Parodos ekspozicijos fragmentas. O.Gaidamavičiūtės nuotraukos

Onutė Gaidamavičiūtė, www.voruta.lt

Sausio 18 d. Nacionalinio lietuvių dailės muziejaus padalinyje Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje atidaryta unikali paroda „Žemė kėlė žolę: augalai ir gyvūnai lietuvių liaudies mene“ (parodos kuratorės: Dalia Bernotaitė-Beliauskienė, Daiva Beliūnienė, Marija Kuodienė, Žydrė Petrauskaitė).

Parodos lankytojai 3-ame Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus aukšte per liaudies meno artefaktus, kūrinius yra kviečiami susipažinti su senosios baltiškosios kultūros ženklais ir krikščioniškosios kultūros simboliais. Archajiškiausieji baltiškosios kultūros ženklai atsiskleidžia per gamtos objektų – augalų, gyvūnų, paukščių – motyvus.

Paroda išsiskiria ekspozicijos ir artefaktų turtingumu ir įvairove: nuo kryžių, religinių medinių skulptūrų, keramikos, liaudies grafikos ir tapybos, liaudies tekstilės iki baldų, architektūros detalių. Parodoje – visų Lietuvos etnografinių regionų – Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos, Mažosios Lietuvos – eksponatai.

Kraitinė skrynia. 

Parodos ekspozicijos erdvė suskirstyta į kelias potemes „Gyvūnai“, „Šuo“, „Paukščiai“, „Rožė ir lelija“, „Medžio simbolika lietuvių liaudies mene“. Kai kurios iš jų tikrai skamba neįprastai, bet akivaizdžiai turi simbolines / metaforiškas potekstes.

Kadangi tikėjausi pirmiausiai išvysti eksponatus, kuriose vaizduojami augalai ir gyvūnai, gal kiek neįprasta buvo vos įžengus į ekspoziciją pamatyti eksponuojamus krikščioniškosios kultūros ženklus – metalinius – daugiausia geležinius – kryžius (matyt, dauguma jų buvo koplytėlių, koplytstulpių, kapų paminklų sudedamoji dalis). Bet tiesa ir ta, kad kryžių ornamentika yra archajiškesnė negu manome. Po to seka šventųjų, daugiausia Švč. Mergelės Marijos, taip pat kitų šventųjų, ypač Šv. Roko, vaizduojamo su šunimi, skulptūros.

Parodos anonse teigiama, kad archajiškame pasaulio modelyje simbolinė ašis yra Gyvybės arba Pasaulio medis. Baltiškoje pasaulėjautoje, anot Norberto Vėliaus bei kitų senosios kultūros ir mitologijos tyrinėtojų, tai taip pat vienas iš kertinių vaizdinių. Tai daugiaprasmis mitinis įvaizdis, kuriame medžio šaknys tapatinamos su požemiu, kamienas – su žeme, o laja – su dangumi. Kartu jis simbolizuoja amžiną gyvybės ratą – žiemą apmiršta, bet išlieka gyvas ir pavasarį pražysta naujais žiedais.

Dailėtyrininkė Jolanta Zabulytė patvirtina, „Kadangi ant kryžmų – viršaus abipus vertikalės (stiebo) komponuojami du paukščiai turi analogijų su mitinio Pasaulio medžio vaizdavimo tradicija, […] galima teigti, kad jie perteikia dangiškųjų „Dievo paukštelių“ vaizdinį.

Šią reikšmę nurodo ir M. Gimbutienė teigdama, kad „paukštis įrėžtas kapo akmenyje simbolizuoja dinamiškąsias kosmoso jėgas“. „Pažvelkime į vadinamuosius saulės kryžius – kas ten per spinduliai. Ogi augalai. Visa augmenija, sakyčiau, yra iš Senosios Europos. Tikėjimas, kad persikūnijama į augalus, į paukščius, į kitus gyvūnus, yra iš Senosios Europos. Šiuose kryžiuose kaip tik tas motyvas, tai atgimimo simboliai“, – savo knygoje „Laimos palytėta“ teigia Marija Gimbutienė.

Parodos ekspozicijoje itin vaizdžiai išryškėjo medžio, gyvybės medžio svarba ir kompozicinės bei simbolinės sąsajos su gyvūnų, taip pat paukščių įvaizdžiais. Augalijos, gyvybės medžio provaizdis itin akivaizdžiai atsiskleidžia medinių verpsčių, prieverpsčių puošyboje.

Pasak etnologės Auksuolės Čepaitienės, „Paukščių atvaizdai verpstėse meninės išraiškos ir stilistikos požiūriu yra saviti. Tai ne realistiniai ir net ne fantastiniai motyvai su puošniomis uodegomis ir sparnais, išraiškingomis pozomis, o profiliu stovinčių paukščių siluetai, išraižyti kontūrine linija, keliais įpjovimais pažymint snapą, kojas, uodegėlę, kartais sparnus […] Pasitaiko atvejų, kai paukščio kūnas vaizduojamas tik viena lenkta kontūrine linija […] Iš pateiktų pavyzdžių matyti, jog atlikėjas tarsi ignoruoja natūralistinį vaizdavimo būdą, nors būdingomis paukščio kūno dalių proporcijomis ir detalėmis stengiasi išsaugoti rūšinius bruožus […]“[1].

Tad gausi parodos ekspozicijos dalis skirta artefaktams su paukščių įvaizdžiu. Paukščio motyvas gausiai varijuoja visose liaudies meno srityse, ir tekstilėje, ir baldų – skrynių, spintų – puošyboje, ir lietuvių liaudies architektūros dekore: lėkiuose, duryse, antlangėse. Aukštaitijos, Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos regionuose paukščio motyvais gausiai puošiami lėkiai, rečiau pasitaiko Dzūkijos regione, tačiau šiame regione rasta vienų gražiausių ir originaliausių lėkių, kuriuose vaizduojami paukščiai. Aukštaitijos regione paukščio motyvas vaizduojamas stilizuotas, stengiamasi perteikti paukščio idėją, o ne konkretų ryšį[2]. Dažniausiai paukščiai vaizduojami Žemaitijoje ir Mažosios Lietuvos regione lėkių dekore. Žemaitijoje vienas įdomesnių lėkių – trijų paukščių kompozicijos.

Lydimajame ekspozicijos tekste apie paukščių simboliką minimas paukščių simbolikos įvairialypiškumas. Pridursiu, kad, M. Gimbutienės pastebėjimu, paukščiai lietuvių, baltų tikėjimuose atlieka dvejopas funkcijas: vieni jų susiję su vaisingumo jėgomis, o kiti – su sielų persikūnijimu. Tad gulbė, gandras, gaidys siejami su vaisingumo jėgomis. O gegutė, balandis, lakštingala, volungė, kregždė, sakalas ir pelėda – su sielų persikūnijimu[3]. „Pažvelkime į vadinamuosius saulės kryžius – kas ten per spinduliai. Ogi augalai. Visa augmenija, sakyčiau, yra iš Senosios Europos. Tikėjimas, kad persikūnijama į augalus, į paukščius, į kitus gyvūnus, yra iš Senosios Europos. Šiuose kryžiuose kaip tik tas motyvas, tai atgimimo simboliai“, – savo knygoje „Laimos palytėta“ teigia Marija Gimbutienė.

Gausiai paukščių motyvai vaizduojami baldų dekore, daugiausia skrynių, spintų, lovų kojūgalių tapyboje. Šioje parodoje eksponuojama nemažai kraitinių skrynių su ištapytu paukščių bei augalų motyvu, taip pat spintų durų, kelios lovos.

Šios parodos ekspozicija pateikta itin meniškai ir estetiškai (architektas Saulius Valius). Vieni eksponatai eksponuojami šalia kitų, pvz., prie medinių rankšluostinių su paukščio ornamentu eksponuojami ir austiniai rankšluosčiai su rausvais siūlais siuvinėtu paukščių motyvu.

Gana savitai eksponuojamos ir antlangės su paukščių įvaizdžiui, apačioje jų – prieverpstės, šalia kurių – austinis rankšluostis su rusvais siūlais kryželiu siuvinėtu paukščių motyvu.

Savitai ekspozicijoje atrodo ir medinės laikrodinės, vienos iš jų viršuje išdrožtas gaidžio siluetas. Šiuo atveju įvairią simboliką turintis gaidžio įvaizdis iškyla laiko, laikrodžio metafora – „skaičiuoti laiką ir paskelbti naujos dienos pradžią“.

Naminių paukščių – vištos, gaidžio – motyvais ištapomos ir kraitinės skrynios.  Ir gaidys, ir višta, tapomi ant skrynių, gali būti traktuojami kaip gausumo, turtingumo, vaisingumo ženklai – netgi savotiški gausos ir turtų palinkėjimai. Beje, jaunoji nuotaka, ištekėdama su savimi dažniausiai atsiveždavusi ir kraitinę skrynią. Kartais kraičio skrynios būdavo ir dovanojamos.

A. Mikėnaitė patvirtina ir mano pastebėjimą, kad „gandro, vištos, gaidžio motyvai plačiai buvo paplitę Aukštaitijos skrynių, indaujų dekore. Pagal senovės tikėjimą gandrai – šventi paukščiai, nešantys sodybai gerovę. Gandralizdžiai sudarė neatsiejamą senosios lietuviškos sodybos dalį. Gandrai buvo ypatingai globojami ir saugomi. K. Čerbulėnas užrašė tokį kreipinį: „O tu, gandreli, saugok ir pildyk mano skrynelę, kaip saugai ir krauni savo lizdelį“ (Paberžės vls., Biržų aps.) […] Ant baldų retkarčiais aptinkami pavaizduoti ir kitokie paukščiai, pvz., antys. Pamėgimas tapyti gėles su paukščiais daugiausia buvo paplitęs aukštaičių ir žemaičių skrynių puošyboje. Paukščiais lietuviai puošdavo stogų lėkius, langų aprėminimus, rankšluostines ir kt.“

O kai kuriems eksponatams skiriami itin daug erdvės: pvz., medinė šventojo Jurgio, įveikiančio drakoną, skulptūra vaizduojama ant nuo lubų nuleisto žalsvo audinio. Atskirai ant juodo audinio širmų eksponuojamos ir medinės Prisikėlusio Kristaus, Šv. Mykolo Arkangelo skulptūros. Nežinia, ar jos atskirai eksponuoti atsirinktos dėl ypatingos meninės vertės, ar dėl išraiškingumo, ar dėl archajiškumo. Nors tikriausiai dėl visų šių išvardytų priežasčių.

Itin meniškai eksponuojami ir šiaudiniai sodai su paukščių motyvu.

Išmoningai parodoje pristatomi, eksponuojami ir liaudies tekstilės eksponatai, pavyzdžiui, viena dzūkiška augalais-gėlėmis juodame fone siuvinėta prijuostė eksponuojama išskleista apskritimu ant medinio pjedestalo.

Įvairiaspalvės austinės kaišytinės suvalkiečių prijuostės su augaliniais (lelijų, rožių) motyvais eksponuojamos ant salės sienos, sudarydamos spalvingą ir darnią kompoziciją.

Galima prisiminti, kad ši – augalų ir gyvūnų simbolikos – tematika jau buvo reflektuota lietuvių etnologijos tyrinėjimuose: 1999 m. tuometiniame Kultūros ir meno institute (dabar – Lietuvių kultūros tyrimų institutas) buvo surengta mokslinė konferencija „Augalų ir gyvūnų simboliai“. Pagal ją tais pačiais metais išleistas straipsnių rinkinys tuo pačiu pavadinimu.

Jau yra išleista 10 šios serijos knygų: „Ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūra“ (1992); „Senovės baltų simboliai“ (1992); „Prūsijos kultūra“ (1994); „Dangaus ir žemės simboliai“ (1995); „Augalų ir gyvūnų simboliai“, „Nuo kulto iki simbolio“ (2002); „Gamta ir religija“ (2005); „Tai, kas išlieka“ (2009), „Sakralieji baltų kultūros aspektai“ (2021); „Simbolis Lietuvos kultūroje“ (2019).

Dera pridurti, kad 2016 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas rengė konferenciją „Augalai baltų religijoje ir mitologijoje“.

Visiems geriau suvokti šią parodą padeda 2018 m. tuometinio Lietuvos dailės muziejaus išleistas albumas „Lietuvių liaudies menas“. Beveik visi albume fotografuoti artefaktai yra eksponuojami šioje parodoje.

Apskritai parodoje itin vaizdžiai atsiskleidžia augalų, gyvūnų, paukščių simbolių organiškumas ir tarpusavio sąsajos, sampynos. Džiugu, kad ši paroda per augalų ir gyvūnų simbolius atskleidė ir archajiškosios baltų kultūros, ir krikščioniškojo pasaulėvaizdžio dermę, darną.

Paroda veiks per visas pavasario šventes, pirmiausia Velykas, taip pat Jurgines, – dar visą mėnesį – iki gegužės 15 dienos.

[1] Auksuolė Čepaitienė. Paukščio įvaizdis verpsčių puošyboje. Dangaus ir žemė simboliai. Vilnius: Academia, 1995, p. 204–205.

[2] Miglė Kašinskaitė. Zoomorfiniai motyvai lietuvių dailėje. Prieiga per internetą:

https://vb.vda.lt/object/elaba:2145474/2145474.pdf

[3] Marija Gimbutienė. Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene. Vilnius: Mintis, 1994, p. 40.