J. Kriaučiūnas prie savo namo Putname, ruduo, 1997 m. Nuotrauka iš Zanavykų muziejaus fondų

Skaistė VIŠINSKAITĖ-KUMŠTIENĖ, Zanavykų muziejaus vyr. fondų saugotoja, www.voruta.lt

Šiemet sukanka 110 metų, kai Nosiedų k., Lekėčių valsčiuje gimė Zanavykų muziejaus mecenatas, gydytojas, visuomenės veikėjas, Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius Juozas Kriaučiūnas.

Zanavykų muziejaus fonduose yra saugojami 603 eksponatai, kurios perdavė šis kuklus kraštietis, pernelyg nesureikšminęs savo darbų.

Jis perdavė apie 500 įvairių išeivijoje leistų knygų ir žurnalų komplektų, tarpukario fotografijų, asmeninių medicininių instrumentų, originalių dokumentų, užrašų.

J. Kriaučiūno ranka rašytas laiškas, 1998 09 21. Zanavykų muziejaus eksponatas

1996 metais, kunigas Kazimieras Ambrasas J. Kriaučiūną apibūdino taip: „Darbštusis Sūduvos krašto sūnus savo gera nuotaika, tyliu, ramiu, pasiaukojamu darbu, meile Lietuvai, jos kultūrai diena iš dienos, kruopščiai kaip kokia bitelė, stiprina tiltus tarp Nemuno krašte ir svetur gyvenančių lietuvių, jiems kuo atspėdamas padeda.“

Jis gimė 1910 m. balandžio 30 d., mažažemių ūkininkų šeimoje. Augo kartu su dvejais metais jaunesniu broliu Vaclovu. Mokėsi Pavilkijo pradžios mokykloje, vėliau Vilkijos valdžios vidurinėje, ją baigęs, mokslus tęsė Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje.

Pasak Maironio literatūros muziejaus Išeivių literatūros skyriaus vedėjos dr. Virginijos Paplauskienės: „Juozas nuo jaunumės linko į visuomeninį gyvenimą: mokėjo bendrauti su žmonėmis, gerai mokėsi, dalyvavo mokyklos vaidinimuose. Tėvui dažnai padėdavo perskaityti įvairius ranka rašytus, įsakymus. Mat seniūnas gaudavo daug ranka rašytų nurodymų ir juos sunkiai įskaitydavo.“

Į aktyvią visuomeninę veiklą Juozas Kriaučiūnas įsitraukė dar besimokydamas Vilkijos valdžios mokykloje. Jis buvo mokyklos kooperatyvo nariu, taip pat išsiskyrė savo gabumais, ypač matematikai, – net gavo „aritmetiko“ vardą. Baigęs Vilkijos mokyklą, 1927 metais buvo išrinktas Kretkampio  pavasarininkų kuopelės pirmininku. Besimokydamas Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje toliau aktyviai dalyvavo pavasarininkų veikoje, grojo tūba dūdų orkestre, buvo gimnazijos kooperatyvo narys.

Amerikos Lietuvių Kultūros Archyvas (ALKA) Putname, JAV, 1997 m. Fotonuotrauka iš Zanavykų muziejaus fondų

Dr. V. Paplauskienė pastebi, kad „J. Kriaučiūnas itin mėgo muziką, kai pasitaikydavo proga, susitaupęs vieną kitą litą, nubėgdavo į Valstybės teatro „galiorką“ – vaidinimai jam atrodė tarytum stebuklingi“. Baigęs mokslus, neturėjo pakankamai lėšų toliau studijuoti, todėl metus vertėsi privačiomis pamokomis – dirbo mažiau gabių vaikų korepetitoriumi.

 Studijuodamas mediciną, J. Kriaučiūnas toliau aktyviai reiškėsi įvairiose organizacijose. Priklausė Vilniui vaduoti sąjungos Žaliakalnio skyriui, įstojo į „Fraternitas Lithuanica“ medikų korporaciją. Tai 1908 metais Karo medicinos akademijoje, Petrapilyje įsteigta lietuvių, medicinos studentų, brolija. Jos nariai buvo pasižadėję išlikti lietuviais, kurti lietuviškas šeimas, kelti lietuvių tautinę kultūrą, rūpintis lietuvių sveikatingumu, skatinti kitus tautiečius išlikti lietuviais.

Antro pasaulinio karo metu, dirbdamas gydytoju, buvo kooperatyvo „Vienybė“ valdybos pirmininku. Juozas Kriaučiūnas išdavė kooperatyvo darbo pažymėjimus keliems studentams, taip  apsaugodamas juos nuo išvežimo  darbams į Vokietiją. Matydamas karo sukeltus ekonominius sunkumus, J. Kriaučiūnas suorganizavo Savitarpio pagalbos skyrių, apimantį Būblelių ir Žvirgždaičių valsčius (dabartinis Šakių r.), kuris teikė pagalbą daugiavaikėms šeimos, seneliams bei neįgaliesiems. Naumiestiečiai geru žodžiu minėjo gydytoją, neretai pajuokuodami, kad: „ne brangininkas, matyt dėl to, kad gyvena vienas“.

Pasitraukęs į Vokietiją, Hanoveryje J. Kriaučiūnas buvo lietuvių bendruomenės valdybos narys. Jis padėjo ateitininkams ruošti sueigas, skaitė paskaitas, vedė pirmosios pagalbos teikimo kursus.

Persikėlęs į JAV, prisijungė prie JAV lietuvių katalikų organizacijos Lietuvos vyčiai veiklos, labdaros rinkimo Bendrajame Amerikos Lietuvių Fonde (BALF), bei kitose organizacijose, įsitraukė į Ohajo Lietuvių Gydytojų Draugijos veiklą. Išėjęs į pensiją, įsijungė į lietuvių bendruomenę Putname. Vienuolyne ir vietos lietuvių bendruomenėje skaitė paskaitas, buvo įvairių organizacijų narys,  pradėjo talkinti Amerikos Lietuvių Kultūros Archyvui (ALKA), kurio valdybos pirmininku buvo 1984-2000 metais.

Amerikos Lietuvių Kultūros Archyvas. Nuotrauka iš Zanavykų muziejaus fondų

Kun. K. Ambrasas apie J. Kriaučiūną rašė: „<..> atsidėjęs tvarko literatūrą, kurią daugelis užsienio lietuvių atsiunčia į ALKA. Jis nuoširdžiai džiaugiasi, sutvarkęs sudriskusį tomą ar nustatęs knygos nuplėštais tituliniais puslapiais autorių; arba gavęs naują knygų siuntą, kurioje dar pasitaiko rasti retesnį leidinį, negirdėtą rankraštį ar kitokią bibliografinę, kultūrinę brangenybę.“ Pasak jį gerai pažinojusios dr. Virginijos Paplauskienės Juozas Kriaučiūnas – lietuvybės puoselėtojas. Daug jėgų ir laiko paskyrė archyvo propagavimui. ALKA tapo ne tik Putnamo, bet ir visos Amerikos lietuvių kultūros židiniu.“

Gydytojo J. Kriaučiūno daiktai: krepšys su įrankiais ir užrašų knygelė, naudoti 1939-1950 metais Kudirkos Naumiestyje, Vokietijoje ir JAV. Nuotrauka Elvyros Jakienės

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir JAV lietuvių suaktyvėjo. Knygų ir spaudos perteklius iš ALKA buvo siunčiamas į Lietuvą. Siuntimu rūpinosi Juozas Rygelis, kun. Rapolas Krasauskas ir du, iš Šakių krašto kilę, entuziastai: Juozas  Kriaučiūnas ir Vytautas Alksninis. Išeivijoje išleisti vertingi leidiniai papildė Martyno Mažvydo Nacionalinės bibliotekos, Maironio lietuvių literatūros muziejaus bei Zanavykų muziejaus fondus, kunigų seminarijų ir mokyklų bibliotekas. Vienas vertingiausių eksponatų – Juozo Tumo Vaižganto kailiniai, buvo perduoti jo vardo muziejui Kaune.

Zanavykų muziejaus fondai Vytauto Alksninio ir Juozo Kriaučiūno dėka pasipildė 1001 eksponatu, tarp kurių – ne tik knygos, žurnalai, bet ir tarpukario fotografijos, asmeniniai gydytojo J. Kriaučiūno daiktai: gydytojo krepšys su įrankiais ir užrašų knygelė, naudoti 1939-1950 metais Kudirkos Naumiestyje, Vokietijoje ir JAV.

Šakių dvaro parke, iš kairės stovi Šakių apskrities prokuroras, Vilkaviškio ligoninės gailestingoji sesuo, gydytojas rezidentas Šakių ligoninėje Juozas Kriaučiūnas, 1939 m.

Už nuopelnus Lietuvai 1998 metais Juozui Kriaučiūnui buvo įteiktas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžius. J. Kriaučiūnas įsteigė savo vardo stipendijų fondą, kurį iki dabar tvarko Lietuvių katalikų mokslo akademija išeivijoje. Kasmet iš šio fondo stipendijoms yra paskiriama apie 5000 JAV dolerių. Stipendijos teikiamos lietuvių kilmės studentams, katalikams, turintiems bakalauro laipsnį ir siekiantiems įgyti aukštesnį, magistro ar daktaro kvalifikacinį laipsnį. Siekiamas laipsnis gali būti bet kurioje mokslo srityje, tačiau studentas turi būti aktyvus ne tik mokslo, bet ir visuomeninėje veikloje.

Juozas Kriaučiūnas savo, kaip gydytojo, kelią pradėjo 1932 metais, įstojęs į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Užsitęsus studijoms, mokslus baigė 1938 metais. Stažavosi Kauno Raudonojo kryžiaus ir Šakių apskrities ligoninėse.

Gydytojas Juozas Kriaučiūnas. Nuotrauka iš Zanavykų muziejaus fondų

Gydytojo praktika jis pradėjo verstis 1940 metų pavasarį. Dirbo sveikatos punkto gydytoju Kudirkos Naumiestyje. Savo autobiografijoje J. Kriaučiūnas rašo: „Pirmą kartą bolševikams okupavus Lietuvą, buvau Kudirkos Naumiesčio sveikatos ambulatorijos vedėju. Tuo metu ambulatorijoje dirbo dar kitas gydytojas ir dvi dantų gydytojos. Vokiečių okupacijos metu likau vienintelis gydytojas miestui ir apylinkėms.“

1944 metų vasaros pabaigoje kartu su žmona Magdalena ir sūnumi Rimtautu pasitraukė į Vakarus, dirbo gydytoju įvairiose karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje.

Kaip savo straipsnyje teigia visuomenininkas ir žurnalistas Algirdas Šilbajoris: „Trečioji išeivių, arba, tiksliau pasakius, pabėgėlių banga pasklido po pasaulį baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Jau 1941 metais, žmonės iš Lietuvos traukėsi į Vokietiją ir Austriją, tikėdamiesi, kad, pasibaigus karui, Lietuvai bus grąžinta nepriklausomybė ir visi galės grįžti namo. Apskaičiuota, kad „išvietintų“ lietuvių buvo apie 60 tūkst. <..> Iš pradžių dauguma žmonių turėjo dirbti karo pramonėje, kur nuolatos grėsė mirtis nuo sąjungininkų bombardavimo.“

Juozas Kriaučiūnas savo atsiminimuose rašo „ <..> pasitraukiau į Vokietiją arklių traukiamu vežimu. Rytprūsiuose, tuometiniame Birken kaime, (orig. k. Groß Berschkallen) visą mėnesį teikiau medicininę pagalbą vietos žmonėms. Vėliau buvau paskirtas dirbti gydytoju Vokietijoje, Stansdorfe (orig. k. Stahnsdorf) prie Berlyno Po trijų mėnesių buvau perkeltas į Graslebeno (org. k. Grasleben) Vokietijoje, netoli Hanoverio esančią stovyklą, kurioje pacientais buvo ir vokiečiai. Įdarbinau kelias šeimas, kurios be leidimo buvo palikusios Berlyną. Karui pasibaigus, likę stovykloje užsieniečiai buvo perkelti į Hanoverį, vykau su jais kaip stovyklos gydytojas.“

Būdamas Vokietijoje, J. Kriaučiūnas dirbo gydytoju keliose DP (displaced persons/ perkeltųjų asmenų) stovyklose. Hanoveryje įsteigė Raudonojo Kryžiaus skyrių. Pasak A. Šilbajorio: „Pereinamose stovyklose pagyvenus apie ketvertą metų, perkeltiesiems asmenims buvo suteikta galimybė emigruoti į laisvų valstybių kraštus. Daugiausiai žmonių atsidūrė Amerikoje, kiti – Kanadoje, Belgijoje, Anglijoje, Austrijoje, Pietų Amerikoje.“

1949 metų pabaigoje J. Kriaučiūnas atvyko į JAV ir apsigyveno Detroite, stažavosi „Deaconess“ ligoninėje. Vėliau persikėlė į Cincinatį. Ten dirbo į namus atvykstančiu gydytoju. Sėkmingai išlaikęs egzaminus, 1953 metais įgijo teisę verstis gydytojo praktika Ohajo valstijoje.

Cincinatyje dirbo porą metų, vėliau persikėlė į Fraiborną, Toledą. Išėjęs į pensiją apsigyveno Putname, Konektikuto valstijoje.

Su leidybine veikla J. Kriaučiūnas susipažino dar besimokydamas Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, prisijungęs prie šapirografu leidžiamo laikraščio „Sparnai“ redakcinės kolegijos, o reikštis spaudoje pradėjo tik 1951 metais. Paskatintas kun. J. Prunskio ir dr. M. Budrienės, pradėjo rašyti straipsnius sveikatos ir medicinos, visuomeninėmis, kultūrinėmis, istorinėmis ir kitomis temomis. Straipsnius spausdino išeivijoje leidžiamoje periodinėje spaudoje, tokioje kaip: „Draugas“, „ Lithuanus“, „Pasaulio lietuvis“ ir kt., taip pat keliuose amerikiečių laikraščiuose. 1983 metais J. Kriaučiūnas išleido knygelę „Fraternitas Lithuanica in Patria, 1908-1983“, skirtą Lietuvos medicinos studentų korporacijos 75 metų sukakčiai paminėti. Parengė nemažai medžiagos ir prisidėjo prie vienos iš išsamiausių lietuviškų enciklopedijų „Lietuvių enciklopedijos“ leidybos.

J. Kriaučiūno išleistos knygos. Nuotrauka Skaistė Višinskaitės-Kumštienės

J. Kriaučiūną savo kūrybą išspausdinti paskatino jo pažįstama dr. V. Paplauskienė. 2001 metais buvo išleista jo grožinės literatūros knyga „Skolą grąžino“.

Autorius apsakymus pradėjo rašyti dar 1945 metais, Vokietijoje, prie sergančio sūnaus lovos. Jo sūnus gydėsi ilgai, todėl J. Kriaučiūnas spėjo parašyti ir perskaityti jam nemažai savo kūrinėlių. J. Kriaučiūnas 2001 metais rugpjūčio 3 dieną lankėsi Zanavykų muziejuje, kuriame kartu su Maironio literatūros muziejaus darbuotoja dr. V. Paplauskiene  pristatė savo knygą kraštiečiams.

Pasak dr. V. Paplauskienės: „Gydytojo Juozo Kriaučiūno nuveiktų darbų ir gausybės pareigų užtektų dešimčiai žmonių.<..> Gyvenimas jį apdovanojo neeiliniais gabumais: puikus gydytojas, žurnalistas, paskaitininkas, muziejininkas, archyvo direktorius, kultūros ir visuomenės veikėjas. Nuopelnais ir atliktais darbais nesididžiavo, niekad nesiskundė sunkumais, tarsi viskas pasidarytų savaime. Jo būdo bruožai galėtų būti pavyzdys daugeliui žmonių: ramus, santūrus, giliai mąstantis, pareigingas, sąžiningas, korektiškas, be galo kuklus ir paprastas.<..> Nors likimas siuntė jam nemažai išbandymų. Jis daugiau kaip dešimt metų slaugė savo sergančią žmoną namuose, pirmąkart, po karo, atvykęs į Lietuvą po staigios mirties čia palaidojo savo sūnų Rimtautą. Su stoiška ramybe, paklusnumu E. Kriaučiūnas priėmė šiuos išbandymus. <…>  Daktaras Kriaučiūnas – reto grožio ir labai kilni asmenybė“.

Kriaučiūnų šeimos kapavietė Žemosios Panemunės kapinėse, kur palaidotas ir J. Kriaučiūnas. 2020 03 28. Nuotrauka Skaistės Višinskaitės-Kumštienės

Gyvenimo pabaigoje Juozas Kriaučiūnas grįžo į Lietuvą. Mirė 2008 m. sausio 8 d., Kaune, palaidotas Žemosios Panemunės (Šakių r.) kapinėse.

Literatūra

1. Ambrasas K. „Lietuvių pėdsakai svetur“. Katalikų pasaulis, 1996, Nr. 1
2. Grumčiūtė J. „J. Kriaučiūnas grąžino simbolinę skolą tėvynei“. Valsčius. 2001, Nr. 62(930)
3. Kriaučiūnas „Grąžino skolą Lietuvai“. XXI amžius, 2010 m. Nr. 38 (1823)
4. Kriaučiūnas J. „Skolą grąžino“. Kaunas. 2001
5. Kriaučiūnas J. „Lietuvių katalikų mokslo akademija“. Draugas. Mokslas, menas, literatūra. 2002 m. Nr. 227 (39)
6. Novužės Krašto Vaikai. Sud. Aleknavičius B. ir Aleknavičius V. T. 5. Klaipėda. 2014
7. Paplauskienė V. „Dr. Juozas Kriaučiūnas – lietuvybės puoselėtojas“, Draugas. Mokslas, menas, literatūra. 2005 m. Nr. 95 (20)
8. Paplauskienė V. „Gąžino skolą“, Draugas. 2001 m. Nr. 169
9. Šilbajoris A. „Emigracijo bangos“. XXI amžius, 2001, Nr. 85 (994)