Zigmas Tamakauskas, TS-LKD Kauno skyriaus LKD bendrijos pirmininkės pavaduotojas, www.voruta.lt

Neseniai TS-LKD Kauno skyriaus Lietuvos krikščionių demokratų bendrijos būrys apsilankė kanauninko ir rašytojo  J. Tumo-Vaižganto bute, kuriame jis būdamas greta esančios Vytauto Didžiojo – Švč. Mergelės  Marijos Ėmimo  į dangų bažnyčios rektorius, trylika metų gyveno ir rašė savo kūrinius. 1997 metais šiame bute  įkurtas   paminklinis J. Tumo-Vaižganto muziejus.

Pravėrus duris, mus labai šiltai  sutiko šio paminklinio buto- muziejaus vedėjas ir šviečiamųjų pažintinių programų žinomas rengėjas Remigijus Jakulevičius. Jis mums plačiai papasakojo apie Vaižganto –„savosios , lietuviškos visuomenės  tarno“, vadinto tautos sąžine ir balsu, gyvenimą, jo kilnią asmenybę,  kūrybinį palikimą, jo įvairiašakę veiklą, palikusią gilius pėdsakus mūsų kultūros istorijoje.

Vaižganto gyvenimo ir veiklos tikslas buvo ne tik formaliai skleisti „Gerosios Naujienos“ idėjas, bet jas ir įgyvendinti žmonių širdyse jungiant tautą  dirbti Tėvynės labui. Jau mokydamasis Kauno kunigų seminarijoje jaunasis klierikas J. Tumas priklausė slaptai  lietuvių draugijai, skleisdamas lietuvišką žodį, tautinio susipratimo idėjas, platindamas draudžiamą lietuvišką spaudą. Būdamas kunigu redagavo laikraščius „Tėvynės sargą“ ir  „Žinyčią“.  Juose, skleisdamas švietimo idėjas,  stengėsi jungti lietuvišką sąmonę  nepraradusius įvairių pažiūrų autorius, priešinosi polonizazijai ir rusifikacijai. Gyvendamas Vilniuje taip pat aktyviai įsijungė į krašto atlietuvinimo darbą. Suprasdamas rašytinio žodžio lietuvių tautos atgimime svarbą,  bendradarbiavo Petro Vileišio leidžiamajame pirmame legaliame lietuviškame  dienraštyje „Vilniaus žinios“, drauge su būsimu Lietuvos prezidentu Antanu Smetona  redagavo „Viltį“. Ieškodamas „deimančiukų“, į  savo švietėjišką lietuvybės skatinimo veiklą  stengėsi įtraukti ir jaunimą. Norėdamas, kad jauni žmonės taptų savo atgimstančio  krašto atsidavusiais ir lietuvybę skleidžiančiais darbininkais – mokytojais, jis kartu su prelatu Konstantinu Olšausku tris mėnesius JAV rinko aukas lietuvių mokytojų seminarijos  rūmams pastatyti Kaune (dabar juose „Saulės“ gimnazija).

Prasidėjus karui, Rygoje redagavo vietos lietuvių leidžiamą laikraštį „Rygos garsą“. Vėliau,  apsigyvenęs Petrograde, dalyvavo Rusijos lietuvių seime, kuriame buvo aptarta Lietuvos politinė ateitis. J. Tumas, kaip ir M. Krupavičius, A. Voldemaras, J. Vailokaitis, P. Karvelis, M. Yčas, gynė etninės Lietuvos nepriklausomybės idėją, įsijungė į Lietuvių draugijos veiklą nukentėjusiems dėl karo šelpti.  1917 metais dalyvavo Stokholme vykusioje lietuvių konferencijoje, kurioje buvo priimtas pareiškimas, akcentuojantis Lietuvos nepriklausomybės siekį. Pradeda rašyti savo garsiuosius „Pragiedrulius“, kuriuos vėliau poetas ir literatūros kritikas  Alfonsas Nyka-Niliūnas apibūdino kaip lietuvišką epopėją,  „didžiulę kovų dėl kultūros freską“.

Paskelbus Lietuvos valstybės atkūrimo aktą, Vaižgantas daug jėgų skyrė  valstybės atkūrimo darbui, dvasinio prado platinimui. Pergyveno dėl  lenkų klastingai užgrobtos mūsų sostinės Vilniaus okupacijos.  Persikėlęs į Kauną įsteigė laikraštį „Nepriklausoma Lietuva“, kurį redagavo daug Lietuvai nusipelniusi  Marcelė Kubiliūtė. Kaip veiklų kunigą, lietuviškos sąmonės  vyskupas Pranciškus Karevičius paskyrė  Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų – Vytauto Didžiojo bažnyčios  rektoriumi, duodamas užduotį atnaujinti gana apleistą bažnyčios pastatą. Kunigas Juozas Tumas šią užduotį puikiai įvykdė. Vincas Mykolaitis -Putinas džiaugėsi, kad  ši bažnytėlė  tapo „Vaižganto mistinės dvasios iškelta brangenybe“.

Ypač patrauklūs buvo Vaižganto sakomi pamokslai.  Jų paklausyti susirinkdavo ir didelis būrys miesto inteligentų.   Čia ateidavo per Mišias  pagiedoti  žinomi operos solistai – Kipras Petrauskas, Adelė Galaunienė,  Verutė  Podėnaitė, Antanas Sodeika ir kt. Vaižgantas  pasidarė visos visuomenės mylimu kunigu, nuskriaustųjų užtarėju, atviraširdžiu kritiku, aktyviu visuomenininku. Jis mylėjo kitus ir buvo pats mylimas. Tai atsispindi jo paties posakyje: „Ieškojau laimės kitiems, o laimingu tapau pats“.

Kai kurie literatūros kritikai dažnai pažymėdavo  pasireiškiančias literatūrines sroves. Vaižgantas  nuolat ieškojo naujų talentų, kurie savo minties kūrybine galia, o ne kažkokiomis atsiradusiomis  srovėmis,   tikrai    prisidėtų prie lietuviškos kultūros kėlimo. Jis rašė: „Reikia naujų  talentų, ne naujų srovių. Nėra gyvo vandens, nėra ir srovės, Jeigu kas po savim pašlapina, tai dar ne srovė; srovė teka ir neša“.

1921 metais spaudoje pasirodė apysaka „Dėdės ir  dėdienės“, kurioje vaizduojamas baudžiavos laikų Lietuvos kaimo žmonių gyvenimas, jų gyvenimo  vingiai, sudėtingas dvasinis pasaulis, žmoguje  glūdantys  aukštieji ir žemieji prigimties pradai, parodomas  maldos veiksmingumas, jos  sutaurinanti galia, ieškoma  kelių į moralinį atgimimą.

1922 metais Vaižgantas buvo pakviestas dirbti Lietuvos universitete. Jame jis dėstė spaudos draudimo laikotarpio literatūros istoriją, paskelbė keletą knygelių apie to laiko lietuvių rašytojus, fakultete įkūrė vadinamą Rašliavos muziejų, kuriam jis padovanojo savo sukauptas knygas, leido savo kūrybos raštus.

1929 metais  dėl susilpnėjusios sveikatos    teko atsisakyti dėstytojo pareigų.  Universiteto vadovybė, įvertinusi  Vaižganto darbus, jam suteikė garbės  daktaro vardą. Tačiau kanauninkas ir toliau dirbo savo kūrybinį darbą, aktyviai dalyvavo savo kunigiškoje ir  visuomeninėje veikloje. Sovietinių partokratų persekiota mūsų buvusi iškili dėstytoja Vilniaus universitete profesorė Vanda Zaborskaitė apibūdino  Vaižgantą šiais žodžiais: „Žemės ir prigimties  jėgų poetas, o kartu dvasinio  prado, žmogiškos kūrybos, tautos kultūros aukštintojas“. Matyt šie pradai,  slypėję jo širdyje,  paskatino jį pasirinkti ir Vaižganto – lietuvių mitologinį slapyvardį, susijusį su žydinčių linų branda, nuolatiniu žemės augalijos augimu ir atsinaujinimu.

Vaižgantas ieškodamas lietuvių tautos  sielos išraiškos, jos gyvybingumo, dažnai pažvelgdavo į kaimą, į jo žmones, jų rūpesčius ir džiaugsmus, pasireiškiančią  atjautą,   gėrėjosi tų žmonių dvasine didybe,  išlaikiusia lietuvių kalbą, savo  papročius, gėrėjosi jų didėjančiu tautiniu sąmoningumu ir  šviesėjimu,      artimai bendravo su Vydūnu, Maironiu,  Sofija Čiurlioniene-Kymantaite, Vincu Krėve, Adomu Jakštu ir kt.  Tą bendravimą mena išlikusios nuotraukos, užrašyti žmonių prisiminimai,  daiktai, paveikslai.  Muziejaus vedėjo Remigijaus lydimi ir klausydami jo poetiško  pasakojimo,  apžiūrėjome visus ketverius  kambarius, gražiai sutvarkytą,  įtaigiai parengtą ekspoziciją. Viename kambaryje stovi žymaus Lietuvos baldininko Jono Prapuolenio  pagamintas darbo stalas, kabykloje kabo kanauninko sutana, spintoje – jam padovanoti kailiniai. Svetainėje – baldų komplektas, svečių kambaryje  – tvarkingai sudėtų knygų spinta, stilingos žvakidės, rašytojo mėgtų kanarėlių, teikusių jam savo čiulbesiu  didelį džiaugsmą,  narvelis ir kiti išlikę asmeniniai daiktai. Kambarių sienas puošia  K. Šimonio, Janulio ir kitų dailininkų padovanoti Vaižgantui paveikslai. Į akis krito ir viename kambaryje eksponuojama skulptoriaus Bernardo Bučo sukurta  Vytauto Didžiojo skulptūrėlė. Ji rašytojui buvo padovanota 1930 metais, švenčiant Lietuvai Vytauto Didžiojo jubiliejinius metus.

Nuo Vaižganto gimimo mus skiria 155-erių, o nuo jo mirties – 91-erių metų sukaktys.  Jo  kūrybinis palikimas  didelis – muziejaus lentynas puošia 25 tomai jo raštų. Jau rengiamas  ir 26-asis tomas.

Apsilankymas garbingojo kanauninko, rašytojo ir lietuvybės puoselėtojo Juozo Tumo- Vaižganto bute – mums buvo lyg šventinė, dvasinio susikaupimo valanda,  kurią  padovanojo muziejaus vedėjo Remigijaus Jakulevičiaus su meile Vaižgantui ir Lietuvai pasakyti žodžiai, jo nuoširdus pasakojimas.   Buvome su gyvojo Vaižganto dvasia. Ačiū, Remigijui.

Malonu, kad mūsų būryje buvo ir Kauno evangelikų liuteronų Kauno Šventosios  Trejybės bažnyčios vadovas, didelis Lietuvos patriotas, ekumeninio bendravimo skatintojas  kunigas dr. Saulius Juozaitis.

Vaižgantas, kilęs iš savo gimtosios žemės klodų,  savo kūrybines  jėgas skyręs  mylimos Tėvynės labui,  savo laiku buvo lyg gyvasis  Lietuvos  švyturys, skleidęs savo dvasinę  šviesą visam kraštui. Svarbu, kad tos Šviesos dalelę laikytume ir dabar savo širdyse, saugodami savo turtingą žodžiais,  skambią, išraiškingą ir  pasauliui įdomią lietuvišką kalbą, saugotume mūsų tautos dvasinę kultūrą, būtume ne tik piliečiais, bet svarbiausiai – savo šalies patriotais.