Žygimantas Jacevičius Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje šv. Mišių metu. Asmeninio archyvo nuotr.
Laurynas Valenta,VU Komunikacijos fakulteto, analitinės žurnalistikos magistro studijų programos studentas, „Trakų žemės“ laikraštis
Žygimantas – žmogus, kuris nuolat stebina savo pozityvumu, intelektualiu mąstymu bei unikaliu, diplomatiniu požiūriu į religiją. Trakų parapijos zakristijono pareigas užimantis, šiuo metu Vilniaus universitete antrame kurse kultūros istoriją ir antropologiją studijuojantis Žygimantas šiandien mums pasakoja apie savo požiūrį į religiją, jos sąsają su dabartiniu pasauliu, jo žmonėmis bei apie bažnyčios aktualumą moderniais laikais.
Žygimantai, kaip nusprendei tapti zakristijonu? Kas tave įkvėpė būtent tokiam neeiliniam pasirinkimui?
Vieną kartą nuėjau patarnauti į bažnyčią ir man tai labai patiko. Mokykloje nebuvau labai populiarus vaikas, su manim mažiau bendraudavo bendraklasiai, man tiesiog trūko natūralaus susitikimo su žmonėmis. Apsilankius bažnyčioje, man joje viskas pasirodė labai gražu, iškilminga, man labai tinkama. Aš visada savo gyvenime troškau kažko neįprasto, ko nedaro kiti bendraamžiai. Niekada nenorėjau nei sportuoti (ir iki šiol man tai nepatinka), nei dar kažko, ką veikdavo kiti. Bažnyčia pasirodė kaip tik ta vieta, kur niekas manęs iš bendraklasių nematys, niekas negalės pasišaipyti ar kažko pasakyti. Galų gale aš ten jaučiausi labai saugus, nes mane supo ir tebesupa patys puikiausi ir šviesiausi žmonės. Todėl žinojau, kad bažnyčia – labai saugi, gera, graži vieta. Ji tiesiog leido man formuotis ir galiausiai mane užaugino, padarė mane tokį, koks esu dabar. O zakristijonu tapau todėl, kad tiesiog išėjo senasis ir reikėjo kito, tad viskas susiklostė natūraliai.
Kaip tavo tikėjimas ar galų gale pati religija formuoja požiūrį į visą gyvenimą ir kasdienius sprendimus?
Religija yra ašis, kuri paremia mano sprendimus ir visą požiūrį į gyvenimą, nes bažnyčia moko ne tik, kaip elgtis bažnyčioje ir kaip melstis, bet ir kaip gyventi. Būtent Bažnyčios mokslas tiesiog nurodo kryptį, kaip maždaug turėtume į viską žiūrėti ir kaip gyventi, jog būtų ir gražu, ir pagarbu, ir kad tai nepiktintų kitų žmonių, neįžeistų tikėjimo. Tikėjimas yra vertybių visuma ir tikintis žmogus, turėdamas tą visumą, savo gyvenime ja vadovaujasi.
Ar kada nors tu jautiesi galbūt šiek tiek vienišas, galbūt šiek tiek atstumtas dėl savo pasirinkimo dalyvauti bažnyčios gyvenime ir būti zakristijonu, nes pagal šiuolaikines jaunimo vertybes ar požiūrį tai tokia neeilinė veikla.
Visi supranta, kad tai nėra nei žeminantis, nei gėdingas dalykas. Vis tik daugelis gan įdomiai ir noriai su manimi bendrauja, nes jiems tiesiog įdomu išsiaiškinti, kaip visa tai įvyksta, kodėl aš nusprendžiau gyvenimą sieti su tikėjimu ir bažnyčia. Nepaisant to, niekada nesijaučiau kažkoks retas paukštis ar nykstantis gyvūnas rezervate. Niekada taip nesijaučiu. Visi sugeba mane priimti. Aš naujiems žmonėms susitikęs to dažnai nepasakoju. Ne todėl, kad nenoriu ar gėdijuosi, bet todėl, kad tai bendravimo esmės nekeičia. Juk vieni sportuoja, kiti fotografuoja, treti rašo, o aš einu į bažnyčią.
Bet jeigu susilauki kokio nors įdomesnio požiūrio į tai arba klausimų, kodėl tu tą darai, kaip tu reaguoji į tai?
Aš tiesiog mandagiai ir išsamiai atsakau – į viską reaguoju labai paprastai. Tikrai niekada nesistengiu apsisunkinti savęs dėl kitų žmonių reakcijos, nes pats labai nemėgstu, kai kiti sunkiai į ką nors reaguoja. Žinau, kad nereikia daryti bėdos, kur jos nėra, todėl aš labai paprastai, ramiai, normaliai kalbuosi su žmonėmis apie tikėjimą, kaip ir kalbėčiau apie bet ką kitą. Čia nėra kažkokia išskirtinė tema, tai yra mano gyvenimo dalis, lygi su kitomis gyvenimo dalimis.
Kodėl, tavo manymu, dauguma jaunimo tiek Lietuvoje, tiek galbūt visame pasaulyje ignoruoja religiją arba net ją atmeta?
Aišku, anksčiau visi tikėjimo pagrindai būdavo suformuojami šeimose, jos būdavo labai religingos. Namie vaikams būdavo diegiamas pamaldumas. Dabar keičiasi laikai, bet Bažnyčia stengiasi nesikeisti ir tie, kas dabar ją lanko, ten atranda visa, kas jiems gyvenime yra reikalinga. Juk šiais laikais nepriversime nei jaunimo eiti į bažnyčią, nei senimo neiti į bažnyčią. Visi turi teisę rinktis ir aš palaikau šią žmonių teisę. Kaip aš nenorėčiau, kad kas nors man draustų eiti į bažnyčią, taip, matyt, jie nenorėtų, kad aš juos versčiau eiti į bažnyčią. Būdamas bažnyčioje mačiau įvairius žmonių virsmus – kaip jie iš visiškai netikinčių pradėjo tikėti arba kaip tik būdami tikintys liovėsi tikėti, bet galų gale vis tiek grįždavo į bažnyčią. Taigi bažnyčia ir šiais laikais atranda sau naujų narių.
Minėjai, kad bažnyčia nesikeičia. Ar, tavo nuomone, bažnyčia turėtų keistis, kad labiau atitiktų šiuolaikinio jaunimo poreikius ir lūkesčius? Jeigu taip manai, kokie tada būtų reikalingi pokyčiai?
Pasakydamas, kad bažnyčia nesikeičia, norėjau pasakyti, kad ji vis dar išlaiko tikėjimo grynumą, bet savo formą ji yra labai stipriai pakeitusi. Dabar nebeturime inkvizicijos, popiežius neskelbia kryžiaus žygių. Bažnyčia tapo patogesnė žmogui. Tik ji negali pamiršti, kad žmogui ji turi tarnauti, bet nepataikauti. Mano požiūriu, bažnyčia neturėtų keistis, o išlikti tokia, kokia yra arba netgi tapti truputėlį griežtesnė. Mano nuomonė yra kiek konservatyvi ir šituo klausimu daug kas su manimi gali nesutikti, bet kiekvienas turi savo nuomonę, manoji – tokia.
Ar manai, kad šiaip šiuolaikinis gyvenimo būdas ir visuomenės normos, kurios egzistuoja, yra suderinamos su tradicinėmis religijos vertybėmis?
Nei dabartinis pasaulis, nei bažnyčia niekada nieko blogo (daugeliu atveju) neskelbė: neskatino nei žudyti, nei šmeižti, nei meluoti. Ir bažnyčia, ir pasaulis vis dar (iš esmės) išlieka tose pačiose moralės normose. Kartais taip, pasaulio dvasia ir bažnyčios mokymas susikerta kai kuriais klausimais, bet tai kyla ne iš nesutarimo ar priešinimosi, o dėl besikeičiančių laikų. Bažnyčia lieka ištikima savo vertybėms, o pasaulis labiau stengiasi įtikti sau. Ji turi savo poziciją aštriais klausimais ir stengiasi jos laikytis. Pasaulis irgi turi savo poziciją ir taip pat stengiasi jos laikytis, bet visą laiką bus daugiau bendrų sutarimo taškų negu atskirybių. Taip pat manau, kad bažnyčios ir pasaulio dvasios bei mokslas gali būti suderinami ir kai kurie žmonės tą liudija savo gyvenimu. Mes gyvename pasauly ir nuo pasaulio niekur nedingsime. Bažnyčia nėra atskira oazė, kur negalioja pasaulio normos. Ji neapsimeta, kad pasaulio nemato. Bažnyčia stovi pasauly, suprasdama savo užduotį jame. Pasaulis turi suprasti, jog bažnyčia nori tik gero. Jau du tūkstančius metų bažnyčia ir pasaulis kartu išsilaikė, manau, išsilaikys ir dabar.
Kaip tu reaguoji į draugus arba pažįstamus, arba šiaip žinomus žmones, visuomenės narius, kurie galbūt liberaliau žiūri į laisvesnio pobūdžio gyvenimą, narkotikų, žalingų medžiagų vartojimą?
Čia ne tik bažnyčios požiūris yra aktualus, bet ir valstybės. Už neteisėtus dalykus yra baudžiama. Bažnyčia tik pirštu pagrūmoja, kad čia nėra gerai, nes toks gyvenimo būdas kenkia sielai ir taip toliau. Į tai aš reaguoju kaip į žmonių pasirinkimą. Aš esu tikrai pakankamai atvirų pažiūrų ir tikrai neteisiu žmonių už jų pasirinkimus, nes žinau, kad jie gali mane nuteisti už manuosius. Aš galbūt jiems atrodau kaip nužengęs iš XV amžiaus – jie gali iš manęs tyčiotis, gali manęs nemėgti dėl mano pasirinkimų. Mano reikalas nėra juos vertinti ar jais piktintis. Čia jau Dievo reikalas, o jų reikalas yra nugyventi savo gyvenimą ir suprasti, kas jų veiksmuose yra gero, o kas – blogo ir pasirinkti gėrį, o blogį palikti nuošalyje.
Ką manai apie tai, jog, pavyzdžiui, šiuolaikiniame pasaulyje dauguma renginių, festivaliai, vakarėliai, vadinami reivai neretai akcentuoja satanizmo, pragaro, blogio tematiką. Šią estetiką galima išvysti vis dažniau. Tai manai yra gerai, blogai ar čia tiesiog neutralus dalykas?
Aišku, man tai nepatinka ir aš tikrai neičiau į tokį renginį už jokius pinigus, nes tiesiog negalėčiau jame būti. Aš suprantu, kad reivas ar vakarėlis nėra mišios, ten nebūtinai turi groti vargonai ir kabėti kryžiai, bet nenorėčiau, kad kabėtų ir pentagramos. Tai irgi nėra tinkama, nes dažnai žmonės žaidžia simboliais visiškai nesuprasdami jų reikšmės ir taip kenkia kitiems. Nereikėtų daryti didesnės žalos tiems, kurie nežino ir nesupranta tų simbolių reikšmės. Aš asmeniškai jų vengčiau ir tikrai su jais nežaisčiau, nes bet koks simbolis yra rimtas dalykas, tik vieni simboliai gali žmogų pakylėti, kiti – pakenkti. Daugelis šventųjų savo gyvenimo pradžioje buvo pasileidę ir nuodėmingi žmonės ir tik gyvenimui įpusėjus pradėjo siekti šventumo, tyrumo. Manau, palaidas gyvenimo būdas yra žmonių pasirinkimas ir mes neturėtume to smerkti, bet neturėtume ir labai sveikinti jų pasirinkimų. Patys turime išlikti tikinčiais žmonėmis, išlaikyti savo poziciją ir nereikia visą laiką minėtiems asmenims grūmoti pirštu ir sakyti, kaip blogai jie elgiasi, bet patiems savo gyvenimu stengtis paliudyti, kas yra iš tikrųjų geras, šviesus gyvenimas, jiems parodyti pavyzdį bei tikėtis, kad jie kada nors gyvenime susipras ir ateis į doros kelią.
Šiais laikais galima labai dažnai išgirsti, jog jauni žmonės turi daug pesimizmo, depresijos, blogos nuotaikos, nerimo ir visas tas blogas emocijas savyje. Kaip manai, kodėl taip yra?
Mane neretai aplanko bloga nuotaika, būna, nesinori nieko daryti. Nevaikštau nuolat išsišiepęs ir nevaidinu linksmo, kai toks nesu. Tačiau tikrą ir tyrą džiaugsmą atneša tikėjimas. Kartais atrodo, jog esu blogiausioje nuotaikoje ir noriu tik gulėdamas žiūrėti į lubas. Bet visą laiką tikėjimo žinia mane pralinksmina, dovanodama mažą vilties lašelį – kad gal ne dabar, bet kada nors viskas bus gerai. Tikiu, kad tikrai vieną dieną bus viskas gerai. Visuomet turiu viltį ir būtent tikėjimas tą viltį žmogui atneša. Šiais laikais daugelis žmonių tą viltį praranda arba jos tiesiog nebeturi, galvoja, kad su jų liūdesiu viskas čia, žemėje, ir užsibaigs. Jie neturi perspektyvos į amžinybę. Bloga nuotaika, kuri atsimuša į žmogų lyg į sieną ir grįžta atgal į jį, atrodo kaip nesibaigiantis verpetas, kuris, atrodo, tęsis visada. Taigi, tikėjimas atneša žmogui saugumo jausmą ir gerąją viltį.
Jeigu, pavyzdžiui, galėtum įvardinti kelis dalykus, kurių trūksta šiuolaikiniam jaunam žmogui, kas tai būtų?
Pastebėjau, kad visi žmonės, kurie mėgsta klasikinį meną, muziką, yra šiek tiek ramesni ir šiek tiek santūresni. Pastarieji žmonės šiek tiek kitaip žvelgia į gyvenimą, nes klasikinis menas, kaip ir tikėjimas, atneša ramybę. Galvoju, kad šiuolaikiniam jaunam žmogui trūksta ramybės iš aplinkos, trūksta ramios atmosferos, nes dabartinė mus supanti aplinka visą laiką stengiasi žmones sujaudinti. Dabartinis pasaulis stengiasi, jog visi nuolat būtų veiksme, emocijų sūkuryje, nuolatiniame dėmesio sutelkimo momente.
Gal tai ir nesusiję su religingumo tema, bet, manau, jog jaunimui trūksta klasikinės muzikos. Ji labai nuramina, pakylėja žmogų, suteikia ramybę. Taip pat trūksta klasikinio, tikro meno, kuris turi savyje labai daug gėrio. Tada, aišku, su menu išplaukia ir tikėjimas, nes juk ir bažnyčiose meno yra labai daug. Apskritai bažnyčia su savimi atsineša labai daug gerų dalykų, kurie padeda bet kokiam žmogui – ir jaunam, ir senam. Ir trečias dalykas, ko visiems visada trūksta ir niekada nebus per daug – tai meilės. Tik mylintis žmogus gali būti laimingas. Ir nesvarbu, kokia ta meilė yra – artima ar tolima. Tai štai – muzika, menas, meilė ir tikėjimas yra dalykai, kurių reikia žmogui. Bet kuriam žmogui – tiek jaunam, tiek senam.
Kaip manai, ar religija, keičiantis kartoms, gali tapti vis mažiau aktualiu reiškiniu? Ar, tavo nuomone, tai yra tiesiog natūrali to eiga?
Jeigu mes paklaustume vienuolikto amžiaus žmonių, ką jie mano apie penkiolikto amžiaus žmones, jie pasakytų, kad anie labai nutolo nuo tikėjimo. Jeigu penkiolikto amžiaus žmonių to paklaustume apie devyniolikto amžiaus žmones, jie sakytų, kad ir tie labai nutolo. Bet jeigu dabar mes žvelgtume, kad ir į devyniolikto amžiaus tikinčiuosius, sakytume, Dieve, Dieve, kokie jie buvo religingi.
Čia yra kartų kaitos bruožas – visą laiką piktintis jaunesniąja karta. Galbūt mes po kelių dešimtmečių atrodysime labai religingi ir ateities žmonės mus lygins su dvylikto amžiaus prancūzais iš Bretanės kaimo. Tad čia nėra apie ką kalbėti. Senoji karta piktinasi jaunesniąja, nors ir ne tokia bloga ar netikinti ji buvo. Mes tikime tiek, kiek dabar tikime, tai yra mūsų kartos tikėjimo lygis. Bažnyčios nėra tuščios, jos nėra uždarytos, jose vyksta Mišios. Žmonės krikštija savo vaikus, tuokiasi. Niekur savo darbo bažnyčia nepametė. Ji toliau dirba, toliau funkcionuoja. Žmonių yra pakankamai, aišku, daug mažiau. Bažnyčios lankymas dabar nebėra visuotinis dalykas, bet bažnyčia vis dar išlieka aktuali tiems, kam ji aktuali. Čia kaip ir su visais dalykais – viskas yra aktualu tik tiems, kam aktualu. Bažnyčia, deja, nėra visiems vienodai aktuali. Dievas viską atiduoda žmonėms į jų pačių rankas ir leidžia rinktis.
Ko palinkėtumėte jaunam dabartiniam žmogui?
Ramybės ir meilės – to, ko labiausiai reikia (šypsosi).
