Vytautas BUDVYTIS, Kaišiadorių muziejaus muziejininkas

Minime 95-ąsias Žaslių (Kaišiadorių raj.) kautynių, vykusių 1919 m. balandžio 2-8 d. tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos karinių pajėgų, metines. Šios kautynės buvo vienas svarbesnių 1918-1920 m. Lietuvos nepriklausomybės kovų bolševikų fronte etapų. Jų metu bolševikai buvo nustumti Mijaugonių kryptimi ir tuo būdu buvo galutinai sutrukdytos jų pastangos pro Alytų ir Kaišiadoris žygiuoti į Kauną ir užimti visą Lietuvą. Kautynių metu lietuvių pusėje žuvo 4, sužeisti 40 ir dingo be žinios 20 kareivių. Žuvusieji kariai iškilmingai palaidoti 1919 m. balandžio 10 d. Žiežmarių kapinėse. Straipsnį skiriame visų Nepriklausomybės kovų dalyvių atminimui.

Istorinis kontekstas

Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. Aktu paskelbė atkuriamą nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniumi. Valstybė buvo gimstantis organizmas, kūrėsi. Visgi, po Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo, kasdieninis gyvenimas Lietuvoje iš esmės nesikeitė: liko vokiečių karinė administracija, tęsėsi rekvizicijos ir savivalė. Taryba dirbo nebaigto pasaulinio karo ir okupacijos sąlygomis. Karą pralaiminti Vokietija stengėsi išlaikyti įtaką Lietuvoje, tačiau 1918 m. spalio 20 d. pranešė, kad Taryba laisva spręsti dėl Lietuvos santvarkos ir sudaryti vyriausybę, o vokiečių kariuomenė liks saugoti Lietuvą nuo bolševikų.

Taryba lapkričio 2 d. atšaukė karaliaus Mindaugo II rinkimus ir priėmė Lietuvos valstybės laikinosios konstitucijos pamatinius dėsnius. Galutinę valstybės formą nustatyti palikta Steigiamajam seimui. Valstybės taryba tapo įstatymų leidžiamuoju organu su trijų narių prezidiumu (pirmininku liko A. Smetona). Lapkričio 11 d. sudaryta pirmoji vyriausybė (ministru pirmininku tapo A. Voldemaras).  Buvo suręsti valstybės pamatai, bet pačia valstybę dar reikėjo statyti[1].

Bene svarbiausi buvo raginimai organizuoti vietos valdžią ir miliciją. Su parapijų komitetų pagalba kūrėsi savivalda. Šiaulių miesto savivaldybė buvo išrinkta 1918 m. spalio mėn. Kūrėsi savivalda Marijampolėje, Rokiškyje, taip pat ir Kaišiadoryse. Čia jau 1918 m. lapkričio 23 d. kun. Alfonso Varno pastangomis buvo sudarytas Kaišiadorių parapijos komitetas[2]. Taip pat kūrėsi milicija, bet trūko lėšų ir ginklų. Vilniuje buvo įsteigtas karo veteranų įskaitos biuras, kviečiami savanoriai kariai, spalio 16 d. į Vilnių atvyko 11 pirmųjų, lapkričio 23 d. buvo oficialiai paskelbtas įsakymas organizuoti Lietuvos kariuomenę.

Tų pačių 1918 m. lapkričio 11 d. buvo sudarytos Kompjeno paliaubos, pasibaigė I pasaulinis karas. Lietuvos likimas priklausė ne tik nuo lietuvių tautos ir politinių jėgų pastangų, bet ir nuo politinių jėgų Rytų Europoje santykio bei Antantės valstybių pozicijos būsimose taikos derybose. Bresto taikos sutartis buvo atšaukta, iš Rusijos atimtose žemėse, taigi ir Lietuvoje, Antantė paliko vokiečių kariuomenę, kad saugotų tas žemes nuo bolševikų.

Bet vokiečiai netapo stipria užkarda nuo bolševikų. Dar 1918 m. vasarį jie ignoravo iš Rusijos į Lietuvą siunčiamus bolševikų emisarus. 1918 m. spalio 1-3 d. negausių bolševikų kuopelių atstovai Vilniuje įkūrė Lietuvos komunistų (bolševikų) partiją (LKP (b)), kuri rengėsi importuoti socialistinę revoliuciją. Sovietų Rusija rengė žygį į Vakarus. Raudonoji armija gruodžio 7 d. pajudėjo ir gruodžio 22 d. pasiekė etnografinę Lietuvą. Vokiečiai traukėsi vengdami kontakto su Raudonąja armija. Besikurianti Lietuvos valstybė, dar nesubūrusi savos kariuomenės, atsidūrė mirtiname pavojuje[3].

Lietuviai 1919 m. sausio 1 d. Gedimino pilyje, Lietuvos valstybės širdyje, iškėlė Lietuvos vėliavą. 1919 m. sausio 2 d. Lietuvos vyriausybė laikinai persikėlė į Kauną, palikdama Vilniuje savo įgaliotinį M. Biržišką. Sausio 5-6 d. į Vilnių įžengė Raudonoji armija ir žygiavo toliau į vakarus. Ties Liepojos-Kaišiadorių geležinkeliu ir Nemuno vidurupiu bolševikų puolimas sustojo, frontas padalijo Lietuvą į 2 dalis. Rytuose šeimininkavo Raudonoji armija, vakaruose veikė Lietuvos vyriausybė bei stovėjo vokiečių kariuomenė.

1919 m. pradžioje vokiečių daliniai buvo stipriausia antibolševikinė jėga, o vasario pradžioje su Raudonąja armija jau kovėsi ką tik suburti Lietuvos kariuomenės daliniai ir vasario 7-10 d. prie Kėdainių bei vasario 15 d. prie Alytaus sustabdė ir stumtelėjo atgal Raudonosios armijos būrius. Tai buvo Lietuvos kariuomenės krikštas. Kovo mėn. vokiečiai ir lietuvių partizanai išstūmė bolševikus iš Šiaurės Vakarų Lietuvos, fronte lietuviai pamažu keitė vokiečius[4]. Kovos su bolševikais pasiekė ir Kaišiadorių kraštą.

Pasirengimas

Jau 1919 m. vasario mėn. viduryje Lietuvos vadovybei buvo žinoma, jog bolševikų užimtose srityse vyrauja netvarka: kariai demoralizuoti, nenori kariauti, maištauja, trūksta maisto bei kitų būtiniausių reikmenų, dalis vilniečių badauja, tarp jų siaučia įvairios ligos, gyventojai nepatenkinti bolševikų įvesta tvarka, didelėmis rekvizicijomis ir laukia lietuvių ar lenkų ateinant[5].

Lietuvos civilinė valdžia bei karinė vadovybė negalėjo likti abejinga tokiai susidariusiai padėčiai. Kilo sumanymas pamėginti iš bolševikų atsiimti Vilnių. Karin. K. Škirpa parengė to meto sąlygomis gana apgalvotą, konkretų ir detalų miesto, numatyto valdyti po jo išlaisvinimo iš bolševikų okupacijos, planą[6].

Nors kariuomenės pajėgumas dar buvo nedidelis, Lietuvos vyriausybė, pasitarusi su kariuomenės vadovybe, nutarė pasinaudoti patogiu momentu, pulti bolševikus ir pirmieji atgauti sostinę Vilnių. Šiam uždaviniui įvykdyti nutarta sudaryti atskirą brigadą, kurios viršininku 1919 m. kovo 11 d. buvo paskirtas karin. St. Nastopka, o jos štabo viršininku – karin. B. Giedraitis[7].

Pulti visu frontu lietuviai dar neturėjo pakankamai jėgų, nutarta sutelkti savo pajėgas dviejose vietose ir suduoti priešui smūgį, nuo kurio jis turėtų trauktis. Tai buvo pirmoji organizuota puolamojo pobūdžio karinė operacija, kokių anksčiau besikuriančioje kariuomenėje dar nebuvo. Bolševikų puolimui buvo sudarytos dvi rinktinės: dešinioji – pietinė iš Alytaus įgulos ir kairioji – šiaurinė iš Kauno įgulos[8].

Kairiąją rinktinę, kuri ir dalyvavo Žaslių kautynėse, sudarė II pėst. pulko I batalionas ir IX kuopa (apie 900 žmonių), Atskirasis batalionas (vadas – karin. K. Škirpa), kuriame buvo keturios kuopos, karo žandarų, kulkosvaidžių, raitųjų žvalgų komandos (iš viso apie 500 žmonių). Rinktinei dar buvo paskirtas karin. Pr. Uoginto vadovaujamas artilerijos būrys (2 patrankos) ir II husarų eskadronas. Iš viso rinktinėje buvo apie 1400 karių. Jai vadovavo II pėst. pulko I bataliono vadas karin. J. Butkus. Ši rinktinė turėjo pulti priešą plentu Žiežmariai-Vievis-Vilnius[9].

„Kovo 31 dieną išžygiavome. Diena buvo negraži, šalta, vėjuota, snigo ir lijo, tikra šlapdraba. Tačiau visų nuotaika buvo labai gera. Mus lydėjo 2-ojo pėstininkų pulko dūdų orkestras. Tarpuose tarp orkestro griežiamų karinių maršų skambėjo mūsų dainos, pirmosios lietuvių karių savanorių dainos, tokios, kokias tada buvome išmokę greitosiomis. Tai buvo paprastos, bet labai nuotaikingos dainelės, pav.: Vilniaus kalneliai, / Sveikiname jus, / Ruoškite drąsuoliams / Tinkamus kapus… arba Tupi miške bolševik‘s, bolševik‘s, / O jo pilvas yra dik‘s, yra dik‘s. / O kaip mišką mes prijosim, bolševikus iškaposim… arba Nušovė tėvelis, nušovė motinėlė, nušovė visi vaikai pelėdą… (kalba ir rašyba netaisyta – V. B.)“[10] – prisimena Atskirojo bataliono kuopos vadas – būsimasis Lietuvos kariuomenės vadas – Stasys Raštikis.

Kairioji rinktinė į Žiežmarių rajoną atvyko balandžio 1 d. ir čia rado vokiečių kariuomenės dalinį – 19 savanorių batalioną, kuris saugojo vokiečių ir bolševikų tarpusavyje nustatytą liniją – Kaišiadorių-Žiežmarių barą. Vokiečių pagalbos lietuviai nesitikėjo, nes tuo laiku vokiečių kariuomenė buvo demoralizuota ir užsikrėtusi revoliucine dvasia. Todėl reikėjo pasikliauti vien savo jėgomis. Nesant ištisinio fronto, bolševikai galėjo lietuvių kariuomenę pulti iš sparnų. Tuo tikslu į Žaslius ir Aukštadvarį buvo pasiųsti raiteliai. Rinktinės vadovybė neturėjo telefono ryšio nei su vienu daliniu. Nors iš štabo ir buvo atsiųsta telefonistų grupė, tačiau jie neturėjo nei vieno telefono aparato. Todėl ryšį teko palaikyti tik per pasiuntinius.

Bolševikai buvo įsitvirtinę Strošiūnų-Pajautiškių-Guronių-Žaslių geležinkelio stoties ir Žaslių miestelio linijoje. Jų jėgos buvo kur kas didesnės negu lietuvių. Prieš lietuvius veikė bolševikų Pskovo divizijos I, II ir VI šaulių pulkai. Lietuvių rinktinės vadovybė manė, jog bolševikai nežino apie rinktinės atvykimą į Žiežmarius, ir todėl tikėjosi netikėtai priešą užpulti. Tačiau tikrovėje buvo kitaip – priešai laukė puolimo[11].

Balandžio 2-3 ir 4-7 d. kariniai veiksmai

Balandžio 2 d. auštant II pėst. pulko I bataliono dalys pradėjo puolimą. Artilerija jau nuo 7 val. ryto apšaudė priešą. I kuopa turėjo užimti Paltininkus, Gudonis ir Žaslius; II kuopa – Pajautiškes; III kuopa – Strošiūnus; IX kuopa – Strėvininkus, Dirgalonis ir Liutonis. Atskirojo bataliono I kuopa, husarų eskadronas ir žvalgų komanda buvo rezerve[12].

Tačiau puolimą priešas atrėmė stipria artilerijos, kulkosvaidžių ir šautuvų ugnimi ir puolimas iš esmės nepavyko. Šio puolimo nauda buvo tik ta, jog buvo tiksliai sužinotas priešo jėgų išdėstymas. Balandžio 2 d. nepasisekus įvykdyti numatyto uždavinio, Atskirosios brigados vadas karin. St. Nastopka nutarė rinktinės rezervą pritraukti arčiau fronto. Esant labai blogam orui bei klampiems keliams, naktį iš balandžio 2 į 3 d. iš Rumšiškių į Žiežmarius atvyko Atskirasis batalionas. Čia įvykusiame brigados vado karin. St. Nastopkos ir batalionų vadų karin. J. Butkaus ir K. Škirpos pasitarime buvo nuspręsta balandžio 3 d. pakartoti puolimą. Jo uždavinys buvo išstumti bolševikus iš Strošiūnų-Žaslių linijos ir, susiklėsčius palankioms sąlygoms, toliau pulti Vievio-Vilniaus kryptimi[13].

Balandžio 3 d. rytą virš Žiežmarių pasirodė lietuvių lėktuvas, kuris, apsukęs keletą ratų apie mūsų kariuomenę, numetė pranešimą apie priešo jėgų išsidėstymą. Mūsų aviacijos pasirodymas pakėlė karių kovinę dvasią[14].

Savanoris Petras Balsys prisimena (kalba ir rašyba netaisyta): „Nužygiavome Žiežmarių link. Po Strošiūnais, Mijaugoniais ėmėme kautis su bolševikais. Kuopoje buvo devynios dešimtys vyrų. Mums vadovavo kuopos vadas Stasys Raštikis. Mūšis prasidėjo rytmety, pirmu saulės tekėjimu ir tęsėsi ligi juodo vakaro. Priešo mes negalėjome iškelti iš apkasų.

Mums pradėjus pulti bolševikų apkasus, šie pastarieji ėmė mus šaudyti iš kulkosvaidžių. Mes buvome priversti sugulti. Priešas, pamatęs, jog mes sustojome savo puolime, pats pasikėlė atakon. Bolševikų buvo bent penkis kartus daugiau, negu mūsiškių.

Mes dar ne visi turėjome durtuvus, o granatas turėjo tik trys kareiviai, kur buvo atvykę iš grenadierių komandos. Maža mūsų kuopa buvo perskirta į du būrius. Vienas būrys buvo paiktas Strašiūnų kaime, o kitas buvo užėmęs pozicijas ant kalnelio. Bolševikai buvo pradėję supti mūsų sparnus. Mūsų laimei bolševikai buvo palaužti, nes viena mūsų komanda, kuri buvo nuošaliai, pamačiusi, jog bolševikai mus supa, ėmė bolševikams pilti iš kulkosvaidžių iš šono. Bolševikai buvo priversti atsitraukti į apkasus. Bet ir mūsų padėtis taip pat buvo sunki ir kai kurie neišlaikę ėmė be tvarkos trauktis. Pagaliau aš pajutau, jog tik mes trys begulį ant kairiojo sparno. Pamatę, kad keli kareiviai kaip kiškiai įsmuko į mišką, ir mes, nieko nelaukdami, taip pat pasileidome bėgti. Priešas smarkiau mus apšaudė iš kulkosvaidžių. Bėgdamas mačiau du mūsų gulinčius, priešo nušautus, kareivius‘‘[15].

Apie 15-16 val. II pėst. pulko I bataliono I ir II kuopos, išsiskleidusios grandinėmis, pasipylė iš miško, puldamos Paltininkų-Guronių kryptimi. Purvas buvo tiesiog neišbrendamas. Kai kur teko bristi per apsemtą pievą. Įbridus į vandenį, bolševikai apšaudė kulkosvaidžių ugnimi nuo Guronių. Grandinėmis kartais teko pulti į vandenį, tačiau jos nesitraukė, bet slinko pirmyn. Pradėjus smarkiai snigti, pasinaudojusios sniego priedanga, kuopos prisiartino prie priešo apkasų ir apmėtė juos granatomis. Neatlaikę puolimo bolševikai pasitraukė. Užėmę aukštumą, mūsiškiai apšaudė jų pozicijas prie Žaslių geležinkelio stoties[16].

Bolševikai vis dar laikėsi Pajautiškėse, bet, pajutę smarkų lietuvių spaudimą, pasiuntė savo pasiuntinius į Žaslius, prašydami pagalbos. Tačiau jų pasiuntiniai pateko į lietuvių nelaisvę. Iš rasto pranešimo, kurį pasiuntiniai siuntė savo vadovybei, sužinota, jog Pajautiškėse yra 120 bolševikų, kuriuos ,,baltieji‘‘ smarkiai spaudžia ir, nesulaukus paramos, teksią iš tos vietovės pasitraukti. Ši žinia lietuvius padrąsino. Karininkai A. Sinkevičius ir K. Mackevičius, palikę dalį savo kuopų Guronyse, su trim būriais ir 1 kulkosvaidžiu patraukė Pajautiškių kryptimi. Bolševikai, pajutę, jog yra supami, spruko į pietus nuo Pajautiškių kaimo buvusį mišką. Kaimas buvo užimtas be mūšio[17].

Balandžio 4 d. auštant rinktinės žvalgai buvo pasiųsti į Žaslių miestelį, o II pėst. pulko I bataliono I kuopa – į Žaslių geležinkelio stotį. Bolševikai, pastebėję lietuvių žvalgų artinimąsi, paleidę keletą šūvių, Žaslių miestelį skubiai paliko ir pasitraukė Vievio kryptimi. Ta pačia kryptimi pasitraukė ir bolševikai iš Žaslių geležinkelio stoties, palikę vežimą sviedinių, telefono aparatą ir vienos kuopos raštinę su antspaudais ir dokumentų blankais[18].

Nors bolševikai ir buvo priversti pasitraukti iš jų užimto rajono iki pat Vievio miestelio, bet jie nebuvo sumušti. Todėl kitą dieną puolimo buvo atsisakyta ir rinktinė įsitvirtino Strošiūnų-Pajautiškių-Žaslių geležinkelio stoties ir Žaslių miestelio linijoje[19].

Balandžio 5 d. II husarų eskadronas užėmė Jagelonių kaimą, o balandžio 6 d. – Semeliškes. Visų anksčiau minėtų mūšių metu iš priešo buvo paimtas 1 kulkosvaidis, 3 lauko virtuvės, 4 dviračiai-vežimai šoviniams, 6 telefono aparatai, daug telefono kabelio, 2 vežimai, 4 arkliai ir apie 50 belaisvių. Netoli Vievio buvo paimtas intendantūros sandėlis, iš kurio pavyko viską išsivežti. Lietuvių nuostoliai – 3 užmušti ir 25 sužeisti kareiviai[20].

Po šių kautynių bolševikai, sužinoję, jog lietuvių jėgos šiame bare yra daug menkesnės ir, be to, vokiečiai jiems nepadeda, ruošėsi lietuvius pulti. Jau balandžio 6 d. lietuviai turėjo žinių, jog Žaslių bare priešas koncentruoja didesnes jėgas. Balandžio 7 d. vakare buvo pastebėtas jų intensyvus judėjimas. Rinktinė pasiruošė gintis, budėjimas pozicijose buvo sustiprintas, rezervinės kuopos įspėtos būti pasiruošusios[21].

Balandžio 8 d. mūšis

Balandžio 8 d. anksti rytą tirštos priešo grandinės pradėjo smarkų puolimą Žaslių-Strošiūnų bare. Nors telefonų jau turėta, bet jie blogai veikė. Kautynių metu Žiežmarių-Strošiūnų telefono linija visiškai nustojo veikusi, todėl kuopų vadams teko veikti savarankiškai ir reikšti daug iniciatyvos.

Bolševikai ypač smarkiai puolė Žaslių geležinkelio stotį ir Talpūnus, o Pajautiškes bandė apsupti mišku iš pietų pusės. Tačiau lietuvių kariai sulaikė priešo puolimą ir privertė jį trauktis atgal mišku į rytus.

Bolševikai, panaudoję smarkią artilerijos ir kulkosvaidžių ugnį, toliau didelėmis jėgomis puolė, tačiau Strošiūnų paimti jiems nepasisekė. Tada sutelkė artilerijos ir kulkosvaidžių ugnį bolševikai puolė frontu nuo Mijaugonių kaimo iš miško. Nors priešo artilerijos sviediniai krisdavo maždaug už vieno kilometro kuopų užnugaryje, tačiau tarp menką patyrimą turinčių lietuvių karių jie kėlė paniką[22].

Pačiame kautynių įkarštyje sugedo IV kuopos kulkosvaidis, o ir šovinių jau nedaug tebuvo likę. Neprityrę kulkosvaidininkai ilgai nesugebėjo jo sutaisyti ir, tuo pasinaudoję, bolševikai dar atkakliau veržėsi pirmyn. Tuo kritišku momentu visgi pavyko kulkosvaidį sutaisyti ir besiartinantį priešą apšaudyti smarkia ugnimi, kuri bolševikams padarė daug nuostolių. Buvo matyti, kaip bolševikai, jau lipantys per lauke buvusią tvorą, krito nuo kulkosvaidžio ugnies. Daug jų buvo nukauta ir nuo kuopų karių taiklių šautuvų šūvių. Nuolat buvo girdėti II kuopos vado karin. A. Jakšto raginimai: ,,Vyrai, tik taikykit, vyrai taikykit!’’. Vietinių gyventojų pasakojimu, bolševikai iš to lauko išsivežė apie 80 nukautų ir sužeistų kareivių. Jų puolimas buvo sustabdytas[23]. Bolševikai pasitraukė Mijaugonių kaimo kryptimi. Temstant kautynės aprimo.

Kautynėse ties Strošiūnais ypač pasižymėjo šie Atskirojo bataliono kariai: puskarininkiai Petras Daunoras, Juozas Pocius, Juozas Černiauskas, skyrininkas Domininkas Narbutas, eiliniai Aleksas Baušys, broliai Pranas ir Motiejus Kilikevičiai, Pranas Valkauskas, Andrius Makarevičius, Stasys Jakubauskas, Jonas Janušaitis, Petras Šimkus, Juozas Vaičaitis, Jonas Plioplys, Stasys Karpavičius ir kt[24].

Įsitikinus tolesnio puolimo prieš stambias bolševikų pajėgas neperspektyvumu, balandžio 8 d. vakare buvo gautas rinktinės vado karin. J. Butkaus įsakymas visoms kuopoms atsitraukti iki Gurklių kaimo[25]. Lietuvos vadovybė nutarė savo karinius dalinius atitraukti. Balandžio 9-10 d. Strošiūnų-Pajautiškių-Žaslių miestelio ir geležinkelio stoties baras buvo perduotas vokiečių apsaugai.

„Atskiras batalionas buvo pasiųstas atgal į Kauną baigti formuotis ir mokytis. Žinoma, niekas nevežė mūsų į Kauną, turėjome žygiuoti savo kojomis. Grįžome išdidūs, nes juk ne tik buvome buvę fronte, bet ir apšaudyti, t.y. jau su kautynių stažu“[26] – prisimena S. Raštikis.

Kovų su bolševikais ties Žasliais metu žuvo 4, sužeista 40 ir dingo be žinios 20 kareivių. Balandžio 10 d. Žiežmariuose įvyko iškilmingos žuvusių karių laidotuvės, dalyvaujant didelei miniai aplinkinių gyventojų. Jose taip pat dalyvavo Atskirosios brigados vadas karin. St. Nastopka su štabu ir daugybe karių[27].

Įvertinant Žaslių kautynių prieš bolševikus eigą ir rezultatus, reikia pritarti istoriko Vytauto Lesčiaus išvadai, jog Lietuvos kariuomenės vadovybė, turėdama šiame bare nepalyginamai menkesnes karines pajėgas, nutarė suduoti priešui lemtingą smūgį. Ir nors šiose kautynėse ir nepasisekė sumušti priešo ir bent jau pasistumti Vilniaus kryptimi, tačiau čia buvo galutinai sutrukdytos bolševikų pastangos pro Alytų ir Kaišiadorys žygiuoti į Kauną ir užimti visą Lietuvą.