Bernardas ALEKNAVIČIUS, Klaipėda

Jeigu kas atkakliai teigs, jog mūsų didysis grafikas, Kristijono Donelaičio „Metų“ iliustracijų autorius Vytautas Kazimieras Jonynas ne zanavykas – sutikite. Grafikos dainius gimė Dzūkijoje. „Tai kas, kad aš gimiau Dzūkijoje, bet mano siela zanavykiška“, – sakydavo V. K. Jonynas. Tikrai, nuo kūdikystės dienų Vytautas K. Jonynas gyveno Zanavykuose. Ir pradinius mokslus baigė Naumiestyje, kuris vėliau pavadintas Kudirkos Naumiesčiu. Čia, prie Šešupės, prabėgo gražiausios nerūpestingos vaikystės dienos. Ir gyvenimo saulėlydyje dailininkas dažnai aplankydavo Kudirkos Naumiestį, nes čia kapinėse ilsisi jo tėvai. Čia stovi jo sukurti antkapiniai paminklai gimdytojams. „Kai numirsiu, tai ir mane palaidokite štai čia, prie takučio, greta mamos“, – atsilankęs Kudirkos Naumiesčio kapinėse mėgdavo sakyti dailininkas. Ir tik gyvenimas lėmė ką kita.

Sklaidydami 1940 m. Kristijono Donelaičio „Metų“ leidimą, atkreipkime dėmesį į Vytauto K. Jonyno iliustracijas. Koks jaunatviškas ir subtilus darbas, su kokiu atidumu dailininkas skaitytojui padeda suvokti poeto poezijos posmų jėgą. 1940 m. leisti „Metai“ – dviejų kūrėjų žodinė ir vaizdinė giesmė. O kodėl gi ši giesmė tokia darni? Kodėl grafikos kūriniai taip taikliai papildo Kristijoną Donelaitį? Ir tai įmenama mįslė. Dailininką ir poetą jungia ta pati prūsiškoji-zanavykiškoji terpė, tos pačios, tik zanavykams ir Donelaičiui pažįstamos girios, tie patys kalbos perliukai, susiję ne su rudens, bet su rudenio gėrybėmis. Ir visa tai, ką dailininkas pavaizdavo raižiniuose, jungia ne tik Kristijoną Donelaitį, bet ir dailininką su poeto epocha. Ši knyga – Mažosios Lietuvos ir Zanavykų gyvenimo giesmė. Tai akivaizdžiai liudija ir „Metų“ titulinis puslapis. Visi čia vaizduojami darbai ir darbo įrankiai – zanavykiški. Ir rugių pėdai, ir jų gubos (rikės), ir net dalgio pustymas (galandimas) toks kaip prie Šešupės. O bulviakasis ir piemenuko dūdelės traliavimas – kaip prie Kudirkos Naumiesčio. Versdami knygos lapą po lapo, dar akivaizdžiau įsitikiname, kad šiam darbui dailininkas įkvėpimo sėmėsi čia, savo krašte – Zanavykuose.

Ir gandro lizdas (13 p.) – kaip prie Novos, ir naktinė lakštingalos suokiama daina (17 p.) – tarsi Šešupės karklynuose, gal tik paukščių karaliaus erelio iliustracija (21 p.) kiek nutolusi nuo Zanavykų lygumų. Bet tai – vienintelė iliustracija iš visos knygos. Tačiau dailininkas „Metų“ iliustracijomis nuo savojo krašto daugiau jau nebenutolo. Gal tik arklas su jaučiu (37 p.) paimtas iš Zanavykų XIX a. laikotarpio, o daržų sodinimas (45 p.) pašešupiuose, o tvoros – iš XX a. 4-ojo dešimtmečio…

„Metų“ leidinio 71 p. ypatingas grafikos darbas – šienapjūtė. Baras po baro, laukas po lauko – ir šienpjoviai traukia dainą. Aišku, pietistiškų pažiūrų poetui toks dailininko šienapjūtės supoetinimas gal ir ne visiškai priiimtinas. Bet dailininkas turi ir savo tikslą. Liuteronišką poetą jis nori vesti katalikiškos Lietuvos pašešupiais. Ir tai dailininkui neblogai pavyksta… Ir kitose iliustracijose, ypač kur vaizduojami žemės ūkio padargai, neaptiksime nei žemaitiškų, nei rytiniams aukštaičiams būdingų elementų. Visose iliustracijose įžvelgiama tik Sūduvos ir Mažosios Lietuvos dvasia. O jeigu atkreipsime dėmesį į ratus, kurie žemės „išplautą nugarą drasko“ (92 p.), į arklių pakinktus, tai ar jie ne autentiški visai Sūduvai? Pagaliau – pjaunamos žąsys, skerdžiamos kiaulės ir dūmų kamuoliai prie pinučių tvora nebaigtos tverti sodybos (110 p.), arba kad ir tas brikelis (124 p.) su tolumoje pakeltais linais – ar tik ne nuo Sintautų? Ko gero, poetas tokiu brikeliu dar nevažinėjo… O štai ir bulvių pintinės (138 p.), kurias zanavykai kašėmis vadina, ar tik nebus iš Zanavykų tarpgirių… O ir vilkai (145 p.) – kaip 1938 m. žiemą prie Višakio Rūdos…

Pasibaigus „Rudenio darbams“ (o šį poemos skyrių net poeto kūrybos tyrinėtojai neretai klaidingai „Rudens darbais“ pavadina), dailininkas su zanavykišku atkaklumu veda mus į „Žiemos rūpesčius“. Ir vėl matome XX a. pradžios zanavykišką duonkepę krosnį, kuri neretai pečiumi, o Mažojoje Lietuvoje kakaliu vadinama, prie kurios džiūsta rudenio prisisiurbę auliniai batai, šeimininkė, „paskendusi“ namų ruošoje, o čia pat, papsėdamas pypkę, prie ugnelės šildosi tėvukas, glaudžiasi anūkėlė (153 p.). Atkreipkime dėmesį ir į šlajas (158 p.), gyvulių šėrimą (170 p.). O kad mažlietuviai ir zanavykai žiemą savo bėrius „akseliu“ (tai – pjaustinys – red. past.) šeria, be dailininko ir poeto, mažai kas Lietuvoje težino…Ir čia dailininkas ištikimas savo vaikystės aplinkai. Ir kad sovietmečiu kai kurie menotyrininkai bandė kritikuoti dailininko Vytauto K. Jonyno iliustracijas, skirtas Kristijono Donelaičio „Metams“, ko gero, jie darė tai todėl, kad tuomet taip „reikėjo“, ir net nenutuokė, kaip ir kokiomis aplinkybėmis šios iliustracijos buvo gimusios.

Žinoma, jog Vytautas K. Jonynas, dar studijuodamas Paryžiuje, pradėjo raižyti „Metų“ iliustracijas. Būdamas toli nuo gimtinės, dailininkas ne visiškai juto Kristijono Donelaičio kūrybos koloritą, ir Paryžiuje sukurti darbai jam pačiam pradėjo nepatikti. „Grįžęs iš Paryžiaus į Lietuvą, – vėliau rašė Vytautas K. Jonynas, – ir įtraukęs šviežio oro, basomis kojomis išbraidęs rasotas pievas, su K. Donelaičiu užvedžiau visai kitą kalbą negu pirmosiose keturiose „Metų“ iliustracijose.

„Išbraidęs rasotas pievas…“ O tos pievos – pašešupių lankos, kurios savo vaikystės dienų gaivumu ir įkvėpė dailininką kurti iliustracijas K. Donelaičio „Metams“. O štai ką  1987 m. kovo 4 d. iš Niujorko šių eilučių autoriui rašė dailininkas: „Mano du prieteliai – Jonas Aistis ir Antanas Miškinis – nugirdę, kad aš galiu būti kandidatas šiam darbui, mane gąsdino: „Vyruti, tu nežinai, kokia literatūrinė jėga yra Donelaitis, ir ar tu pajėgsi tokį darbą pakenčiamai padaryti?“ Man rodos, kad atsakiau, jog nežinosime, jei nemėginsime. Aišku, Galaunė mane rekomendavo, o to Švietimo ministerijai ir pakako. Su Švietimo ministerija sudariau sutartį pusantrų metų laikotarpiui. Ministerija man davė pilnus įgaliojimus ir visiškai nesikišo į darbo planus. Darbą pristačiau 25 val. anksčiau termino. Tai buvo 1938 m. vasara. „Spindulio“ spaustuvė užsakė iš užsienio iš užsienio popierių ir mano parinktą naują raidyną, kurį taip pat reikėjo įsigyti iš užsienio.“ (Laiškas saugomas Klaipėdos viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos Bernardo Aleknavičiaus archyve).

Šios dailininko Vytauto K. Jonyno laiško eilutės galutinai sugriauna ir sovietinių laikų mitą, kad K. Donelaičio „Metų“ iliustracijos buvo baigtos kurti 1940 m., kaip 1987 m. kovo 14 d. teigė laikraštis „Literatūra ir menas“, o esą ir leidinys „Metai“ pasirodęs tik tarybų valdžios dėka… Kaip matome, melo trumpos kojos, nes laiko tėkmėje yla visados išlenda iš maišo…

Ir tik dailininkas, išbraidęs pašešupius, su Kristijonu Donelaičiu ryšio nenutraukė, o ir gyvendamas Vokietijoje Holznerio spaustuvėje atspausdino L. Pasargės į vokiečių kalbą išverstus K. Donelaičio „Metus“. Tik gaila, kad šio leidinio likimas labai miglotas. 1949 m. išspausdinus K. Donelaičio „Metus“, dailininkui susidarė palankios aplinkybės persikelti į JAV. Išvykdamas į Ameriką, V. K. Jonynas pasiėmė vieną neįrištą K. Donelaičio „Metų“ egzempliorių ir jį išsivežė, o likusi tiražo dalis liko gulėti Holznerio spaustuvėje. Ar be V. K. Jonyno kas nors pasirūpino tolimesniu šiuo K. Donelaičio „Metų“ leidimu, dailininkui patirti neteko. Atsivežtąjį į JAV K. Donelaičio „Metų“ egzempliorių V. K. Jonynas visą laiką saugojo savo asmeniniame archyve, kurio kopiją atsiuntė ir šių eilučių autoriui, todėl ją pateikiame ir mieliems „Vorutos“ skaitytojams.