Zigmas TAMAKAUSKAS, www.voruta.lt

Šių metų Vėlinių išvakarėse, kaip ir kiekvienais  metais, Vengrijos ambasada vėl pakvietė kartu pabūti  ir prisiminti 1956-ųjų metų įvykius Vengrijoje bei jų atgarsius Lietuvoje.  Tų įvykių metu buvo pademonstruota lietuvių ir vengrų tautų vienybė trokštant vieni kitiems laisvės.  Vėlinės Lietuvoje lyg tapo pasipriešinimo sovietiniam okupantui simboliu. Minėjimai vyko Kaune  ir Vilniuje.

         Nuo tų įvykių mus skiria jau 60 metų trukmė. Abi kovojusios už savo laisvę tautos,  nugalėjusios  sovietinį imperializmą,  sutraukė nelaisvės pančius. Tačiau istorinė  – lietuvių ir vengrų tautų tuomet  parodytos vienybės atmintis liko gyva. Gyvi ir prisiminimai. Aš tada buvau Vilniaus universiteto antro kurso studentas.  Gyvenome keturiese netoli Vingio parko  vadinamajame  Čiurlionio bendrabutyje. Daugelis iš mūsų  turėjome jaunatviško idealizmo sparnus, didelį  Lietuvos likimo rūpestį, stengiantis savo veikla ir įgytomis žiniomis  išlaikyti jos gyvybingumą. Šiuos siekius lyg palaikė savo dėstomomis paskaitomis  patriotinės savimonės nepraradę mūsų iškilūs dėstytojai Zigmas Zinkevičius, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Jurgis Lebedys, Juozas Pikčilingis, Vincas Urbutis ir kt.  Vėliau, prasidėjus partokratiniam siautėjimui kai kurie iš minėtų dėstytojų buvo kaltinami, kad apie juos „sukosi nacionalistiškai  nusiteikę“ studentai…

Leonardas Gogelis

        Savo veikloje bandėme derinti įvairias veiklos priemones. Su kai kuriais  studentais,  sudarę  slaptą  patriotinės krypties būrelį, laiminant kunigui, davėme priesaiką Dievui ir Tėvynei Vilniaus  Aušros Vartų bei  Kauno arkikatedros bazilikos koplyčiose. Į pogrindinės organizacijos veiklą bandėme įtraukti ir   rusų kalbą studijavusį, kaip mums tada atrodė,  gana rimtą, mąstantį   studentą  Bronių Kuzmicką, bet jis, nurodęs kai kurias priežastis, prisidėti prie mūsų darbo galima sakyti sąžiningai atsisakė. Vėliau jis baigė filosofijos mokslus, prasidėjus atgimimui – įsijungė į Sąjūdžio veiklą, tapo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) nariu, Pirmininko pavaduotoju, filosofinių veikalų autoriumi.  Stengėmės aktyviai  dalyvauti ir atviroje studentiško gyvenimo visuomeninėje veikloje. Mūsų bendrabučio kambarys, nežiūrint, kad jame pasikabinome    Rafaelio „Siksto Madonos“   reprodukciją, buvo įvertintas pavyzdingo kambario statusu. Tik vienas kitas į jį užsukęs „svečias“ pamurmėdavo, kad ši reprodukcija kelianti religinę nuotaiką…    Tokiam patardavome labiau pasidomėti tauraus gyvenimo žingsniais, dailės istorija. Kambario draugas   Algirdas Vaitkus, turėjęs kurse didelį autoritetą,  gražiai smuikavo, Adolfas Gurskis garsėjo savo poetiniu talentu ir gera dikcija, aš  taip pat  bandžiau mokytis groti net dviem  instrumentais.  Mūsų surengtose studentiškose vakaronėse   skambėdavo lietuviškos dainos, poezijos posmai. Malonu prisiminti, kad universiteto vadovybė patenkino mūsų prašymą, kuriame prašyta rusų kalbos discipliną nukelti į neprivalomų dalykų sąrašą.  Respublikos vadovybės prašėme, kad Vilniaus centrinei gatvei būtų grąžintas Gedimino prospekto vardas. Šiuo prašymu susidomėjo KGB.  Čekistai stengėsi per savo agentus išaiškinti šio rašinio iniciatorius. Kai atsirado studentiškos kepuraitės, nutarėme paraginti studentišką jaunimą sekmadieniais  sutartą  valandą drauge viešai  dalyvauti Mišių aukoje  Šv. Mikalojaus bažnyčioje, parodant ištikimybę nepalaužtai ateistinių vėjų  krikščioniškai pasaulėžiūrai, savo tautinei dvasiai. Bažnyčioje su dideliu dvasiniu pakylėjimu klausydavome tuometinės  Konservatorijos talentingo  studento Kastyčio Matulionio giedamos giesmės (už giedojimą bažnyčioje jis buvo pašalintas iš konservatorijos,  baigė pogrindinę kunigų seminariją, tapo pasišventęs kunigas, legendinės „Kronikos“ leidimo talkininkas, sovietinių lagerių kalinys –  kovotojas už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę). Jo   balsas, pragydęs galingu tenoru,    suvirpindavo visą bažnyčią, paskatindamas  susirinkusius dar arčiau glaustis prie altoriaus, prie amžinojo Gėrio šaltinio.

         Artėjo 1956 metų Visų Šventųjų diena. Nutarėme sutvarkyti apžėlusius krūmais lietuvių karių kapus Rasų kapinėse. Išvakarėse  prie  kapinių tvoros paslėpėme tvarkymo įrankius. Dieną po paskaitų mūsų lituanistinių studijų vienminčių studentų būrelis kibo į darbą. Dirbome iki vėlyvo vakaro. Širdyje taip buvo  gera – vakaro tamsą lyg nušvietė mūsų nuoširdaus darbo šviesa, susiliejusi su žuvusių Lietuvos žemės gynėjų atminimo dvasia, suspindusia mūsų maldoje ir šviečiančių žvakių blyksniuose. Džiaugiausi, kad ir  vėliau šį mūsų pradėtą   Rasų kapinių tvarkymo darbą tęsė tame  pačiame  universitete  fizikos mokslus studijavęs mano sūnus Gediminas, neaiškiomis aplinkybėmis sovietiniais metais žuvęs kraštotyrinėje ekspedicijoje.

        Po kelių dienų su  kauniečių jaunimo būreliu tokio darbo ėmėmės  ir Kauno senosiose kapinėse. Sutvarkėme apleistus 1941 metų Birželio sukilėlių, lietuvių karių ir pažymėtus  lėktuvų  propelerių  kryžiais lakūnų kapus.

        Kelios dienos buvo likusios iki Visų Šventųjų dienos vakaro. Vengrijoje vyko masinė antisovietinė akcija, aidėjo šūviai, iš vėliavų iškirpti  sovietiniai simboliai: skylėtosios vėliavos tapo  sukilėlių ženklu.  Tautos valia prie valdžios vairo grįžęs politinių reformų iniciatorius  Imrė  Nadis  skelbia Vengrijos neutralitetą, išstojimą iš  sovietinio Varšuvos pakto,  reikalauja iš šalies išvesti sovietinę kariuomenę. Kyla Vengrijos revoliucija – laisvės viltis visoms sovietų  pavergtoms tautoms.  Tokiame fone surengėme studentiško jaunimo vakaronę universiteto Istorijos filologijos fakulteto didžiojoje auditorijoje.  Prisirinko tiek jaunimo, kad negalėjo sutilpti į auditoriją, buvo pilnas ir koridorius. Iš anksto buvo numatyta kryptinga partokratų neiššifruota programa. Sklido lietuviškos dainos, sukosi poros. Numatytos pertraukos metu mūsų bendramintis Adolfas Gurskis raiškiai perskaitė iš neseniai išleisto Maironio raštų dvitomio „Jaunosios Lietuvos“ poemos šeštosios giesmės ištrauką „Jau slavai sukilo…“ Visi suprato, ką tai reiškia – solidarumas su Vengrijoje vykstančia revoliucija.  Nutilus plojimų bangai, visi susikibę rankomis sugiedojome „Lietuva brangi“. Sklido  kiti patriotiniai eilėraščiai, dainos, kalbėtojų žodžiai. Vienas iš kalbėtojų ragino visus susitelkti, kad susikaupusi potencinė energija virstų kinetine.  Paslapčiomis  raginome vienas kitą lapkričio 1 dienos vakare rinktis į Rasų kapines  prie dr. Jono Basanavičiaus kapo. Tuometinio Dailės instituto komjaunimo sekretorius Arūnas Tarabilda net viešai paragino studentus vykti į Rasų kapines.  Ir susirinko daugybė jaunimo iš visų Vilniaus aukštųjų mokyklų. Jono Basanavičiaus kapas nušvito daugybės žvakių šviesos vainiku. Jį puošė atneštos įvairiaspalvės rudeninės gėlės, mano sudėti iš akmenėlių Gedimino stulpai, Trispalvės juostelės. Sklido patriotinio turinio eilėraščiai, kalbos, giesmė „Marija, Marija“, skambėjo Lietuvos himnas, sveikinantys Vengrijos revoliuciją žodžiai. Pasirodę milicijos būriai ir kareiviai stengėsi susirinkusį jaunimą išsklaidyti, neleisti žygiuoti link miesto. Kareiviams vadovavęs generolas net įstengė lietuviškai pasakyti keletą žodžių  – eikite namo… Į kareivių ir milicininkų brutalius žodžius mes atsakydavome lietuviška daina ir šūkiais – laisvę Lietuvai, laisvę Vengrijai. Pralaužę atvykėlių užtvaras, nužygiavome iki Aušros Vartų. Čia mus pasitiko dar didesni represinės jėgos būriai. Pirmoje gretoje ėjusius kelis studentus pavyko jiems nutempti į greta stovėjusius uždarus sunkvežimius. Reikalavo išsiskirstyti. Jėgos buvo nelygios, vis gausėjo kareivių ir milicininkų būrių.  Supratome, kad  mums  nepavyks  įžygiuoti į miesto gatves. Prasidėjo derybos. Paprašėme, kad atvyktų miesto valdžios atstovai.  Atvyko. Reikalavome, kad būtų paleisti suimti mūsų eisenos dalyviai – tada išsiskirstysime. Pavyko susitarti.  Išsiskirstėme būreliais.   Po šių įvykių tuometinis Lietuvos „šeimininkas“ Antanas Sniečkus pareikalavo iš aukštųjų  mokyklų pašalinti daugybę studentų vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjusių prie vadinamos antitarybinės demonstracijos Rasų kapinėse. Šiam reikalavimui ypač pritarė universiteto karjeristinė partokratija – V. Kuzminskis, I. Zaksas, J. Bielinis ir kiti. Aš buvau apkaltintas „kontrrevoliucine veikla“, buvo akcentuotas ir mano ant    J. Basanavičiaus kapo sudėtas Gedimino stulpų ženklas. Pasirodė fakulteto sienlaikraštyje užgaulios karikatūros, kurios savo tikslo nepasiekusios tik sustiprino mūsų studentišką dvasinę vienybę ir dar didesnį ryšį su patriotiškai nusiteikusiais dėstytojais.

Brutaliems partokratijos reikalavimams atvirai pasipriešino tuometinis universiteto rektorius Juozas Bulavas jau prieš tai, tapęs rektoriumi, gerokai sulietuvinęs  šios aukštosios mokyklos dėstytojų sudėtį ir patį universitetą. Tokiai rektoriaus nuostatai pritarė ir prorektorius Eugenijus Meškauskas – žinomas filosofas, skatinęs kritiškai plėtoti marksizmo principus, tyrinėjęs pažinimo ir mokslo metodologijos, ideologijos teorijos problemas. Esant tokiai sandūrai prorektoriaus E. Meškausko buvau pakviestas į rektoratą paaiškinti atvykusiems čekistams Vėlinių įvykius Rasų kapinėse ir  mano dalyvavimo priežastį.  Buvau jiems pristatytas, kaip sąžiningas ir geras studentas. Dalyvavimą tuose įvykiuose grindžiau savo religiniais įsitikinimais, kaltindamas atvykusių milicininkų ir kareivių brutalius užgauliojimus bei  keiksmus. Sakiau jei nebūtų buvę šito – būtume taikiai ir išsiskirstę. Prorektorius E. Meškauskas padėkojęs tarė: „Matote – patys esate kalti, nereikėjo tos kariuomenės siųsti, o dabar norite apkaltinti  studentą Tamakauską  ir kitus antitarybine veikla…“ Supratau, kad tuometinis rektoratas   stojo dalyvavusių Vėlinių įvykiuose studentų gynimo pozicijose. Man tąsyk pavyko išvengti pašalinimo iš universiteto. Tik buvo pareikštas griežtas papeikimas ir nutrauktas stipendijos mokėjimas. Tačiau čekistinis sparnas nenurimo. Jis atsirevanšavo kitų metų Vasario 16 –osios naktį atliktomis kratomis ir areštais.  Atsidūriau saugumo rūsių kameroje kartu su minėtu Arūnu Tarabilda. Teko patirti visas tardymo „gudrybes“, brutalų pažeminimą. Dailės institute   buvo panaikinta komjaunimo organizacija, kaip pasidavusi „nacionalistinei įtakai“. Tai atsitiko pirmą kartą Sovietijoje.  Mane apkaltino  „aiškia antitarybine veikla“ ir „už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“ pašalinę iš universiteto,  išsiuntė į      sovietinius rekrūtus prie Uralo užterštoje radiacijos zonoje. Atgavus Lietuvai laisvę teko susipažinti su kai kuriomis bylomis, susijusiomis su mūsų minimu laikotarpiu. Vienoje radau savo lituanistinių studijų  draugo,  nuoširdžiai  tauraus ir poetiškos sielos  kursioko Leonardo Gogelio mane ginantį drąsų laišką, adresuotą Vilniaus universiteto rektoriui. Jame rašoma, kad šalinami iš universiteto tokie žmonės, kurie nemėgsta veidmainiauti, drąsiai ir atvirai rodo savo įsitikinimus, universitete didvyriais jaučiasi tokie prisiplakėliai ir veidmainiai, kaip pavyzdžiui, II kurso istorikas Aleliūnas ir kiti. Jie siekia „šiltų vietelių“ komjaunimo biuruose ir panašiai… Toje byloje yra ir man skirtas eilėraštis „Pro Patria“.    Leonardas  Gogelis, liudijant  tam pačiam jo kambario „draugui“ Mykolui Aleliūnui,  buvo nuteistas ketveriems metams lagerio. Apie tai prieš kurį laiką rašė žurnalas „Ekstra“.

        Į tą pačią pauralės  Zlotousto vietovę pasiuntė ir kurso draugą  Algirdą  Vaitkų, perkeltą drauge su  Valentinu  Ardžiūnu   į neakivaizdinį skyrių.   Panašaus likimo susilaukė ir kai kurie kitų aukštųjų mokyklų studentai. Buvo pakeista  ir universiteto vadovybė, reorganizuota lietuvių literatūros katedra. Tačiau partokratams nepavyko sunaikinti jau nuo filomatų filaretų laikų universitete kilusios laisvės siekimo   dvasios . Ji vis iškildavo įvairiomis formomis iki pat Lietuvos atgimimo.

          Kaune 1956 metų įvykių minėjimas vyko jau pagal tradiciją  Senosiose kapinėse prie įrengto memorialo spalio 21 dieną. Jame dalyvavo Vengrijos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius J. E. ponas Zoltan Jancsi su savo bendradarbiais, mūsų organizuotos mokinių  grupės su savo mokytojais iš Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos,  iš Kauno Stasio Lozoraičio pagrindinės mokyklos ir iš generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus. Taip pat minėjime dalyvavo miesto savivaldybės mero pavaduotojas Simonas Kairys, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininkas d. majoras Vytautas Balsys, štabo nariai, Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vado Adolfo Ramanausko dukra Auksė Ramanauskaitė Skokauskienė, Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus atstovai, savivaldybės kultūros skyriaus darbuotoja Daiva Morkūnaitė Šmitienė.  Susirinkusiems gražius žodžius pasakė kalbėjęs J. E. ponas Zoltan Jancsi. Vengrijos revoliucijos 60-ąsias metines savo kalbose sveikino mero pavaduotojas Simonas Kairys ir Auksė Ramanauskaitė Skokauskienė.  Prie memorialo buvo padėti Vengrijos ambasados ir Kauno savivaldybės vainikai. Skambėjo Vengrijos ir Lietuvos Respublikos himnai. Darganoto rudens minėjimą sušildė dalyvavusių mokinių atlikta  meninė programa, kurią rengiant daug triūso įdėjo šio minėjimo dalyviai –  J. Grušo meno gimnazijos direktorės pavaduotoja Eugenija Paškauskienė, mokytojos Lina Dekerienė ir Vida Zulonaitė, Stasio Lozoraičio pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Jurgita Jablonskienė, mokytojai Olgita Cironkaitė, Jūratė Ivanauskienė ir Tomas Asakavičius.   Susirinkusieji  su atidumu klausėsi gimnazistės Joanos Vasiliūtės dainos „Laisvės paukštis“, mokinių Alano Aleknavičiaus ir Julijos Jaseliūnaitės atliktos literatūrinės kompozicijos   bei kitų meninės programos dalių. Minėjimas buvo baigtas atgimimo laikais išpopuliarėjusia  Kęstučio Vasiliausko daina „Žemėj Lietuvos ąžuolai žaliuos“, kurią dainavo čia ne tik Stasio Lozoraičio pagrindinės mokyklos mokinių grupė, bet ir visi minėjimo dalyviai. Malonu pažymėti, kad renginį vedė savo raiškia dikcija Juozo Gruodžio konservatorijos mokinė – kanklininkė Emilija Karaliūtė.

       Spalio 24 dieną 1956 metų įvykių Vengrijoje ir Lietuvoje  minėjimas vyko Vilniuje  prie Aušros Vartų sienos įrengtos Atminimo lentos. Deja, čia neskaitant atėjusių ambasados darbuotojų, susirinko tik  būrelis  ir tai jau daugiausiai pagyvenusių  žmonių. Savo tradicinę ištikimybę dalyvauti šiame minėjime parodė profesorė Ona Voverienė, istorijos mokslų daktaras Darius Juodis, buvęs Lietuvos  partizanas Stasys Dovydaitis ir kt. Nuskambėjus Lietuvos bei  Vengrijos himnui, žodį tarė Vengrijos ambasadorius J. E. ponas Zoltan Jancsi, pažymėjęs to meto įvykių svarbą išsivaduojant iš sovietinės priespaudos, pasidžiaugė   tolimesniu vengrų ir lietuvių tautų gražiu  bendradarbiavimu. Jo kalbą, kaip ir Kaune, labai sklandžiai pateikė lietuvių kalba   Ambasadoriaus padėjėja Justina Budziūtė.

      Minėjimo tęsinys vyko  prie kvapnios arbatos  puodelio  netoliese esančioje kavinėje. Čia jau nepučiant žvarbiam vėjui  dar kartą prisiminti 1956 metų įvykiai Vengrijoje bei Lietuvoje. Kalbėjęs Ambasadorius pabrėžė tuose įvykiuose dalyvavusių žmonių drąsą ir pasiaukojimą. Savo prisiminimų žiupsneliu pasidalijo to meto įvykiuose dalyvavę dr. Ferdinandas Vaitiekūnas, Zigmas Tamakauskas, Juozas Dapkevičius ir kiti.

      Baigiant šį rašinį,  prisiminiau poeto Bernardo Brazdžionio eilėraščio posmus:  Tu viena mano laimės ir džiaugsmo sapnuos, / Tu viena mano kryžkelių vingiuos  liūdnuos, / Tu viena mano saulė rytojaus dienos, / Mano protėvių žeme. / (…) Nenumirus po piktojo gruodo ledais, / Nesukniubus po sielvarto upės krantais, / Puoškis, puoškis pavasario jauno žiedais, / Lietuva, mano protėvių žeme!

2016-10-31