos nutarimais.
1917 m. lapkričio 2 d. Lozanoje prasideda lietuvių konferencija, bet siekiant jai suteikti didesnio reikšmingumo, svarbiausias paskutinės dienos posėdis perkeltas į Berną. Tarp dalyvių ir penki Lietuvos Tarybos nariai, būsimi signatarai – Antanas Smetona, Jurgis Šaulys, Steponas Kairys, Justinas Staugaitis ir Alfonsas Petrulis. Svečio teisėmis dalyvauti pakviestas Maironis. Į istoriją įėjo kaip Antroji lietuvių Berno konferencija, joje priimta net 13 apsvarstytų rezoliucijų. Politiškai svarbiausios trys: dėl valstybės teritorijos, valstybinės santvarkos ir dėl Lietuvos Tarybos pripažinimo. Viešbutyje „National“ patvirtinamas Lietuvos nepriklausomybės su sostine Vilniuje siekis, iškeltas Klaipėdos klausimas: Lietuvai būtina turėti uostą. Dar iki prasidedant deryboms dėl taikos iš Vokietijos pritarta siekti Lietuvos valstybės siekiams tinkamo akto, o iš Antantės – apsisprendimo teisės pripažinimo lietuvių tautai. Konferencija darbą baigė lapkričio 10 d. Akivaizdu, kad užsienio lietuvių reikalavimai atrodo daug radikalesni, o Vilniuje mintis ir norus vis dar tenka reikšti atsargiai, nenorint pakenkti bendram reikalui.
L. Mažylio teigimu, tokiuose lietuvių pasitarimuose Šveicarijoje ir kitose šalyse aptarinėta ne tik nepriklausomybės atkūrimo taktika, bet ir švietimo reikalai, santykiai su tautinėmis mažumomis, Vilniaus universiteto atgaivinimo, lietuvio vyskupo paskyrimo į Vilnių reikalai. Pradėti kurti valstybės simbolikos ženklai: herbas, vytis, žemėlapiai, pašto ženklų projektai. Ypatingo svarbos rūpestis, kaip į Lietuvą sugrąžinti mokytojus, gydytojus, kunigus ir kitų profesijų inteligentus.
Reikšmingas pavyzdys lietuviams buvo Suomijos nepriklausomybės paskelbimas 1917 m. gruodžio 6 d. 1918 m. pradžioje Suomijos nepriklausomybę pripažino Sovietų Rusija, Vokietija, Prancūzija. Precedentas to paties siekti Lietuvai.

Akrobatinis triukas ant lyno

Priartėjome prie mūsų temai esmingo įvykio. Sovietų Rusijai vidaus režimui įtvirtinti reikėjo atokvėpio, ne mažiau ir Vokietijai. Todėl 1917 m. gruodžio 3–15 d. tarp šių valstybių vyko derybos dėl paliaubų, toliau prasidės derybos dėl taikos sąlygų Brest-Litovske. Dabar arba niekad! Jeigu šis šūkis Lietuvos Taryboje ir nenuskambėjo, tai vis viena teko verstis per galvą, apie Lietuvą priminti pasauliui, suskubti bet kuria kaina įsiterpti į įvykių seką. Šią netvarią padėtį Lietuvos Tarybos Pirmininkas A. Smetona apibūdino maždaug tokiais žodžiais: Taikos kongresui turime parengti pačią Lietuvos idėją. Reikia būti realistais, kompromisai būtini, jei norime iškelti Lietuvos valstybės klausimą į tarptautinį lygį. Tik vokiečiai mums ir gali padėti, valstybės pagrindą paskelbti. Rusai su Antante mūsų klausimo nekelia ir nekels. Reklamos be kompromisų nepasidarysime…
Taigi, geriau žvirblis saujoje, negu tetervinas laukuose. 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracija ir buvo šio siekio, taip pat ir kompromiso išraiška. P. Klimas net pasakė: „Smetona vis dar vokietukų uodegoje sukasi“. Kiek teisūs buvo Smetonos nuostatos laikęsi Tarybos nariai? Kad ir kaip nesimpatiškas šiandien mums atrodo Gruodžio 11-osios deklaracijos tekstas, visų pirma, jo antroji dalis, bet istoriškai žvelgiant šis manevras pasiteisino. Priminė akrobatinį triuką ant aukštai kybančio lyno. Taikos derybose lietuviams būtinai reikėjo užsitikrinti savo vietą, jei ir ne už derybų stalo, tai bent įgyti šiokią tokią poziciją, antraip nepriklausomybės viltis išvis galėjo būti palaidota. Reikėjo išlošti laiko, leisti įvykiams rutuliotis, taigi rizikuoti, nujaučiant, kad viskas gali pakrypti tiek į gera, tiek ir nenuspėjamai. Ar tai buvo geriausia išeitis to meto sąlygomis, klausimas ligi šiol atviras, reikalaujantis atsakingų svarstymų ir išvadų. Lietuvai svarbiausia buvo atsiskirti nuo Sovietų Rusijos, tapti politinių derybų subjektu, todėl teko meilikauti su Berlyno politikais, pirmiausia su Užsienio reikalų ministerija ir Krikščionių demokratų partijos vadovais. Deklaracija buvo tos dilemos išraiška.
Dėl šio dokumento susidūrė kairiųjų (Stepono Kairio, Stanislovo Narutavičiaus) ir nuosaikiųjų (Jurgio Šaulio, kun. Vlado Mirono ir kt.) atstovų pozicijos. Teko apsispręsti, priimant (arba atmetant) tą gal vienintelę tuo metu galimybę. Ši ekvilibristika gali būti pateisinta tik vienu atveju: jeigu Lietuvos Tarybos nariai bent apytikriai jautė toliau kilsiančių įvykių seką ir laiku į ją įsiterpė.
Gerokai vėliau britų istorikas Herbertas Baterfildas (Herbert Butterfield, 1900–1979) rašė: kai karas ir užsienio politika formuojami pagal abstrakčius idealus ir moralines kategorijas, kompromisui vietos nelieka. Nacionalinis interesas yra lankstus ir tiesiogiai priklauso nuo aplinkos sąlygų, jis yra formuluojamas ir per derybas, ir per konfrontaciją su oponentu…
Tarsi į Lietuvos 1917–1918 m. įvykius būtų žvelgęs.

Pagrindas nepriklausomybei skelbti

Įvykiai vijo vienas kitą. Stiprų postūmį ne vien pavergtų tautų, bet ir visos Europos politiniam sąmonėjimui, suteikė JAV Prezidento Vudro Vilsono (Woodrow Wilson) 1918 m. sausio 8 d. paskelbta „Keturiolikos punktų“ deklaracija. Gaudžiant pabūklams pasauliui paskelbta, kad Didysis karas turi būti kovojamas moralinių tikslų ir taikos vardan, išsprendžiant tautinius ir nuslopinant imperialistinius siekius. Ar ne to troško visos Europos tautos? Išsakytas reikalavimas išvesti visas užsienio kariuomenes iš Rusijos teritorijos, sudaryti Rusijai laisvo bendradarbiavimo galimybę su kitomis šalimis, užtikrinant laisvę rinktis vidinės politikos kryptį, ateityje užtikrinant kvietimus į laisvų tautų sąjungas ir teisę į bet kokią pagalbą. Deklaracijos 13 punktu pasisakyta už nepriklausomos Lenkijos valstybės sukūrimą, į jos teritoriją įtraukiant etnines lenkų žemės, užtikrinant priėjimą prie jūros. Ekonominė ir politinė Lenkijos nepriklausomybė turinti būti įtvirtinta tarptautiniu paktu. 14 punktas numatė sukurti visuotinę tautų asociaciją, kuri siektų užtikrinti politinę nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą tiek mažosioms, ties didžiosioms valstybėms. Vadinasi, ir Lietuva įgijo pagrindą siekti nepriklausomybės, remiantis šiuo mums gyvybiškai reikšmingu deklaracijos punktu, kuris tapo esminga politine atrama siekiant nepriklausomybės.
Nutylėti šio dokumento buvo neįmanoma, sujudo pavergtos ar politinių teisių neturinčios tautos. Tarptautiniai judėjimai įgavo naują pagreitį. Reaguoti į JAV iniciatyvą ir tarptautinę nuomonę privalėjo ir kariaujančios valstybės Europoje. 1918 m. kovo mėnesį pasirašyta Bresto taikos sutartis kariaujančioms valstybėms atrodė neišvengiama ir geriausia išeitis.
Kaip čia neprisiminus, kad JAV Prezidentas V. Vilsonas 1916 m. lapkričio 1-ąją buvo paskelbęs Lietuvių diena. Pirmą kartą lietuviai paminėti kaip nacija, akcijos metu surinkta 200 tūkst. dolerių nukentėjusiems nuo karo sušelpti.

Aistrų sūkuryje

O tuo metu Lietuvos Taryboje užvirė aistros. Tarsi atitokę nuo Gruodžio 11 d. deklaracijoje savo parašais patvirtintų politinių nuolaidų Vokietijai, kairiojo sparno Tarybos nariai pareikalavo peržiūrėti savo pačių sprendimą, o socialdemokratas Steponas Kairys pasiūlė iš naujo skelbti Lietuvos Nepriklausomybę be išankstinių ryšių su Vokietija. Nesusilaukę palaikymo 1918 m. sausio 26 d. keturi Tarybos nariai – M. Biržiška, S. Kairys, S. Narutavičius ir J. Vileišis – protesto vardan iš Tarybos pasitraukė. Trys savaitės nežinomybės. Ar nesugrius Taryba? Įtampa didžiulė. Likę nariai nepasiduoda, sausio 30 d. likę Lietuvos Tarybos nariai net be derinimo su vokiečiais iš Rusijos pareikalavo grąžinti išvežtas kultūros vertybes. Pagirtinas savarankiškumo demonstravimas.
Ką apie tolesnius įvykius byloja J. Šaulio archyvo dokumentai? Jie tolokai nuo Lietuvos – Pensilvanijos universitete Filadelfijoje, bet L. Mažylis jau spėjo ir ten pabuvoti. Matė daugelį J. Šaulio ranka rašytų dokumentų, iš jų seka, kad būtent J. Šauliui ir P. Klimui teko įpareigojimas pasitraukėlius įkalbėti grįžti. Bet pirmiausia reikėjo rasti argumentus, kurie tenkintų abi puses. Šie du vyrai parodė tikrą diplomatinę išmintį, sugebėjo sutaikyti prieštaraujančias puses. Tai įvyko 1918 m. vasario 15 d., tik todėl Vasario 16 d. galėjo būti priimtas 20 signatarų pasirašytas naujas dokumentas – Vasario 16-osios Nutarimas (aktas), atvėręs kelią į Lietuvos nepriklausomybę. Jis priimtas remiantis tautų apsisprendimo teise, lietuvių tautos valia ir Lietuvių konferencijos (1917 m. rugsėjo 18–22 d.) nutarimu. Šiuo dokumentu nustatoma, kad Lietuvos valstybė bus demokratinė, o jos sostinė – Vilnius. Numatyta iš esmės svarbi sąlyga, kad valstybės santvarką nustatys Tautos valia demokratiškai išrinktas Steigiamasis Seimas.

Istoriko ir diplomato Vytauto Plečkaičio teigimu, po A. Smetonos būtent J. Šaulys suvaidino esminį vaidmenį Lietuvos Tarybos veikloje. Jam teko toli gražu ne paprasta užduotis palaikyti darbinius Lietuvos Tarybos ryšius su Vokietijos karine valdžia. Atliko daug nematomo „juodo“ darbo. Garsintis – ne jo būdo bruožas. Atliko sudėtingas diplomatines misijas, daug metų gyveno užsienyje. Tai irgi turėjo įtakos, kad Lietuvoje J. Šaulio nuopelnai tiek valstybės kūrimo darbuose, tiek diplomatinės veiklos baruose žinomi ne tiek, kiek to nusipelno. Bet apie tai publikacijos tęsinyje, kuris bus skelbiamas elektroniniame laikraštyje www.voruta.lt.

Bus daugiau

Šaltinis – nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 9 (863), 2019 m. rugsėjo 28 d., p. 3, 12, 16.