Prof. akad. Zigmas ZINKEVIČIUS, kalbininkas, www.DELFI.lt

Gerbiamas ministre Juozai Bernatoni, kreipiuosi į Jus matydamas nesiliaujančias socialdemokratų partijos ir konkrečiai Jūsų pastangas Lietuvoje įteisinti asmenvardžių rašymą pasuose nevalstybine kalba. Nuoširdžiai stebiuosi, kad turiu Jums šiuo viešu laišku priminti mokslo patvirtintus faktus, kuriuos jau turėjau garbės Jums akis į akį išsamiai išdėstyti per mūsų pokalbį praėjusių metų pavasarį.
Tą sykį aptarėme Lietuvos piliečių asmenvardžių rašymo valstybine kalba svarbą, pagrįstumą ir galimas eksperimentų šioje srityje pasekmes. Žinome, kad jokia išsivysčiusi Vakarų valstybė neleidžia rašyti atitinkamų asmenvardžių ne valstybine kalba. Suprantama, kad įsileidus porą svetimų raidžių jokios tautybės atstovai nebūtų patenkinti, be to, tai reikštų kitų tautybių diskriminaciją. Tuo tarpu masinis daugiau nei 150 užsienio kalbų ženklų įsileidimas sukurtų chaosą valstybės duomenų sistemose.
Kad taip yra, supranta ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, išaiškinęs, kad rašyti vardus ir pavardes tik valstybine kalba yra šalių vidaus reikalas, o piliečių teisės turėti įrašą nevalstybine kalba nėra ir būti negali. Pasų įrašai turi būti suprantami daugumai šalies piliečių, taigi ir rašomi valstybine kalba, kurią visi kiekvienos šalies piliečiai privalo mokėti. Jūsų partijos kolegų Gedimino Kirkilo ir Irenos Šiaulienės siūlymas įteisinti rašybą pasuose užsienio kalbomis numato, kad to norintis pilietis turėtų pateikti „originalią“ pavardės formą įrodantį dokumentą. Iki šiol neaišku, kaip jie galės tą padaryti. Nelietuviška piliečio vardo ir pavardės forma galima tik okupacinių SSRS, Trečiojo Reicho ar pilsudskinės Lenkijos režimų išduotuose dokumentuose. Mūsų krašto lenkakalbiai asmenys (rusakalbiams įrašų kirilica ir žydams įrašų hebrajiškai kažkodėl niekas nežada) savo pavardžių tariamą lenkiškumą ir jų „originalias formas“ galės įrodyti tik okupacinių režimų išduotais dokumentais arba ištikimybės Lenkijai reikalaujančia Lenko korta. Ar Vyriausybė pasirengusi pripažinti galiojančiais okupacinių režimų dokumentus, o kartu ir okupacijų padarinius?
Kaip tik okupacijų padarinius pačios valstybės rankomis galutinai įtvirtintų lenkiški asmenvardžių įrašai pasuose. Nėra abejonių, kad daugumos Pietryčių Lietuvos lenkakalbių tariamai lenkiškos pavardės iš tiesų yra lietuviškos kilmės. Sulenkintos jos buvo Lenkijos ir SSRS okupacijų laikotarpiu. Dabartinis Lenkijos noras, kad Lietuvos piliečių, vadinamųjų Lietuvos lenkų, pavardės būtų rašomos lenkiškomis raidėmis, yra nepriimtinas, nes tuo siekiama nešvarių tikslų – lietuvių polonizacijos. Tai, jog lenkų kalba Lietuvoje yra atneštinė, o ją vartojantys žmonės yra ne kas kita, kaip lenkiškai kalbantys lietuviai – kalbos istorijos faktas. Rašyti jų pavardes lenkiškomis raidėmis yra nesąmonė. Beje, ne mažesnė nesąmonė būtų vadinti juos etniniais lenkais (etniniai lenkai etninėse lietuvių žemėse!), nebent jie iš tikrųjų būtų atsikėlę iš etninės Lenkijos (Mažoji Lenkija, dab. Krokuvos sritis). Patys lietuviai senų senovėje gyveno kitų baltų genčių apsuptyje ir su lenkais nesisiekė. Juos skyrė vakarų baltai jotvingiai. Tiesioginiai kontaktai atsirado tik po to, kai kryžiuočiai pavergė jotvingius ir juos išnaikino, ypač nuo XV amžiaus, kuomet lietuvių ir lenkų gyvenami plotai ėmė siektis. Tačiau dabartinė Pietryčių Lietuva yra lietuvių etninių žemių šerdis ir joje tariamai lenkiškų plotų (išskyrus Vilniuje) nebuvo iki pat XIX amžiaus. Pirmiausia prie lenkų kalbos (bet ne savimonės, kuri dar ilgą laiką išliko lietuviška) perėjo diduomenė, vėliau ja pasekė platieji bajorijos sluoksniai, o nuo XVIII a. vidurio imta lenkinti ir prastuomenę. Tai daryta per lenkiškus dvarus, mokyklą ir Bažnyčią.
Lietuvių asmenvardžiai dar anksčiau buvo apslavinti slavakalbės raštinės. Ypač didelę reikšmę turėjo toje raštinėje vartoti tėvavardžiai su rytų slavų kilmės priesagomis -ovič, -evič. Pietryčių Lietuvoje gyventojų pavardžių struktūra nesiskiria nuo kitur Lietuvoje vartojamų pavardžių struktūros, tik pačios pavardės yra labiau sulenkintos. Daugumas jų turi atitikmenis kituose Lietuvos regionuose. Nuėmus šių pavardžių lenkišką apvalkalą (fonetiką, darybos priemones), lieka lietuviški asmenvardžiai, iš kurių tos pavardės ir buvo padarytos. Senovėje lietuvių antroponimijos pagrindą sudarė dvikamieniai asmenvardžiai, tokie kaip Min-daugas, Gin-tautas, Tar-vydas, Žy-bartas ir kt. Supainioti lietuviškus ir lenkiškus dvikamienius asmenvardžius neįmanoma, nes Lenkijoje jau viduramžiais tokie asmenvardžiai buvo retenybė. Lietuvos asmenvardžių formos neretai yra apaugusios slaviškomis priesagomis, iškraipytos slavų fonetikos, pvz., Viš-taras – Viš-tor-skij, Žy-bartas – Žy-bart-ovič ir pan. Atlikus lenkakalbių Vilnijos gyventojų pavardėse glūdinčių krikštavardžių kilminę analizę, aišku, kad dauguma jų pasiekė Lietuvą iš Rytų, per rytinius slavus, o ne iš Vakarų per lenkus (tokių net pusantro karto mažiau). Krikštavardinės pavardės yra padarytos ne tik iš kanoninių krikštavardžių formų, bet ir iš liaudiškų jų variantų su gausiomis lietuviškomis priesagomis. Pavyzdžiui, šalia Petras, jose slypi ir Petrelis, Petrulis, Petrukas, Petrikas, Petrutis, Petrūnas, Petrėnas, Petrušis, kuriuos visus lengva atpažinti žvelgiant į atitinkamas sulenkintas pavardes Petrelevič, Petrul, Petruk, Petrik, Petruc, Petrunin, Petreniec, Petrušin. Akivaizdu, kad šios pavardės atsirado lietuviškoje aplinkoje.
Kilmės požiūriu dauguma kitakalbių Pietryčių Lietuvos gyventojų yra lenkiškai ir gudiškai kalbantys lietuviai. Tą suprasti ir galbūt grįžti į lietuvybę visada turi būti paties kitakalbio sąmoningas apsisprendimas, kuriam negali būti prievartos, tačiau ir turi būti sudarytos galimybės. Pavardė neatsiejama nuo vartojamos kalbos ir savo šaknų pripažinimo. Lietuvai 1939 metais atgavus Vilnių, naujoji valdžia suskubo atkurti valstybę šiame krašte. Tarp visų prasmingų reformų buvo parengtas ir krašto gyventojų pavardžių atlietuvinimo planas. Pagrindu jam tarnavo Antano Salio parengtas asmenvardžių žodynas, kuriame buvo pateiktos sulenkintų Vilniaus krašto pavardžių ir vietovardžių atlietuvinimo taisyklės. Jis dirbo kalbos patarėju prie Vidaus reikalų ministerijos sudarytoje pavardžių komisijoje, o taip pat atgauto Vilniaus krašto vietovardžių ir pavardžių komisijoje. Savanoriško atlietuvinimo proceso įgyvendinti nespėta, ypač dėl karo ir vėlesnio Armijos Krajovos siautėjimo Lietuvoje. Tačiau pati knyga išlikusi ir labai praverstų radus politinės valios ir drąsos ją išleisti ar tiesiog pagal paskirtį panaudoti joje sukauptas žinias. Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos valstybės pareiga yra ne ištrinti iš viešosios erdvės ir kasdienio gyvenimo lietuviškas krašto gyventojų pavardžių formas, bet švietimo priemonėmis informuoti žmones apie jų pavardžių ir pačių gyventojų kilmę. Būtina sudaryti sąlygas įvairiakalbiams mūsų šalies gyventojams be prievartos, tik laisvai apsisprendus, grįžti prie protėvių kalbos. Jūsų valdoma ministerija ir socialdemokratų partija, regis, neigia istorinę tiesą apie šį kraštą ir kartu ne saugo, o laidoja paskutinius nutautėjusių kitakalbių gyventojų simbolinius ryšius su lietuvių tauta.