Nuotraukų autorės: Justina Budžiūtė ir Aldona Grigaitienė

Zigmas TAMAKAUSKAS, 1956 m. Vėlinių įvykių dalyvis, www.voruta.lt

Šių metų mūsų  sūkuringo gyvenimo ratas ryškiomis spalvomis stabtelėjęs prie surasto Vasario 16-osios Akto stendo, prie popiežiaus Pranciškaus aukotų šv. Mišių altoriaus, prie sovietinių budelių nužudyto  partizanų vado Adolfo Ramanausko palaikų  suradimo duobės ir jų iškilmingo palaidojimo dvasinės šventės, vėl pasuko mūsų gyvenimo kelio akimirką  prie Vėlinių dienos slenksčio,  išraižyto daugybės  prisiminimų  gama. Dažnai mintimis nukeliaujame  prie savo artimųjų kapų kauburėlių, prie tų kurie savo gyvybę paaukojo, kad mes būtume gyvi, kad būtų gyva Lietuva su savo gyvybinga  kalba, su savo tradiciniais papročiais, su   lietuviškos dvasios  kultūros šviesa, su nuoširdžiu tikėjimu, meile ir viltimi.  Mintimis nuskriejame ir  į Rasų kapines  prie mūsų tautinio atgimimo patriarcho  dr. J. Basanavičiaus  kapo, prie jo antkapiniame  paminkle iškalto  testamentinio  užrašo, įpareigojančio mus saugoti ir gerbti lietuvišką žodį,  rūpintis Lietuvos dvasios išsaugojimu.  Neseniai prisiminėme ir Lietuvos Sąjūdžio trisdešimtmetį, jo  skleistas  tautinio atgimimo idėjas, tą didelį 1988 metais prasidėjusį stebuklą – visos Lietuvos  atgimimą, kuriam impulsą davė spygliuotose užtvarose išsilaikęs lietuviškas žodis, knygnešių ir Vasario 16-osios dvasia, 1941 metų Birželio sukilėlių , mūsų partizanų didvyriškos kovos,  žuvusių dėl Lietuvos laisvės  dvasinės atminties  aidai.

        Šiame prisiminimų  vainike vėl žvilgtelėkime   į 1956 metų Vėlinių  įvykius.

     Tuos įvykius, kuriuose buvo pademonstruota lietuvių ir vengrų tautų vienybė trokštant vieni kitiems laisvės, kasmet prisimena ir Lietuvoje dirbanti Vengrijos ambasada. Vėlinės Lietuvoje lyg tapo pasipriešinimo sovietiniam okupantui simboliu.

    Nuo tų įvykių mus skiria jau 62 metų trukmė. Abi kovojusios už savo laisvę tautos,  nugalėjusios  sovietinį imperializmą,  sutraukė nelaisvės pančius. Istorinė   lietuvių ir vengrų tautų tuomet  parodytos vienybės atmintis liko gyva. Gyvi ir prisiminimai. Aš tada buvau Vilniaus universiteto antro kurso studentas.  Gyvenome keturiese netoli Vingio parko  vadinamajame  Čiurlionio bendrabutyje. Daugelis iš mūsų  turėjome jaunatviško idealizmo sparnus, didelį  Lietuvos likimo rūpestį, stengiantis savo veikla ir įgytomis žiniomis  išlaikyti jos gyvybingumą. Šiuos siekius lyg palaikė savo dėstomomis paskaitomis  patriotinės savimonės nepraradę mūsų iškilūs dėstytojai Zigmas Zinkevičius, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Jurgis Lebedys, Juozas Pikčilingis, Vincas Urbutis ir kt.  Vėliau, prasidėjus partokratiniam siautėjimui kai kurie iš minėtų dėstytojų buvo kaltinami, kad apie juos „sukosi nacionalistiškai  nusiteikę“ studentai…

       Savo veikloje bandėme derinti įvairias veiklos priemones. Su kai kuriais  studentais,  sudarę  slaptą  patriotinės krypties būrelį, laiminant kunigui, davėme priesaiką Dievui ir Tėvynei Vilniaus  Aušros Vartų bei  Kauno arkikatedros bazilikos koplyčiose.

     Stengėmės aktyviai  dalyvauti ir atviroje studentiško gyvenimo visuomeninėje veikloje. Mūsų bendrabučio kambarys, nežiūrint, kad jame pasikabinome    Rafaelio „Siksto Madonos“   reprodukciją, buvo įvertintas pavyzdingo kambario statusu. Tik vienas kitas į jį užsukęs „svečias“ pamurmėdavo, kad ši reprodukcija kelianti religinę nuotaiką…    Tokiam patardavome labiau pasidomėti tauraus gyvenimo žingsniais, dailės istorija. Kambario draugas   Algirdas Vaitkus, turėjęs kurse didelį autoritetą,  gražiai smuikavo, Adolfas Gurskis garsėjo savo poetiniu talentu ir gera dikcija, aš  taip pat  bandžiau mokytis groti net dviem  instrumentais.  Mūsų surengtose studentiškose vakaronėse   skambėdavo lietuviškos dainos, poezijos posmai. Malonu prisiminti, kad universiteto vadovybė patenkino mūsų prašymą, kuriame prašyta rusų kalbos discipliną nukelti į neprivalomų dalykų sąrašą. Palaikėme idėją centrinei miesto gatvei grąžinti Gedimino vardą. Tačiau tuo lyg legaliu  prašymu susidomėjo KGB.  Čekistai stengėsi per savo agentus išaiškinti šio rašinio iniciatorius.  Čia paminėtinas tuometinio penktakursio lituanisto, o kiek vėliau ir  filologijos mokslų daktaro, mokslininko, rašytojo, vertėjo, slapta baigusio pogrindinę kunigų seminariją,  dabar iškilaus kunigo jėzuito Kazimiero Ambraso man pateiktų prisiminimų žiupsnelis: Dalyvavau slaptos studentiškos organizacijos kūrime. Mes tada stengėmės rinkti parašus, kalbėtis su bendraamžiais dailininkais, konservatorijos studentais, kad būtų reikalaujama pakeisti prospekto pavadinimą Gedimino vardu. To reikalavusius skaudžiai tardė ir baudė. Slaptosios organizacijos pritarimu, vyresnio kurso studentas jau a.a. Vytautas Martišius, norėdamas, kad nepakliūtų į sovietinio saugumo rankas jo bendraminčiai – Antanas Tyla, Vytautas Laugalis, dar keli istorikai ir lituanistai, kilniai prisiėmė kaltę sau, kad rinkti parašus nebuvo joks kolektyvinis sumanymas, o  asmeniškai  jo vieno. Dalyvavome ir Rasų kapinių susibūrime.

     Kai atsirado studentiškos kepuraitės, nutarėme paraginti studentišką jaunimą sekmadieniais  sutartą  valandą drauge viešai  dalyvauti Mišių aukoje  Šv. Mikalojaus bažnyčioje, parodant ištikimybę nepalaužtai ateistinių vėjų  krikščioniškai pasaulėžiūrai, savo tautinei dvasiai. Bažnyčioje su dideliu dvasiniu pakylėjimu klausydavome tuometinės  Konservatorijos talentingo  studento Kastyčio Matulionio giedamos giesmės (už giedojimą bažnyčioje jis buvo pašalintas iš konservatorijos,  baigė pogrindinę kunigų seminariją, tapo pasišventęs kunigas, legendinės „Kronikos“ leidimo talkininkas, sovietinių lagerių kalinys –  kovotojas už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę). Jo   balsas, pragydęs galingu tenoru,    suvirpindavo visą bažnyčią, paskatindamas  susirinkusius dar arčiau glaustis prie altoriaus, prie amžinojo Gėrio šaltinio.

         Artėjo 1956 metų Visų Šventųjų diena. Nutarėme sutvarkyti apžėlusius krūmais lietuvių karių kapus Rasų kapinėse. Išvakarėse  prie  kapinių tvoros paslėpėme tvarkymo įrankius. Dieną po paskaitų mūsų lituanistinių studijų vienminčių studentų būrelis kibo į darbą. Dirbome iki vėlyvo vakaro. Širdyje taip buvo  gera – vakaro tamsą lyg nušvietė mūsų nuoširdaus darbo šviesa, susiliejusi su žuvusių Lietuvos žemės gynėjų atminimo dvasia, suspindusia mūsų maldoje ir šviečiančių žvakių blyksniuose. Džiaugiausi, kad ir  vėliau šį mūsų pradėtą   Rasų kapinių tvarkymo darbą tęsė tame  pačiame  universitete  fizikos mokslus studijavęs mano sūnus Gediminas, neaiškiomis aplinkybėmis sovietiniais metais žuvęs kraštotyrinėje ekspedicijoje.

        Po kelių dienų su  kauniečių jaunimo būreliu tokio darbo ėmėmės  ir Kauno senosiose kapinėse. Sutvarkėme apleistus 1941 metų Birželio sukilėlių, lietuvių karių ir pažymėtus  lėktuvų  propelerių  kryžiais lakūnų kapus.

        Kelios dienos buvo likusios iki Visų Šventųjų dienos vakaro. Vengrijoje vyko masinė antisovietinė akcija, aidėjo šūviai, iš vėliavų iškirpti  sovietiniai simboliai: skylėtosios vėliavos tapo  sukilėlių ženklu.  Tautos valia prie valdžios vairo grįžęs politinių reformų iniciatorius  Imrė  Nadis  skelbia Vengrijos neutralitetą, išstojimą iš  sovietinio Varšuvos pakto,  reikalauja iš šalies išvesti sovietinę kariuomenę. Kyla Vengrijos revoliucija – laisvės viltis visoms sovietų  pavergtoms tautoms.  Tokiame fone surengėme studentiško jaunimo vakaronę universiteto Istorijos filologijos fakulteto didžiojoje auditorijoje.  Prisirinko tiek jaunimo, kad negalėjo sutilpti į auditoriją, buvo pilnas ir koridorius. Iš anksto buvo numatyta kryptinga partokratų neiššifruota programa. Sklido lietuviškos dainos, sukosi poros. Numatytos pertraukos metu mūsų bendramintis Adolfas Gurskis raiškiai perskaitė iš tuomet neseniai išleisto Maironio raštų dvitomio „Jaunosios Lietuvos“ poemos šeštosios giesmės ištrauką „Jau slavai sukilo…“ Visi suprato, ką tai reiškia – solidarumas su Vengrijoje vykstančia revoliucija.  Nutilus plojimų bangai, visi susikibę rankomis sugiedojome „Lietuva brangi“. Sklido  kiti patriotiniai eilėraščiai, dainos, kalbėtojų žodžiai. Vienas iš kalbėtojų ragino visus susitelkti, kad susikaupusi potencinė energija virstų kinetine.  Paslapčiomis  raginome vienas kitą lapkričio 1 dienos vakare rinktis į Rasų kapines  prie dr. Jono Basanavičiaus kapo. Tuometinio Dailės instituto komjaunimo sekretorius Arūnas Tarabilda net viešai paragino studentus vykti į Rasų kapines.  Ir susirinko daugybė jaunimo iš visų Vilniaus aukštųjų mokyklų. Jono Basanavičiaus kapas nušvito daugybės žvakių šviesos vainiku. Jį puošė atneštos įvairiaspalvės rudeninės gėlės, mano sudėti iš akmenėlių Gedimino stulpai, Trispalvės juostelės. Sklido patriotinio turinio eilėraščiai, kalbos, giesmė „Marija, Marija“, skambėjo Lietuvos himnas, sveikinantys Vengrijos revoliuciją žodžiai. Pasirodę milicijos būriai ir kareiviai stengėsi susirinkusį jaunimą išsklaidyti, neleisti žygiuoti link miesto. Kareiviams vadovavęs generolas net įstengė lietuviškai pasakyti keletą žodžių  – eikite namo… Į kareivių ir milicininkų brutalius žodžius mes atsakydavome lietuviška daina ir šūkiais – laisvę Lietuvai, laisvę Vengrijai. Pralaužę atvykėlių užtvaras, nužygiavome iki Aušros Vartų. Čia mus pasitiko dar didesni represinės jėgos būriai. Pirmoje gretoje ėjusius kelis studentus pavyko jiems nutempti į greta stovėjusius uždarus sunkvežimius. Reikalavo išsiskirstyti. Jėgos buvo nelygios, vis gausėjo kareivių ir milicininkų būrių.  Supratome, kad  mums  nepavyks  įžygiuoti į miesto gatves. Prasidėjo derybos. Paprašėme, kad atvyktų miesto valdžios atstovai.  Atvyko. Reikalavome, kad būtų paleisti suimti mūsų eisenos dalyviai – tada išsiskirstysime. Pavyko susitarti.  Išsiskirstėme būreliais.   Po šių įvykių tuometinis Lietuvos „šeimininkas“ Antanas Sniečkus pareikalavo iš aukštųjų  mokyklų pašalinti daugybę studentų vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjusių prie vadinamos antitarybinės demonstracijos Rasų kapinėse. Šiam reikalavimui ypač pritarė universiteto karjeristinė partokratija – V. Kuzminskis, I. Zaksas, J. Bielinis ir kiti. Aš buvau apkaltintas „kontrrevoliucine veikla“, buvo akcentuotas ir mano ant    J. Basanavičiaus kapo sudėtas Gedimino stulpų ženklas. Pasirodė fakulteto sienlaikraštyje užgaulios karikatūros, kurios savo tikslo nepasiekusios tik sustiprino mūsų studentišką dvasinę vienybę ir dar didesnį ryšį su patriotiškai nusiteikusiais dėstytojais.  Brutaliems partokratijos reikalavimams atvirai pasipriešino tuometinis universiteto rektorius Juozas Bulavas jau prieš tai, tapęs rektoriumi, gerokai sulietuvinęs  šios aukštosios mokyklos dėstytojų sudėtį ir patį universitetą. Tokiai rektoriaus nuostatai pritarė ir prorektorius Eugenijus Meškauskas – žinomas filosofas, skatinęs kritiškai plėtoti marksizmo principus, tyrinėjęs pažinimo ir mokslo metodologijos, ideologijos teorijos problemas. Esant tokiai sandūrai prorektoriaus E. Meškausko buvau pakviestas į rektoratą paaiškinti atvykusiems čekistams Vėlinių įvykius Rasų kapinėse ir  mano dalyvavimo priežastį.  Buvau jiems pristatytas, kaip sąžiningas ir geras studentas. Dalyvavimą tuose įvykiuose grindžiau savo religiniais įsitikinimais, kaltindamas atvykusių milicininkų ir kareivių brutalius užgauliojimus bei  keiksmus. Sakiau jei nebūtų buvę šito – būtume taikiai ir išsiskirstę. Prorektorius E. Meškauskas padėkojęs tarė: „Matote – patys esate kalti, nereikėjo tos kariuomenės siųsti, o dabar norite apkaltinti  studentą Tamakauską  ir kitus antitarybine veikla…“ Supratau, kad tuometinis rektoratas   stojo dalyvavusių Vėlinių įvykiuose studentų gynimo pozicijose. Man tąsyk pavyko išvengti pašalinimo iš universiteto. Tik buvo pareikštas griežtas papeikimas ir nutrauktas stipendijos mokėjimas. Tačiau čekistinis sparnas nenurimo. Jis atsirevanšavo kitų metų Vasario 16 –osios naktį atliktomis kratomis ir areštais.  Atsidūriau saugumo rūsių kameroje kartu su minėtu Arūnu Tarabilda. Teko patirti visas tardymo „gudrybes“, brutalų pažeminimą. Dailės institute   buvo panaikinta komjaunimo organizacija, kaip pasidavusi „nacionalistinei įtakai“. Tai atsitiko pirmą kartą Sovietijoje.  Mane apkaltino  „aiškia antitarybine veikla“ ir „už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu“ pašalinę iš universiteto,  išsiuntė į      sovietinius rekrūtus prie Uralo užterštoje radiacijos zonoje. Atgavus Lietuvai laisvę teko susipažinti su kai kuriomis bylomis, susijusiomis su mūsų minimu laikotarpiu. Vienoje radau savo lituanistinių studijų  draugo,  nuoširdžiai  tauraus ir poetiškos sielos  kursioko Leonardo Gogelio mane ginantį drąsų laišką, adresuotą Vilniaus universiteto rektoriui. Jame rašoma, kad šalinami iš universiteto tokie žmonės, kurie nemėgsta veidmainiauti, drąsiai ir atvirai rodo savo įsitikinimus, universitete didvyriais jaučiasi tokie prisiplakėliai ir veidmainiai, kaip pavyzdžiui, II kurso istorikas Aleliūnas ir kiti. Jie siekia „šiltų vietelių“ komjaunimo biuruose ir panašiai… Toje byloje yra ir man skirtas eilėraštis „Pro Patria“.    Leonardas  Gogelis, liudijant  tam pačiam jo kambario „draugui“ Mykolui Aleliūnui,  buvo nuteistas ketveriems metams lagerio. Apie tai prieš kurį laiką rašė žurnalas „Ekstra“.

        Į tą pačią pauralės  Zlotousto vietovę pasiuntė ir kurso draugą  Algirdą  Vaitkų, perkeltą drauge su  Valentinu  Ardžiūnu   į neakivaizdinį skyrių.   Panašaus likimo susilaukė ir kai kurie kitų aukštųjų mokyklų studentai. Buvo pakeista  ir universiteto vadovybė, reorganizuota lietuvių literatūros katedra. Tačiau partokratams nepavyko sunaikinti jau nuo filomatų filaretų laikų universitete kilusios laisvės siekimo   dvasios . Ji vis iškildavo įvairiomis formomis iki pat Lietuvos atgimimo.

      Jau mūsų minėtas kunigas Kazimieras Ambrasas prisimena: Man pasitaikė puiki proga kaip tik po tų įvykių būti Vengrijoje, kur Imrė  Nadis drąsiai, bet skausmingai baigė savo kovą dėl Vengrijos išsilaisvinimo. Pats savo akimis mačiau kulkų išvarpytas namų sienas, išdaužytus langus, kabančius ant sienų ir tvorų gyvų gėlių vainikus žuvusiems. Kaip dabar matau tas krauju aplaistytas gatves, raudonų gėlių žiedus…

     Žinomas antisovietinis veikėjas, legendinės „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ bei kitų nelegalių patriotinio religinio turinio knygų leidėjas,   1958 metais vasario 16 dieną drąsiai ant Petrašiūnų elektrinės kamino iškėlęs Lietuvos Trispalvę,  buvęs sovietinių lagerių politinis kalinys, o Nepriklausomybę atgavus – buvęs LR Saugumo tarnybos generalinis direktorius, Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordininkas Petras Plumpa pasakoja: 1956 metais aš gyvenau ir dirbau Šiaulių (Rekyvos) elektrinėje.  Apie Vėlinių įvykius perkaičiau „Tiesos“ laikraštyje. Kitais 1957 metais su draugais ir pats dalyvavau Vėlinių akcijoje Kauno kapinėse. Tuo metu ir kilo noras įkurti organizaciją „Laisvę Lietuvai“. Netrukus mus čekistai susodino į lagerius. Mordovijos 7-me lageryje sėdėjau kartu su V. Ardžiūnu, L. Gogeliu ir kitais lietuviais.

       Gamtos mokslų daktaras, labai reikšmingos   dokumentuotos knygos „Iš Kauno universiteto politechnikos instituto praeities“ autorius –profesorius Albinas Tamašauskas,   man rašytame laiške taip pat dalijasi savo prisiminimais: Tuomet buvau prof. K. Baršausko aspirantas. Gyvenau Būgos gatvėje. Vakarėjant iš KPI pirmųjų rūmų ėjau į kapines. Prireikus buvau parengęs versiją –  iš darbo einu į namus. Vytauto (tuomet Lenino) prospekte stovėjo dešimtys šarvuočių ir su kareiviais dengtų sunkvežimių. Visi buvome labai paveikti Vengrijos sukilimo įvykių. Visa tai išsiliejo daugiatūkstantinės minios elgsenoje. Buvau prie pat paminklo Žuvusiems, kai iš šalikų imitavo Trispalvę ir ant paminklo paaukštinimo palipęs jaunuolis, aidint „Laisvę Lietuvai“, „Šalin rankas nuo Vengrijos“ ja mosavo. Kitą dieną katedroje įspūdžius papasakojau profesoriui. Tuomet buvo sulaikytų ir KPI studentų. Profesorius sakė, kad jis privalės oficialiai reaguoti, bet pažadėjo apsiriboti papeikimais ir pastabomis. Vėliau įspūdžiais apie įvykius Kaune ir Vilniuje apsikeitėme su buvusiu labai geru mano bičiuliu, kraštiečiu, studijų laiko bendrabučiu Broniumi Savukynu.

              Kaune 1956 metų įvykių minėjimas vyko jau pagal tradiciją  Senosiose kapinėse prie įrengto memorialo spalio 24 dieną. Jame dalyvavo Vengrijos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius J. E. ponas Zoltan Jancsi su savo bendradarbiais, mūsų organizuotos mokinių  grupės su savo mokytojais Eugenija Paškauskiene, Valdu Piškinu, Dalia Dolinskaite iš Kauno Juozo Grušo meno gimnazijos ir mokytojais Jūrate Ivanauskiene, Olgita Cironkaite, Gintautu Mikalausku bei Laura Šimaityte – Valaitiene iš generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus. Taip pat minėjime dalyvavo miesto savivaldybės tarybos narys Darius Razmislevičius, Lietuvos partizanų   vado Adolfo Ramanausko dukra Auksė Ramanauskaitė Skokauskienė, Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus atstovai.    Susirinkusiems gražius žodžius pasakė kalbėjęs J. E. ponas Zoltan Jancsi, pažymėjęs to meto įvykių svarbą išsivaduojant iš sovietinės priespaudos, pasidžiaugė   tolimesniu vengrų ir lietuvių tautų gražiu  bendradarbiavimu. Ambasadoriaus kalbą labai sklandžiai pateikė jo padėjėja Justina Budžiūtė.

       Vengrijos revoliucijos 62-ąsias metines savo kalbose sveikino savivaldybės tarybos narys Darius Razmislevičius   ir Auksė Ramanauskaitė Skokauskienė.  Prie memorialo buvo padėti Vengrijos ambasados ir Kauno savivaldybės vainikai. Skambėjo Vengrijos ir Lietuvos Respublikos himnai. Darganoto rudens minėjimą sušildė dalyvavusių mokinių atlikta  meninė programa. Vilniaus Rasų kapinėse vykusią Vėlinių antitarybinę demonstraciją, palaikiusią Vengrijoje vykusią revoliuciją, žymi prie Aušros Vartų sienos įrengta memorialinė lenta. Prie šios Atminimo lentos taip pat kasmet vyksta tų įvykių minėjimas.

       Gal daug kas, o gal tik vienas kitas  iš vykusio minėjimo dalyvių vis tiek pagalvojo ir  apie savo asmeninę pareigą, apie laisvės bei savo tapatybės išlaikymo vertybę,  prisimenant ir Lietuvoje viešėjusio popiežiaus Pranciškaus kalbą jaunimui Vilniuje, kurioje jis ragino susirinkusius  neprarasti savo tautinių šaknų, domėjimosi savo istorine praeitimi. Tik tada mūsų tauta būsianti  didi ir laisva. Tad atsiremkime, anot poeto Justino Marcinkevičiaus, į tą nedidelį žemės sklypelį, vadinamą Lietuva. Žvilgsnį, mintis ir širdį joje panardinkim….