Baltarusių pasipriešinimo legenda Zenanas Pazniakas

Dr. Aliaksandras Adamkovičius, www.voruta.lt

Balandžio 27–29 dienomis Vilniuje lankėsi baltarusių pasipriešinimo legenda Zenanas Pazniakas. Seime jis susitiko su Lietuvos socialdemokratų partija, vyko susitikimai ir su Lietuvos sostinės baltarusių visuomene. Zenanas Pazniakas pasisakė už Baltarusijos nepriklausomybę, aktyviai rėmė Lietuvą. Šiemet Seimui jis atsiuntė sveikinimą Vasario 16-osios proga, kuris dėl nežinomų priežasčių liko nepastebėtas tarp Lietuvos politikų.

Skelbiame visą sveikinimo tekstą.

Lietuvos Respublikos Seimo nariams

2023 m. vasario 15 d.

Mieli ponios ir ponai, mūsų brangūs kaimynai.

Nacionalinio išsivadavimo sąjūdžio „Laisva Baltarusija“ vardu sveikinu Jus ir visą Lietuvos tautą su didžiąja Lietuvos Respublikos valstybės nepriklausomybės 1918 m. vasario 16 d. atkūrimo švente.

Lemiamu momentu jūsų ir mūsų laisvei 1980-ųjų ir 1990-ųjų sandūroje mes, Baltarusijos liaudies frontas „Atgimimas“ ir Lietuvos „Sąjūdis“, kartu suvienijome savo pastangas ir kovojome už savo šalių nepriklausomybę nuo SSRS.

Nepriklausomybė buvo pasiekta, nepaisant Maskvos pasipriešinimo ir provokacijų. Pavyzdžiui, 1990 m. kovo 29 d. po Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos paskelbimo apie Lietuvos valstybingumo atkūrimą, įvykusį 1990 m. kovo 11 d., BSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, spaudžiamas Maskvos, pareikalavo, kad Vilnius ir Vilniaus kraštas būtų grąžinti Baltarusijai. Tai buvo Maskvos provokacija, kurios tikslas – nutraukti solidarumą ir sukelti Sąjūdžio ir Baltarusijos liaudies fronto susidūrimą.

Kovo 3 dieną Baltarusijos liaudies frontas BSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pareiškimą įvertino kaip „politinį šantažą“. Balandžio viduryje Vilniuje susitiko BSSR Aukščiausiosios Tarybos liaudies deputatų delegacija, atstovaujanti Baltarusijos liaudies frontui, ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Liaudies deputatų delegacija. Jie 1990 m. balandžio 23 d. priėmė bendrą pareiškimą, kuriame pabrėžė, kad „bandymai blokuoti apsisprendimo teisės įgyvendinimą yra nukreipti prieš visų SSRS tautų teises ir gyvybinius interesus“, kad „tiek buvusios Lietuvos TSR, tiek Baltarusijos TSR komunistinė vadovybė ne tik neišsprendė specifinių Vilniaus krašto etnolingvistinių, socialinių-ekonominių ir kitų problemų, bet ir pagilino jas“, kad problemų sprendimo garantijas „visiškai gali suteikti tik suverenios ir demokratinės Lietuvos ir Baltarusijos valstybės“.

Baltarusijos deputatų pareiškimą pasirašiau aš, BNF parlamentinės opozicijos vadovas, A. Trusovas, V. Golubevas ir kt., iš Lietuvos deputatų – V. Pavilionis, G. Ilgūnas, A. Šimėnas ir kt.

Priėmus ir paskelbus  šį bendrą pareiškimą (1990 m. balandžio 23 d.), Maskvos provokacija buvo sustabdyta. Nacionalinio-demokratinio Sąjūdžio judėjimo ir Baltarusijos liaudies fronto kova už nepriklausomybę bei laisvę tęsėsi ir vedė į pergalę. Būtent Baltarusijoje 1991 m. buvo pradėta SSRS egzistavimo griūtis.

Tokių bendros Sąjūdžio ir BNF kovos už savo regionų nepriklausomybę pavyzdžių buvo daug. Kai kurie BLF deputatai už pagalbą laisvės kovoje buvo apdovanoti net LR Vyriausybės apdovanojimais.

Dabar, kai Rusijos agresorius, padedamas Lukašenkos išdavystės, okupavo Baltarusiją, užpuolė Ukrainą ir iš tikrųjų kelia grėsmę visai Rytų Europai, mūsų tautų solidarumas, kaip ir 90-aisiais, turėtų būti pasipriešinimo Maskvos agresijai pagrindas, nepriklausomybės, demokratijos ir laisvės garantija.

Sveikiname su Lietuvos Nepriklausomybe!

Sveikiname su Nepriklausomybės diena!

2023 m. vasario 15 d. Varšuva

ZENON PAZNIAK Nacionalinis išsivadavimo judėjimas „Laisva Baltarusija“

Apie Zenoną Pazniaką

Zenonas Pazniakas (baltarusiškai Зянон Пазняк) – Baltarusijos politikas ir visuomenės veikėjas, disidentas, fotografas, archeologas, meno kritikas, poetas ir prozininkas.

Vienas iš „Baltarusijos martirologo“ (1988) ir Baltarusijos liaudies fronto įkūrėjų, Konservatorių krikščionių partijos – BLF vadovas. BLF opozicijos frakcijos 12-ojo šaukimo Baltarusijos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje vadovas. Nuo 1996 m. balandžio mėn. yra tremtyje.

Gimė 1944 m. balandžio 24 d. katalikų šeimoje Subotnikų kaime, Vijos rajone, Gardino srityje, Baltarusijos TSR, katalikas. Užaugo be tėvo (tėvas dingo 1944 m. gruodį). Gimtajame kaime lankė vidurinę mokyklą.

Pazniakas taip prisimena savo vaikystę:

„Vaikystėje turėjau viską: motinišką meilę, gerą aplinką ir autoritetą. Didžiausias autoritetas buvo tėvas – mama tai pasiekė. Ji visada rodydavo tėvą kaip pavyzdį: ką jis darytų, koks būtų laimingas, jei tai padaryčiau… Namuose vyravo Jo dvasia.

Viskas buvo sava – kur beeitum, sutiksi saviškį. Jaunimas tada nevyko į miestus, kaimas (Subotnikų miestelis, Vijos rajonas, Gardino sritis) buvo perpildytas, turėjo savo tradicijas. Nebuvo svetimų žmonių. Atėjūnai pasirodė vėliau, šeštajame dešimtmetyje. Tai buvo žmonės iš Rytų, ir jie buvo visiškai skirtingi – nėjo į bažnyčią, gėrė degtinę, keikėsi. Mes jų nesupratome ir nesuvokėme tokio gyvenimo“.

Baltarusijos tautinio paveldo apsaugos veikla

Nuo septintojo dešimtmečio Zenanas Pazniakas aktyviai kovojo už Minsko istorinės ir architektūrinės aplinkos, kuri buvo sunaikinta socialistinio urbanistinio planavimo procese (istorinių pastatų vietoje iškilo nauji Stalino imperijos stiliaus pastatai), išsaugojimą. 1969 m., bendradarbiaudamas su dailininku Levonu Borozna, Maskvos laikraštyje „Pravda“ paskelbė straipsnį šia tema. Straipsnis pasirodė laikraštyje „Pravda“, padedant poetui Genadijui Buravkinui, tuometiniam šio leidinio korespondentui Baltarusijoje. Būsimas politikas sugalvojo originalų žingsnį: Kupalovskio teatre, kurį taip pat ketinta nugriauti, vyko sovietų kongresai, kuriuose pasisakydavo bolševikų lyderiai. Todėl, jo teigimu, pastatas turi istorinę vertę. Tokie argumentai komunistams pasirodė suprantami, Kupalovskį – kaip ir Aukštutinį miestą bei Troecko priemiestį – pavyko išgelbėti, istorinio centro griovimas kurį laiką sulėtėjo, tačiau Nemigos rajonas galiausiai buvo sunaikintas.

Vėliau jis pradėjo spausdinti samizdatą. Norėdamas tai padaryti, paprašė savo draugo nupirkti rašomąją mašinėlę iš KGB komisijos, kur jos buvo parduodamos, nes pats nenorėjo ten pasirodyti. 1974 m., slapyvardžiu Heinrichas Rakutovičius, parašė analitinį įrašą rusų kalba „Padėtis Baltarusijoje“. Šiame įraše, išplatintame samizdate, Pazniakas pažymėjo:

„Smurto ir melo politika Baltarusijoje buvo vykdoma beveik nepaliaujamai nuo 1930-ųjų. Vadinamosios „chruščioviškos demokratijos“ laikais mums nepavyko visiškai reabilituoti daugumos mūsų šalies politikų, rašytojų ir poetų. Smurtas ir melas sukūrė labai specifinę situaciją mūsų respublikoje. Mes iki kaklo vis dar esame 1930-ųjų kraujyje. Fiziniai ir moraliniai nuostoliai buvo tokie dideli, kad mūsų karta juos nuolat jaučia.“

Kurapaty atidarymas

Pazniakas buvo vienas iš pirmųjų, išsiaiškinusių Kurapatų stalinistinių žudynių vietą ir pateikęs ją visuomenei. Mokydamasis aspirantūroje, Pazniakas gyveno Kolcovos gatvėje Minske. Netoliese buvo kaimai: Tsna-Yodkovo, Drozdovo ir Zeleny Lug. Vietos gyventojai pasakojo Pazniakui apie šiose vietose Stalino laikais įvykdytas egzekucijas. Tačiau stagnacijos laikais buvo neįmanoma skelbti šios informacijos: nusikaltimo vieta galėjo būti tiesiog sunaikinta. Pazniakas nusprendė tylėti ir su šiomis žiniomis gyveno pusantro dešimtmečio. 1988 m. birželio 3 d. laikraštyje „Litaratura i Mastatsva“ kartu su inžinieriumi Jevgenijumi Šmygalevu, padedant rašytojui Vasiliui Bykovui, išspausdintas straipsnis „Kurapatai – mirties kelias“ apie tūkstančiams civilių mirties bausmių įvykdymą priemiesčiuose. Autoriai pasakojo, kaip 70-ųjų pradžioje Zeleny Lug kaime jie atsitiktinai išgirdo iš senbuvių apie žmonių egzekucijas, įvykdytas gretimame miške. Po savaitės BSSR prokuroras Georgijus Tarnavskis iškėlė baudžiamąją bylą – pirmąją šalyje dėl prieš pusę amžiaus NKVD įvykdytų kruvinų nusikaltimų faktų. Buvo pradėtas tyrimas, sudaryta vyriausybinė komisija, kurioje dalyvavo rašytojai Vasilis Bykovas ir Ivanas Čigrinovas, SSRS liaudies artistas Michailas Savickis, buvusi pogrindžio kovotoja Sovietų Sąjungos didvyrė Marija Osipova, Teisingumo ministerijos ir Vidaus reikalų ministerijos vadovai. BSSR reikalai, Aukščiausiasis Teismas, KGB, mokslininkai, visuomeninių organizacijų atstovai. Komisijai vadovavo Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoja Nina Mazai, tyrimui – BSSR Generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tyrėjas Yazepas Brolishas. Kasinėjimai trakte, dalyvaujant Zenonui Pazniakui, prasidėjo 1988 m. liepos 6 d. Tyrimo duomenimis, tirtuose kapuose rasti 356 žmonių palaikai. Dar 35 žmonių palaikus aptiko statybininkai ir studentai. Apibendrindami kasinėjimų rezultatus, Pazniakas ir Šmygalevas apskaičiavo, kad visame trakte palaidotų žmonių skaičius yra daugiau nei 100 tūkst. Iš viso, anot Pazniako, Baltarusija praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje neteko apie du milijonus žmonių.

1988 m. spalio 30 d. masinę demonstraciją stalinizmo aukų atminimui („Dzyady-88“), kuri pirmą kartą įvyko SSRS teritorijoje, surengta sustiprėjus antisovietinėms nuotaikoms Baltarusijoje, valdžia išvaikė lazdomis ir ašarinėmis dujomis. Laidojimo klausimas sukėlė nemažų ginčų. Kai kurie publicistai teigė, kad fašistinio genocido aukų laidojimo vietos iš tikrųjų buvo atrastos, o ankstesnių tyrimų rezultatai suklastoti. Tuo pat metu Baltarusijos generalinės prokuratūros atlikti tyrimai patvirtino faktą, kad egzekucijas vykdė NKVD.

1997 m. kovo 25 d. Kultūros ir švietimo draugijos „Spadchyna“ Pazniakas buvo apdovanotas Gonar Aičyny ordinu už jo darbą. 2009 metais už didžiulį indėlį, įamžinant stalininių represijų aukų atminimą, jam įteikta Baltarusijos savanoriškos istorijos ir kultūros paminklų apsaugos draugijos skirta Franciszeko Olechnovičiaus premija.

Politinė veikla. „Baltarusijos liaudies fronto“ sukūrimas

1988 m. spalio 19 d. Pazniako iniciatyva Minsko Kino namuose (dabar – Raudonoji bažnyčia) buvo surengtas susirinkimas, kurio metu  įsteigtas edukacinis ir socialinis-istorinis judėjimas „Baltarusijos martyrologas“, iškėlęs užduotį dėl dokumentų apie Stalino represijas rinkimo. Tą pačią dieną buvo įkurtas Baltarusijos liaudies fronto „Renaissance“ organizacinis komitetas, į kurį pateko Pazniakas. Steigiamajame suvažiavime buvo įkurtas Baltarusijos liaudies fronto kūrimo organizacinis komitetas. Vietos valdžia uždraudė BNF suvažiavimą Minske – delegatai turėjo vykti į Vilnių. To meto dvasia organizacija gavo pavadinimą „už perestroiką“, kurio buvo atsisakyta tik po dvejų metų. Socialinė-politinė organizacija „Baltarusijos liaudies frontas“, kilus ekonominei ir politinei SSRS krizei, sugalvojo demokratizacijos, komunistų partijos galių ribojimo, tautinio atgimimo šūkius ir tapo populiarūs gyventojų tarpe.

Baltarusijos liaudies frontas tuomet palaikė didžiąją dalį demokratinio judėjimo Baltarusijoje. 1989 metais organizacija „Dinamo“ stadione subūrė 40 000 žmonių, o kitais metais – didžiulį rinkimų mitingą prie Vyriausybės rūmų. Minia susirinko prie respublikinės televizijos pastato, reikalaudama suteikti eterio laiką judėjimo lyderiams. Pazniakas tai gavo – Frontas tapo jėga, su kuria valdžiai vis dažniau tekdavo skaitytis.

Kurį laiką net Lukašenka buvo jos rėmėjas. Aleksandras Lukašenka savo knygoje sakė apie „politinį portretą“, kaip rašė politologas Valerijus Karbalevičius, 1990 m. jis dalijosi ir išreiškė idėjas, kurios tuo metu buvo laikomos naujomis ir populiariomis visuomenėje. Jo požiūris į pagrindinius politinius klausimus, kaip taisyklė, sutapo su Baltarusijos liaudies fronto opozicijos platforma. Tais metais Lukašenka kalbėjosi su Pazniaku viename iš mitingų, vykusių Mogiliove. Šklovo politikas ragino palaikyti nacionaldemokratų pretenzijas valdžiai. Bet paaiškėjus, kad Baltarusijos liaudies frontas netinkamas reklamuoti Lukašenkai, jis pasitraukė iš fronto rėmimo ir pradėjo kurti savo karjerą.

Emigracija. Dalyvavimas Černobylio kelyje 1996 m.

1996 metais į darbotvarkę pateko integracijos klausimas. Tada atrodė, kad Baltarusija gali tapti Rusijos dalimi. Todėl gandai apie Sąjungos sutarties pasirašymą ir realią nepriklausomybės praradimo grėsmę išvedė į gatves tūkstančius jaunuolių – tų, kurie anksčiau akcijose nedalyvavo.

Daugybė mitingų įėjo į istoriją kaip „Minsko pavasaris“, kurio pagrindinis variklis buvo Baltarusijos liaudies frontas. Jie pasiekė savo tikslą – Baltarusija nebuvo prijungta prie Rusijos, tačiau Pazniakas buvo priverstas palikti šalį. Naktį iš kovo 26 į 27 dieną jo kolega Naumčikas per Rusiją išvyko į Kijevą. Pazniakas pasislėpė saugiame name ir po kelių dienų prisijungė prie jo. Abiejų ieškojo policija ir bandė patraukti baudžiamojon atsakomybėn už mitingų organizavimą[4].

Naumčikas liko užsienyje, o Pazniakas balandžio 26 dieną grįžo į Minską dalyvauti Černobylio kelyje, kuriame dalyvavo apie 50 tūkst. Mitinge jis netikėtai paprašė tylos minute pagerbti prieš penkias dienas žuvusį Čečėnijos prezidentą Džocharą Dudajevą. Baltarusiai dar nežinojo apie Grozno šturmo pasekmes (miestas buvo beveik visiškai sunaikintas) ir dviprasmiškas pareiškimas rimtai smogė politiko reputacijai.

Po mitingo Pazniakas spėjo atvykti į Baltarusijos liaudies fronto būstinę. Vakare prie jos privažiavo du autobusai juodomis kaukėmis ir automatais ginkluotų vyrų, ir įsiveržė į kambarį. Visi buvę viduje buvo sulaikyti, tačiau Zenanas Pazniakas kartu su keliais žmonėmis sugebėjo pabėgti pro kitas duris. Kitą dieną Lukašenka apkaltino KGB vadovą ir vidaus reikalų viceministrą už tai, kad jie nesulaikė Pazniako. Po to visuose Baltarusijos pasienio postuose pasirodė įsakymas sulaikyti Pazniaką ir Naumčiką.

Gegužės pradžioje politikas amžiams paliko šalį ir prisijungė prie Naumčiko. Pirmiausia jie vyko į Europą. Liepos mėnesį išskrido į JAV, kur paprašė politinio prieglobsčio. Baltarusijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad „nėra pagrindo teigti, kad gresia politinis ar fizinis Pazniako ir Naumčiko persekiojimas“. Parlamentarai pateikė oficialų prašymą prokuratūrai: ar panaikintas įsakymas sulaikyti du politikus kertant sieną. Tačiau jie niekada negavo atsakymo.

1996 m. rugpjūtį Pazniakui ir Naumčikui buvo suteiktas politinis prieglobstis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai buvo pirmas kartas po SSRS žlugimo, kai posovietinės erdvės piliečiai tokį statusą gavo dėl politinių priežasčių. Padėtis Baltarusijoje akimirksniu atsidūrė Amerikos žiniasklaidos dėmesio centre. Tai turėjo įtakos tam, kad JAV ir Europos Sąjunga nepripažino 1996 m. referendumo rezultatų.

Tolesnė veikla tremtyje

Kurį laiką Pazniakas gyveno Čekijoje, Ukrainoje, Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje, buvo pakviestas į JAV dalyvauti daugelyje politinių renginių. Dėl Baltarusijos valdžios persekiojimo jis gavo politinį prieglobstį JAV. Kartu su Pazniaku į tremtį išvyko jo žmona Galina ir jos įvaikinta dukra Nadežda. Dabar jis su šeima gyvena Varšuvoje, tačiau išlaikė Baltarusijos pilietybę.

1997 m. birželio mėn. dėl Pazniako pasisakymų spaudoje apie Rusiją ir Rusijos valdžios politiką, kuriais, tyrimo duomenimis, siekiama kurstyti etninę neapykantą, menkinti Rusijos žmonių garbę ir orumą, iškelta baudžiamoji byla. buvo pradėtas tyrimas pagal Baltarusijos Respublikos baudžiamojo kodekso 71 straipsnį.

Jis yra KKP-BPF partijos, įkurtos po Baltarusijos liaudies fronto žlugimo 1999 metais, pirmininkas. Tremtyje jis ir toliau užsiima politika, susitinka su visuomene, politikais ir žurnalistais, rašo mokslinius, politinius ir kultūrinius straipsnius, išleido apie keliolika knygų ir brošiūrų.

Tremtyje Pazniakas pradėjo daugiau dėmesio skirti kūrybai: išleido publicistikos, eilėraščių ir fotografijų knygą, parašė atsiminimų apie nepriklausomybės paskelbimą.

Liaudies programa „Laisva Baltarusija“, kurią parengė Z. Pazniako vadovaujama politikų ir ekspertų grupė ir 2017 m. pavasarį išleista atskira knyga (autorių teigimu, tai „naujos Baltarusijos projektas“, skirtas naudoti „būsimos laikinosios ar pereinamojo laikotarpio vyriausybės ar kitos politinės politikos, prieš tautą nukreipto režimo panaikinimas prisiims atsakomybę už Baltarusijos Respublikos likimą ir ateitį“), sukėlė prieštaringus atsakymus.

Pavyzdžiui, politologas Wolfas Rubinčikas, pažymėdamas, kad „Pazniako ir bendrovės programoje yra nemažai svarių pageidavimų“, manė, kad Pazniakas, „prisiimdamas atsakomybę už šią programą, tarsi pasirašė, kad jau nėra aktyvus politikas: sulaukęs 73 metų, jis perėjo į „suolą“, ekspertų kategorijoje.

Zenanas Pazniakas atsakė: „Klaidinga nuomonė, kad dabar elgiuosi labiau kaip ekspertas. Nors išvykau į tremtį, likau ir iki šiol esu Konservatorių krikščionių partijos-BPF lyderis, atlieku organizacinį darbą. Daug kas to, ką daro partija, neviešinama, slepiama, nes situacija šalyje tokia, bet mūsų veiklos rezultatas yra.“

2017 m. birželį Zenanas Pazniakas dar kartą buvo perrinktas į KKP-BLF pirmininko postą.

2020 m. prezidento rinkimuose agitavo už boikotą.

***

Pazniakas sistemingai kritikuoja daugelį Baltarusijos opozicijos veikėjų, kaltindamas juos ryšiais su KGB. Jis sakė: „Esu įsitikinęs, kad su Rusijos ir Briuselio dotacijomis Baltarusijoje pasiekti demokratijos ir sukurti laisvos Baltarusijos neįmanoma.

Politika turi savo taisykles. Jei paimsite rusiškus pinigus, būsite priversti siekti jų interesų. Jei imsite Briuselio pinigus, vykdysite jų interesus. Joks nacionalinis judėjimas niekada nebuvo paremtas kitų žmonių pinigais. Turime pasikliauti savo interesais.“

Zenanas Pazniakas mano: jei Baltarusija taps Rusijos dalimi, tai bus didelė geopolitinė katastrofa, galinti sukelti karą, nes istoriškai, jei 2 antagonistinės šalys turi bendras sienas, tai labai padidina karo riziką.