Petras IVANOVAS, Zarasai

2012  m. rugpjūčio 13 d. Zarasų viešojoje bibliotekoje įvyko, dar kvepiančios spaustuvės dažais, knygos „Zarasų parapijos istorija“ pristatymas. Jos sudarytojas – Zarasų Švč. Mergelės Ėmimo į dangų bažnyčios dekanas Remigijus Kavaliauskas. Knyga apie bažnyčios, parapijos istoriją ir parapijiečius atspausdino VšĮ „Spalvų kraitė“. Ji skiriama bažnyčios jubiliejui. Prieš 150 metų Zarasuose išaugo neobarokinė bažnyčia. Pristatymo metu kilo klausimai, kodėl taip vėlai išaugo bažnyčia ežerų krašte. Tad knygoje „Zarasų bažnyčios istorija“ bandoma atsakyti į šiuos klausimus.

Knygos sudarytojas surado rašytinę medžiagą, kad Kauno gubernijos leidiniuose apie Zarasų miestelį minima, jog didžiojoje saloje iki 1530 metų buvo įkurtas katalikų vienuolynas. Susisiekimui su sala buvo nutiestas ilgas tiltas. Ežero krante priešais salą buvo įsikūrusi nedidelė gyvenvietė. 1530 metais vienuolynas saloje panaikinamas ir perkeliamas į Antalieptę. Vietos gyventojai neteko ir bažnyčios, tad buvo pastatyta nauja, dabartinės bažnyčios vietoje. Zarasų miestelio urbanistinę raidą išsamiau tyrinėjo profesorius architektas Algimantas Miškinis. Jo išleista medžiaga tapo pagrindiniu ir svarbiausiu šaltiniu besidominantiems miestelio istorine praeitimi. Šioje medžiagoje yra daug vertingos autentiškos medžiagos, tačiau esminiai klausimai ir šiandien pateikti hipotiškai. Tokios pat versijos yra ir dėl vienuolyno saloje. Joje nebuvo vykdomi archeologiniai tyrinėjimai, kurie galėtų suteikti daugiau aiškumo.

Pradinės gyvenvietės atsiradimo vieta priklausė nuo bažnyčios padėties vietovėje. Bronius Kviklys leidinyje „Mūsų Lietuva“ rašo: „1530 metais bažnyčia iš salos buvo perkelta į ežero krantą, kur ir įsikūręs Zarasų miestelis. Tuo pačiu metu Vilniaus vyskupas Jonas (kilęs iš Lietuvos kunigaikščių giminės) bažnyčią atnaujinęs ir padidinęs“ (Kviklys B., Mūsų Lietuva, Vilnius, 1989, t.1, p. 557).

1836 metais Rusijos imperatorius Nikolajus I, keliaudamas naujuoju kelio traktu, pastebėjo gražų miestelio kraštovaizdį. Carui ši vieta labai patiko, tad savo sūnaus Aleksandro garbei jis nutarė Zarasus pavadinti jo vardu. Jekaterinoslavo gubernijoje Aleksandrovsko miestas jau buvo, taigi Zarasai pavadinami Novoaleksandrovsko vardu.

Knygos sudarytojas pateikia Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus pastabas iš vyskupo knygelių „Pastabos pačiam sau“ ir „Namų užrašai“. Ten yra ir žinių apie šio krašto bažnyčią. Pateikiame kai kurias vyskupo pastabas (kalba netaisyta): „Zarasuose nuo senovės buvo bažnyčia. Pirmoje šio amžiaus pusėje perkūnui ją sudeginus, klebonas pastatė biaurią pastogę prie pat šašiejaus ir apmetė ją pačvarkėmis; jos nėmaž nedengė nuo lietaus. Neturtinga parapija, netesėdama pasistatyti naują bažnyčią, prašė pašalpos iš Vilniaus vyskupo, nes ta Lietuvos dalis tada prigulėjo Vilniaus vyskupijai. Vyskupas tam tikslui išprašė iš vyriausybės 10.000 rublių

Vyskupas Andrius Klongevičius teikės ypač mylėti Dusetų kleboną Stanevičių ir pakėlė jį į Vilniaus kanauninku. Sumanius Zarasuose statyti bažnyčią, kanauninkas rekomendavo vyskupui savo brolio sūnų kun. Aleksandrą Stanevičių iš Seimų vyskupijos, dabar (1873) Žemaitijos vyskupijoje esantį. Kun. Aleksandras, į Zarasus nuvažiavęs ir pinigus priėmęs, apsigimęs vertelga, ne bažnyčią statė, bet šitaip apsivertė. Vilniaus Konsistorijai pareiškė duotaisiais pinigais pastatyti nebūsią galima; tad ketinąs pirma pastatyti vandeninį malūną ir nupirkti Zarasuose namus, o paskui iš pelnų palengvo statyti mūro bažnyčią. Konsistorija nenorėjo su tuo sutikti, manė, žmonėms padedant, būsią galima bažnyčią išmūryti; vienok vyskupui to geidžiant, sutiko. Stanevičius pastatė malūną, nupirko namus traktieriui, ėmė pelnus, bet bažnyčia nesirūpino. Tuo tarpu valdžia atimdama bažnytinius turtus, atėmė aną malūną bei namus, Zarasai vėl paliko be bažnyčios ir be duotos jai pašalpos.

Šiaurinė Lietuvos dalis, o su ja ir Zarasai prie Žemaičių vyskupijos pridėta 1851 m. Šviesiausis Ciesorius Mikalojus I, pravažiuodamas pro Zarasus, išvydo pastogę ir tarė „O čia kas toks biaurus?“ Lydinti karo gubernatorius atsakė: „Tai bažnyčia“. Ciesorius paliepė tada atkreipti mano atydą į tą dalyką; karo gubernatorius ir parašė man. Neilgai trukus, nes 1851 m. liepos 16 d, patsai buvau Zarasuose. Pašalinau kun. Stanevičių, o paskyriau kun. Viktarą Rusteiką. Patsai parodžiau vietą bažnyčiai kalne tarp liepų. Kun. Rusteika kad sukruto, tais pačias metais pastatė medinę bažnyčią. 1852 m. sausio 26 d. leidžiau naujus Dievo namus pašvęsti ir ten perkelti pamaldas; biaurią gi pastogę nugriauti. Taip patenkinome ūmųjį tos vietos reikalą. Kunigui Rūsteikai už rūpestį atidaviau Rokiškio kleboniją. Zarasuose gi pasodinau kun. Narkevičių, pijorą. Bet vienuoliai, papratę sėstis už parengto stalo, nesugeba ūkininkauti; ištyrus, pasirodė kun. Narkevičių galint būti geru literatu, bet ne klebonu. Nauja bažnyčia buvo angšta ir žema. 1885 m. birželio 20 d. man čia vėl atvažiavus, ties vietos gyventojai ėmė prašytis didesnės bažnyčios.

Pašalinęs kun. Narkevičių, kleboniją atidaviau kun. Mykolui Skorupskiui, iš kurio daug vyliaus. Jaunas tas ir darbštus kunigas, visam Zarasų apskričiai padedant, iš tiesų ėmė statyti erdvą mūro bažnyčią. Padarė, kaip norėjo; bet greituoju gerai neišdegė plytų, o gal pamatų neprikasęs pradėjo statyti. Ale architektas visados prie darbo buvo.

Prasidėjo sukilimas, 1862 metais Skorupskis buvo suimtas, o paskui į Sibiriją išsiųstas; klebonu gavo eiti komendorius kun. Jonas Katelė“. Toliau vyskupas rašo, kad vėl buvo bėdos. Baigė Pranciškus Staškauskas, kuris pasižymėjo savo išmanymu statyti. Taip bažnyčia buvo pastatyta, tačiau nebaigta.

Vakaro metu ne kartą buvo prisimintas Zarasuose kunigavęs Jonas Katelė. Apie jį šiltai rašoma ir knygoje: „apie 1853-1855 m. mokėsi Varnių kunigų seminarijoje. Per dvejus metus, sėkmingai baigęs reikiamą kursą, 1855 m. lapkričio 17 d. įšventintas į kunigus. Sekdamas savo mokytojo vyskupo M. Valančiaus veiklą, jis ypatingai stengėsi išsaugoti gimtąją kalbą.“

Pirmoji J. Katelės kunigavimo vieta – Naujamiestis Panevėžio apskrityje. Vėliau jis dirbo Jūžintuose, Dusetose, klebonu ir administratoriumi Zarasuose.

Gyvendamas Zarasuose turėjo nemalonumų dėl rusų valdžios uždraustų knygų slapstymo. Rusų žandarai, darę klebonijoje kratą, nieko nerado, nes knygos buvo paslėptos krosnyje.

1861 m. vyskupas M. Valančius dar kartą primena kunigams ir bajorams, kad reikia steigti sodžiaus mokyklas. Zarasų krašto bajorai pažadėjo veltui duoti žemės ir pagal išgales lėšų toms mokykloms išlaikyti. M. Valančius rašė: „Mieliausieji Kristuje, su kokiu rūpestingumu stengiaus nuolatos užvesti prie parapijiečių bažnyčių mokyklas, kuriose valstiečių vaikai, po kunigo priežiūra, gautų pradinį išsiauklėjimą, žodžiu ir raštu nuolat raginau jus, Mieliausieji, prisiminti ir uoliai vykdyti tą labai svarbią ganytojo pridermę“. Kun. J. Katelė, vyskupo rašto paskatintas, jau 1862 m. griebėsi švietimo darbo.

Vakaro dalyviai šiltai sutiko Panevėžio vyskupas Joną Kaunecką. Jis džiaugėsi, kad labai turiningoje knygoje įprasminta Zarasų bažnyčios, jos parapijos istorija. Vyskupas linkėjo, kad 150-ies metų jubiliejų švenčianti Zarasų bažnyčia, kuri yra tikroje grožio karalystėje, visada būtų dvasinės atgaivos šaltinis.

Daug ką knygos pristatymo dalyviams turėjo pasakyti garbės kanauninkas Bronius Šlapelis. Jis priminė garsiausius šios bažnyčios kunigus.

Sudėtingus knygos kūrimo etapus priminė dr. Aldona Vasiliauskienė. Kalbėtoja pasidžiaugė, kad tai fundamentalus kūrinys, o prie jo daug dirbo kunigas Remigijus Kavaliauskas. Skubino ne tik rimta užduotis bei tikslas, bet ir laikas. Teko skubėti, nes buvo norėta šią knygą išleisti bažnyčios jubiliejui. Daug valandų knygos sudarytojas dirbo archyvuose, rinko medžiagą ir prisirinko tiek daug, kad jos užteks dar kelioms knygoms. O pati A. Vasiliauskienė yra parašiusi dvi dešimtis įdomių straipsnių apie Zarasų bažnyčios kunigus.

Apie kunigo R. Kavaliausko atkalumą kalbėjo ir Lietuvos valstybės istorijos archyvo religinių organizacijų dokumentų skyriaus vedėja Aušra Rutulienė.

Knygos pristatymo metu kalbėjęs rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Algimantas Cibulskis, pabrėžė, kad bažnyčia yra visų zarasiškių istorijos bei kultūros dalis ir knygos sukuriamas bus turtingas parapijos gyvenimo vaizdas. Taip pat klebonui dekanui R. Kavaliauskui linkėjo dar daug darbo metų ir sumanymų įgyvendinimo Zarasų parapijoje.

O rajono savivaldybės mero pavaduotoja Stasė Goštautienė nuoširdžius padėkos žodžius ir gėles skyrė istorikei dr. Aldonai Vasiliauskienei.

Knygos sudarytojas Remigijus Kavaliauskas padėkojo visiems, kurie padėjo sudaryti šią knygą, rašė straipsnius, pateikė nuotraukas, davė pasiūlymus ir patarimus. Knygos sudarytojas nuoširdžiai dėkojo Panevėžio vyskupui J. Kauneckui už padrąsinantį žodį imtis plunksnos ir parašyti bažnyčios istoriją. Klebonas kvietė vakaro dalyvius, nubraukus visas istorijos dulkes ir knygoje atverti turtingos bei įdomios praeities lobyną.

2-6 autoriaus nuotr.

Nuotraukose:

1. Knygos „Zarasų parapijos istorija“ viršelis

2. Apie knygos kūrimą pasakojo bei aktyviausiems pagalbininkams dėkojo Zarasų Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų parapijos klebonas dekanas R. Kavaliauskas

3. Šiltai buvo knygos pristatymo vakaro dalyviai sutiko Panevėžio vyskupą J. Kaunecką

4. Kleb. R. Kavaliausko darbštumu ir atkalumu stebėjosi istorikė dr. A. Vasiliauskienė

5. Apie turiningą knygą, kurioje sudėta visa parapijos istorija, kalbėjo Lietuvos valstybės istorijos archyvo valstybės religinių organizacijų dokumentų skyriaus vedėja A. Rutulienė

6. Knygos pristatymo vakaro dalyviai

Voruta. – 2012, rug. 1, nr. 18 (756), p. 14.