Zigmas Tamakauskas. Virginijaus Kašinsko nuotr.

Zigmas TAMAKAUSKAS, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio  Tarybos ir Lietuvos šaulių sąjungos  212 kuopos narys, www.voruta.lt

Pranešimas skaitytas per LLKS suvažiavimą, įvykusį 2019 m. sausio 27 dieną Kauno įgulos karininkų ramovėje

       Filosofas  Stasys  Šalkauskis rašė: „Tauta, kuri klusniai nusilenkia prieš brutalią, niekuo nepagrįstą prievartą, yra paliesta vergiško servilizmo“. Tai yra vergiško pataikavimo. Mūsų tauta, pamačiusi tikrąjį sovietinio okupanto veidą, jo kruvinus darbus, dar 1941 metų birželio mėnesį pakilo į ginkluotą  kovą dėl savo laisvės, nenusilenkė brutaliai fizinei jėgai. Ypač toje kovoje aktyviai reiškėsi Lietuvos jaunimas, sukrutęs išlaikyti savo tautinį orumą, savo tautinę savimonę, savo žemės valstybingumą. Vilniaus universiteto studentas Kazys Veverskis, tęsdamas birželio 23-iosios sukilimo idėjas, 1941 metų gruodžio mėnesį įkuria Lietuvos laisvės armiją (LLA), kuri iš pradžių įgavo antinacistinio pasipriešinimo pobūdį, o vėliau, antrą kartą okupavus mūsų kraštą sovietams – skelbė pasipriešinimo kovą sovietinei imperijai. Lietuvos laisvės armijos vadovybė teigė, kad patikimiausia priemonė Nepriklausomybei atgauti yra ginkluota karinė jėga. Tikėta, kad laisvę išsikovoti turi pati tauta. Tokios nuomonės laikėsi ir kitos pasipriešinimo organizacijos. Buvo kreiptasi į Lietuvos žmones su atsišaukimu „Prikelkim Lietuvą mūsų“, pradėta organizuoti kovinius partizanų būrius. Partizaninis karas tęsėsi beveik 10 metų. Lietuvos partizanai – kariai, rodydami didelę ištvermę ir pasiaukojimą kovojo prieš ginkluotą milžiną – sovietinę imperiją. Mūsų minėtas Lietuvos laisvės armijos įkūrėjas  Kazys Veverskis buvo vienas iš pirmųjų to karo aukų. Jis žuvo 1944 metų gruodžio 28 dieną prie senojo Nevėžio tilto, iš pasalų užpultas stribų būrio.

         Vyko ir neginkluotas  pasipriešinimas. Ypač jis sustiprėjo po Stalino mirties: atsirado ūkio savarankiškumo elementų, tautinės kultūros, istorijos, lietuvių kalbos gaivinimo krypčių. Tačiau šis „chruščioviškas atšilimas“ greitai baigėsi – okupantas vėl pradėjo slopinti visa tai, kas ugdė tautiškumą – pradėtas riboti lietuvių kalbos vartojimas, atsinaujino Lietuvos istorijos klastojimas, mūsų dvasinės kultūros naikinimas.

         Šioms okupantų užmačioms pasipriešinti padėjo lietuvių tautinis atsparumas, Lietuvos katalikų Bažnyčia. Religijos praktikavimas, tautinės atributikos nešiojimas, patriotinių giesmių giedojimas,  lietuviška daina, atsiradęs antisovietinis folkloras, kraštotyriniai būriai, tautinių ir religinių švenčių šventimas, kryptingos tautinės vakaronės – tai suaktyvėjusios rezistencijos išraiška.

        Svarbų vaidmenį, kovojant už žmogaus ir tautos teises suvaidino pogrindinė spauda: „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, „Aušra“, „Rūpintojėlis“, „Alma Mater“ ir kiti leidiniai, žadinę laisvės troškimą, tautinę savimonę, demaskavę okupanto melo propagandą. Didelį palengvinimą, leidžiant pogrindžio spaudą turėjo nuo 1981 metų veikusi Salių kaime įrengta slapta spaustuvė, pavadinta „ab“. Ją įrengė   Vytautas Andziulis savo sodyboje po gyvenamuoju namu. Jam padėjo didelis savo krašto patriotas, naujųjų laikų knygnešys   Jonas Bacevičius, Šauklio slapyvardžiu sudaręs ir 1986 metais išleidęs „Trumpą Lietuvos istoriją“, parašęs knygelę „Lietuvių vargai dėl savo kalbos Vilniaus krašte“.  Spaustuvė pavadinta iš steigėjų pavardžių pirmųjų raidžių. Įėjimas į ją buvo įrengtas po slankiojančiu vandens baseinu. Didelės paklausos  turėjo čia atspausdinta Lietuvos laisvės šauklio Kęstučio Genio poezijos knyga „Ugnies kryžius“, Lietuvos partizanų dainos „Kovų aidai“, Laikinosios Lietuvos vyriausybės nario dr. Adolfo Damušio, paskutinio Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio, vyskupo Kazimiero Paltaroko knygos.

        Ėmė kurtis netgi viešos demokratinės organizacijos ar grupės. 1976 metais lapkričio mėnesio 25 dieną įsikūrė vieša Lietuvos visuomeninė grupė Helsinkio susitarimų vykdymui remti. Jos steigėjais buvo kunigas jėzuitas Karolis Garuckas, poetė Ona Lukauskaitė-Poškienė,    Viktoras Petkus, poetas Tomas Venclova ir fizikas Eitanas Finkelšteinas. Lietuvos Helsinkio grupė registravo žmogaus teisių pažeidimus, išleisdama apie tai informacinius pareiškimus. Daugumas tų pareiškimų pasiekdavo ir Vakarus.

      Didelio atgarsio susilaukė 1975 metais vykęs fiziko Sergejaus Kovaliovo, daug pasidarbavusio Lietuvos pogrindžio spaudos platinimo bare,  teismas Vilniuje, kuriame dalyvavo ir žinomas akademikas, žmogaus teisių gynėjas Aleksandras Sacharovas. Šiame teisme jis pabrėžė, kad „kiekviena tauta, kuri to nori, turi pilną teisę egzistuoti laisva ir nepriklausoma. Tarybų Sąjungoje oficialioji tautų draugystė neegzistuoja, o priešingai, egzistuoja didžiulė įtampa“.

       Šios rezistencinės kovos sūkuryje raiškiai dalyvavo  mūsų mokyklinis jaunimas. Jis kūrė grupes Helsinkio grupės dalyviams remti, buvo rašomi laiškai suimtam Viktorui Petkui ginti, buvo reikalaujama išvesti sovietų kariuomenę iš užgrobtų Baltijos kraštų, surengti  visuotinę apklausą dėl šių šalių ateities. Reikalauta nubausti KGB darbuotojus, nusikaltusius savo veiksmais tautai bei žmoniškumui. Labai gražiai aštuntojo dešimtmečio politinę padėtį Lietuvoje 1977 metais apibūdino vienas iš disidentų  Aleksandras Štromas: „sovietinėje visuomenėje neliko nei vieno žmogaus, kuris būtų nuoširdus marksistas ar komunistas, kuris nors per nago juodymą tikėtų į tą santvarką, kuri Tarybų Sąjungoje viešpatauja“.

       Mokykliniam jaunimui gražų pavyzdį rodė susipratę mokytojai, kurie dar 1940 metais rugpjūčio 13 dieną komunistų partijos surengtame mokytojų suvažiavime, demonstratyviai vietoje okupanto brukamo internacionalo sugiedojo Lietuvos himną. Mokytojų patriotų nuostata veikė ir moksleivius. Okupacinė valdžia dažnai skųsdavosi mokinių „nacionalistiniais“ išsišokimais, buvo atleidžiama už tai iš darbo nemažai mokytojų. Jaunimo tautinę savimonę palaikė ir katalikų Bažnyčios aktyvieji kunigai.  Komunistinės valdžios struktūros pažymėdavo, kad bažnyčiose mokiniams rengiamos tikybos pamokos, kad jų metu mokiniai agituojami prieš sovietinę valdžią. Didelį autoritetą jaunimui turėjo vyskupai – Vincentas Borisevičius, Mečislovas Rainys, Julijonas Steponavičius, kunigai Juozas Zdebskis, Pranas Račiūnas, Jonas Zubrus, Vincentas Sladkevičius, Sigitas Tamkevičius, Alfonsas Svarinskas, Algimantas Keina, Kastytis Matulionis, Eduardas Simaška, Kazimieras Ambrasas, Vincentas Jalinskas ir kiti. Žavėjomės taip pat būsimo kunigo Roberto Grigo, sesers Nijolės Sadūnaitės drąsa.

      Daug jaunimo pritraukdavo ir tradiciniai Šiluvos atlaidai. Čia būdavo vieša proga parodyti savo jaunatvišką ištikimybę Dievui ir  Tėvynei. Norėdami sutrukdyti žmonių atvykimą į Šiluvą – vadžia griebdavosi įvairiausių „gudrybių“: paskelbdavo tariamai siaučiantį kiaulių marą ar raguočių snukio ir nagų ligą. Tačiau jas „gydyti“ buvo kviečiami ne veterinoriai, o sovietinė kariuomenė. Būdavo tveriami įvairiomis užtvaromis keliai, ardomi net tiltai. Tačiau atsidavusio savo idėjai jaunimo srauto niekaip negalėjo užtverti. Jaunimas nuo Tytuvėnų eidavo pėsčias nešdamas religinę atributiką, giedodamas religines ir patriotines giesmes.

      Vasario 16-tąją jaunimas dažnai iškeldavo Trispalves. Lietuvos laisvės vėliavos, bauginusios sovietinį okupantą tai vienur, tai kitur būdavo iškeliamos beveik kiekvienais metais.  Pvz., 1955 metais Trispalvė suplevėsavo Kauno Rotušės aikštėje ant Jėzuitų bažnyčios bokšto, pritraukusi čia daugybę žmonių. Ją iškėlė tuometinės mokyklos drąsūs mokiniai – žinomo prieškario aviatoriaus  sūnus Algirdas Liorentas ir Algirdas Petrusevičius, atgimus Lietuvai –buvęs  Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos pirmininkas, lietuviško ginklo kūrėjas. Šiuos mokinius sovietinis teismas nuteisė sovietinio lagerio katorgos darbams. Didelių aviacinių gabumų  turėjusį Liorentą pakirto lagerio čekisto kulka, o Petrusevičius neteko rankos.

        1958 metais Trispalvę  ant Petrašiūnų elektrinės kamino 80-ties metrų aukštyje iškėlė ateitininkas, antisovietinės literatūros platintojas ir leidėjas, Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos  leidimo talkininkas Petras Plumpa. Jam du kartus teko pereiti sovietinių lagerių kelią.

         Miestuose ir kaimuose plito ranka rašyti ar spausdinti atsišaukimai, kūrėsi jaunimo pasipriešinimo organizacijos. Pokario metais Lietuvoje veikė pagal sovietinio saugumo įstaigos užregistravimą 416 pogrindinių jaunimo organizacijų, apėmusių 3337 narius.

        Kaune pogrindinės jaunimo organizacijos veikė daugelyje miesto mokyklų, Politechnikos institute ir kitose vietose.   Lietuvos kariuomenės dienos proga 1948 metais „Laisvės varpe“ jaunimas buvo raginamas drąsiai žengti Lietuvos laisvės kovotojų keliu: „Lietuvos jaunuoli, ir tave šaukia tėvynės milžinkapiai, tave šaukia brolių kankinių  kapai, tave šaukia tūkstančiai lietuvių tremtinių, tave šaukia  lietuvių motinų ašaros, tave šaukia auštantis naujas tėvynės laisvės rytas. Tavo kelias – kovos už laisvę kelias“.  Partizanų laikraštis „Malda girioj“ 1950 metais rašė: „pasipriešinimo okupantams kova privalo būti vedama kiekvienoje pradinėje, vidurinėje ir aukštojoje mokykloje, kiekvieno ūkininko sodyboje, kiekvienoje įstaigoje, įmonėje ir t.t. siekiant išsaugoti dorines, moralines ir tautines vertybes, meilę savo kraštui ir pagaliau ruošiant savo tautą galutinei organizuotai išsilaisvinimo kovai…“

        Lietuvos jaunimas priėmė šį kvietimą visa savo jaunatviška širdimi. Mokyklose vis labiau plito pogrindinės organizacijos, kurios palaikydavo ryšius su partizaniniu judėjimu. Jaunimas buvo ne tik partizanų ryšininkas, bet ir aktyviai pagelbėdavo leidžiant ir platinant pogrindžio spaudą, atsišaukimus. Nijolė Gaškaitė savo knygoje „Pasipriešinimo istorija 1944 – 1953 metai“ pažymi, kad beveik pusę partizanų atsišaukimų išplatindavo moksleiviai.  Partizanų gretose kartu su tėvais kovėsi ir sūnūs.   Daugelis pogrindžio jaunimo organizacijų rinko žvalgybos duomenis, pinigus ir maistą partizanams, buvo pasiruošę įsitraukti į aktyvią partizaninę kovą. Pavyzdžiui, Lietuvos jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“ pagal partizanų vadovybės pavedimą rinko žvalgybos medžiagą apie okupacinės kariuomenės buvimo vietas, karinių krovinių pervežimą, fotografavo strateginius objektus. Kada buvo suimtas šios organizacijos narys Valentinas Ardžiūnas – čekistai jį kaltino Prienų tilto nufotografavimu, miesto plano sudarymu ir perdavimu partizanams.

        Kęstutis Girnius savo knygoje „Partizanų kovos Lietuvoje“ rašo: „…yra žinių, kad beveik ištisos moksleivių klasės vienaip ar kitaip susirišo su mišku“. Pogrindinė jaunimo organizacija „Laisvę Lietuvai“ savo programoje nurodė: „Raudonieji okupantai atėmė iš mūsų nepriklausomybę, atėmė žodžio laisvę, siekia išbraukti Lietuvos vardą iš pasaulio tautų istorijos. Jeigu mes, lietuviai  nesutelksime savo jėgų, nesusijungsime į geležinį kovos žiedą prieš  bendrą priešą, mes išnyksime nuo savo žemės paviršiaus, kaip išnyko tokio pat likimo ištikti prūsai…“     Tokia dirva buvo ruošiama, prisimenant vieno iš sovietinių vadų Suslovo žodžius: „Lietuva bus, bet be lietuvių“. Paskutinėje – brežnevinėje konstitucijoje jau buvo išbrauktas punktas, teigiantis  nacionalinių respublikų kalbas. Dar kol kas buvo paliktas respublikų įvardijimas, bet ir jų panaikinimui jau buvo rengiamasi, sulydinant respublikas į vieną sovietinį lydinį.  Net atitinkama dainuška buvo sukurta – „Moj adres Sovietskij  sojuz“...    Vadinasi, ir Lietuvos vardo nebūtų likę.

        Jaunimas piktinosi blogėjančiomis gyvenimo sąlygomis, prievarta. 1957 metais suimtas Vilniaus universiteto istorijos filologijos fakulteto antro kurso studentas Leonardas Gogelis per tardymą pasakė, kad kolūkiečius sovietų valdžia išnaudoja, kad rusifikuoja mūsų kraštą. Nepasitenkinimą sovietine sistema jaunimas reiškė ir pamokų, paskaitų ar susitikimų metu klausinėdami mokytojų ar dėstytojų apie sunkų žmonių gyvenimą, nacionalinės kultūros slopinimą. Pvz., KPI studentai Ksaveras Vaičiūnas ir Henrikas Šilgalis TSKP istorijos seminare pareiškė, kad komunizmas ir fašizmas nesiskiria, abu vienodai susidoroja su savo priešais. Būdamas Vilniaus universiteto studentu, 1956 metais viešai per paskaitą  paklausiau TSKP dėstytojo, kodėl negerbiamas Atlanto nugalėtojų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno, išgarsinusių pasaulyje savo skrydžiu Lietuvą, atminimas. Man buvo atsakyta: „niekada jų negerbsime, nes Darius kovojo prieš tarybų valdžią, o Stasys Girėnas buvo kapitalistas – turėjo motociklą…“  Kitas „revoliucionierius komunistas“  Apuokas Maksimavičius – mūsų tautos kultūros naikintojas (jam vadovaujant VD Karo muziejui, buvo sugriauti visi centrinio sodelio paminklai), atvykęs susitikti su vadinamos komjaunimo vardo vidurinės mokyklos moksleiviais ir mokytojais, mūsų drąsiuosius lakūnus net išvadino fašistais…

       Jaunimas vienokiu ar kitokiu būdu reiškė protestą prieš vykdomą rusinimo politiką. Prieš rusus buvo pasisakoma kaip prieš mūsų tautą  pavergusios santvarkos atstovus. Todėl būdavo atvejų, kai mokyklose mokiniai ignoruodavo rusų kalbos mokymąsi. Tokį protesto ženklą panaudojau ir aš, įsitraukęs į pogrindinę antisovietinę veiklą, mokydamasis vidurinės mokyklos devintoje klasėje.

      Knygų sandėlyje (uždarytoje Kauno Mokinių – Švč. Sakramento bažnyčioje) , nuvesti tvarkyti vadovėlių  knygas, slapčia įplėšdavome jose buvusius Engelso, Markso, Lenino ir Stalino portretus, juos ir kompartiją liaupsinusius tekstus. Priverstinai eidami per sovietines šventes pro tribūną su joje stypsančiais sovietinės valdžios pilvūzais Donelaičio gatvėje, atsakydami į jų „valiavimus“ ar „uravimus“, sušukdavome vietoje „valio“ – „namo!“ Pasigirsdavo net švilpimų….

      Kartais ir dabar  iš pačių mokytojų, per mūsų valstybines šventes rengiantis eitynėmis, pasigirsta skaudžių negatyvių išsireiškimų – „vėl prievarta, kas už tai mums mokės“ ir pan. Ne viskas pinigu matuojama. Turėtume visi širdimi  justi kokybinį skirtumą – šiandien mes einame ne okupacinės valdžios ponus pagarbinti, o einame pagerbti savo Valstybę, prisiliesti prie jos gyvosios istorijos, dvasinės vienybės didingumo, einame padėkoti Dievui už tą didelį stebuklą – Lietuvos laisvę, o vaikas lyg liaunas medelis –jam reikalinga ir globa, ir kryptis.

        Jaunimas piktinosi, kad prisidengus vadinama „tautų draugyste“, vykdoma nutautinimo politika, kad Lietuva pavergta ir yra rusų kolonija, su jos žmonėmis elgiamasi kaip su antrarūšiais. Ypač sukėlė didelį jaunimo nepasitenkinimą bandymas Lietuvoje mokslus baigusį jaunimą siųsti dirbti į įvairius Sovietų Sąjungos rajonus. Universitetinis jaunimas reiškė mintį, kad rusai Lietuvoje turi išmokti lietuvių kalbą arba išvažiuoti į Rusiją. Organizacijos „Laisva Lietuva“ nariai savo programoje skelbė, kad „artėja lemtinga valanda, kada Lietuva pamesta po kojomis ir sumindžiota rusų okupanto bato vėl bus laisva ir nepriklausoma“. Tautiškumo klausimas buvo keliamas jaunimo platintuose atsišaukimuose. Kaune 1972 metais išplatintame atsišaukime „Atsakymas į TSKP CK nutarimą „Dėl pasiruošimo TSRS įkūrimo 50-osioms metinėms“, pabrėžiama, kad Sovietų Sąjungos tautų suartėjimas yra ne kas kita, kaip tautinių mažumų asimiliacija. Atkreipiamas dėmesys, kad dokumentacija daugelyje Lietuvos ministerijų, gamyklų ir įstaigų tvarkoma jau vien rusų kalba“.   Kauno Lenino rajono komunistų partijos antrasis sekretorius L.,   būdamas rusas,  demonstratyviai niekino lietuvių kalbą. Kartą darbo reikalais apsilankius toje partokratijos būstinėje ir prašnekus su juo lietuviškai – minėtasis sekretorius įsakmiai  man pabrėžė, kad su juo kalbėčiau „po čeloviečeskomu“, o mano darbo kolegei   Janinai Pašiūnienei pagrasino už tai, kad ši į jo įstaigą drįso užeiti ant kaklo pasikabinusi kryželį. Apskritai, antrieji komunistų partijos sekretoriai daugiausiai būdavo atėjūnai-kolonistai, tada turėdavę visagalę valdžią.

       Tų pačių – 1972 metų atsišaukime „Lietuvi“ žmonės sveikinami su  Vasario 16-tąja. Čia taip pat pabrėžiamas šeimos vaidmuo tautiškai auklėjant jaunimą: „Ko verta ta šeima, kurioje vaikai auga be šaknų, be tautinio auklėjimo, ko vertas darbuotojas, savo neprincipingumu nuolaidžiaująs okupantui. Kova tebesitęsia. Įsijunk į ją ir tu, ne garsiomis kalbomis, o kasdieniu gyvenimu, mintimis ir darbais“.  Jaunimui buvo artimi poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiai: „Vargas tautoms, kurių istorija ir atmintis nutyla arba sako netiesą“. Lietuvos istorijos klastojimas skatino studentus ir moksleivius patiems ieškoti atsakymo į juos dominančius Lietuvos istorijos klausimus. Didžiausią autoritetą turėjo iš rankų į rankas ėjusi slapta platinta Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“. Vis labiau prisimintos Rainių miškelyje, Budavonės miške ir kitose  Lietuvos vietose sovietinės kariaunos įvykdytos nekaltų žmonių žudynės.

        Su mano įkurtos pogrindinės jaunimo organizacijos nariais tvarkėme lietuvių lakūnų ir karių kapus, aktyviai dalyvavome Vėlinių susibūrimuose, spausdinome ir platinome antisovietinius lapelius. Susirinkimuose skaitydavome Bernardo Brazdžionio, Maironio patriotines eiles, savo kūrinius, referatus istorinėmis ir religinėmis temomis. Susirinkimus rengdavome įvairių asmeninių ar kitokių švenčių priedanga. Mūsų Kauno jaunimo  pogrindinės organizacijos nariai priimdavo priesaiką Kauno Katedros zakristijos koplytėlėje ar Ąžuolyno nuošaliame kampelyje. Kitas jaunimo būrys, vadovaujamas mano bičiulio Kazimiero Kalibato, vėliau tapusiu įžymiu folkloristu, priesaiką davė uždarytoje senojoje Zapyškio bažnyčioje. Visi stojantys į organizaciją pabrėždavo, kad savarankiškai yra apsisprendę dalyvauti veikloje dėl Lietuvos laisvės, prisiekdavo Dievo ir Tėvynės vardu. Studijuojant Vilniaus universitete, rengėme tautinio turinio studentiškas vakarones, kaupėme bei platinome religinio bei istorinio turinio literatūrą, palaikėme ryšį su grįžusiais iš sovietinių lagerių politiniais kaliniais, aktyviai dalyvavome 1956 metų garsiajame Rasų kapinių Vėlinių susibūrime prie Lietuvos laisvės simbolio – dr. J. Basanavičiaus kapo, kurį papuošė sugiedotas Lietuvos himnas, patriotinės giesmės ir kalbos,     padėtos lietuviškos trispalvės juostelės, mano iš akmenų sudėti žvakių blyksnių apšviesti Gedimino stulpai.   Sveikinome ir vykusią tuo metu Vengrijos revoliuciją. Jaunimo eisenai sulaikyti tada neužteko vien milicijos būrių, buvo iškviesta  net sovietinė kariuomenė. Specialiai pasirinkdavome tokį kursinį ar seminarinį darbą, kad galėtume pakliūti į vadinamus „spec. fondus“, kuriuose buvo  laikoma viešam naudojimui uždrausta prieškario literatūra. Rektoratas patenkino mūsų prašymą, kad rusų kalbos dėstomasis dalykas nebūtų privalomas. Gera prisiminti, kad mūsų patriotinį nusiteikimą savo paskaitomis stiprino pažangiai nusiteikę dėstytojai akademikas Zigmas Zinkevičius,  senosios literatūros tyrinėtojas Jurgis Lebedys, kalbininkai Juozas Pikčilingis, Juozas Balčikonis, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė ir kiti.

        Daugelis jaunimo savo veiklos turinį siedavo su Bažnyčia, su mūsų dvasinės kultūros ištakomis. Pogrindinės organizacijos aktyvaus nario penktakursio lituanisto Kazimiero Ambraso iniciatyva 1955 metais surengėme niekieno neišduotą studentiško jaunimo Kūčių vakarienę. Vėliau Kazimieras Ambrasas, garsėjęs savo gabumais, tapo humanitarinių mokslų daktaru, studentų mylimu  dėstytoju, rašytoju, vertėju, slapta baigė pogrindinę kunigų seminariją, tapo iškiliu kunigu – jėzuitu.

        Demonstratyviai, su studentiškomis kepuraitėmis, lankydami bažnyčią tarsi išreikšdavome ir protestą prieš  okupantų primestą komunistinę prievartos ir melo ideologiją, rodėme ištikimybę savo tautos dvasiniams idealams, kuriuos stiprino šventų Mišių auka, sklisdavęs nuo vargonų Konservatorijos talentingo studento Kastyčio Matulionio, vėliau tapusiu žinomu kunigu disidentu – Jėzaus draugijos nariu, sovietinių lagerių kaliniu, balsas. Rinkdavomės daugiausia sekmadieniais sutartą valandą Šventojo Mikalojaus bažnyčioje. Net kreipėmės į tuometinį Vyskupijos valdytoją, kad susirinkusiam jaunimui būtų pasakytas reikšmingesnis bei įtaigesnis pamokslas.

         Visa tai vertė sunerimti sovietinę valdžią. Nepaprastai nėrėsi iš kailio tuometiniai universiteto partorgai – karjeristai  Vytautas Kuzminskis, Imrija  Zaksas, jų parankiniai Jonas Bielinis, Mykolas Aleliūnas, Justinas Lazauskas ir kiti.  Iš  pradžių pasitenkinta užsakytomis sienlaikraščio antireliginio turinio bei tautiškumą pajuokiančiomis  karikatūromis, paskui jau sekė stipendijų atėmimas, kratos, areštai, saugumo rūsiai, šalinimas iš aukštųjų mokyklų, trėmimas į sovietinius rekrūtus. Vilniaus Dailės institute, berods, pirmą kartą  Sovietijoje, kompartija panaikino  savo vadinamo „artimiausio  pagalbininko“ –komjaunimo organizacijos veiklą. Mat studento Arūno Tarabildos vadovaujamas komjaunimo komitetas pasuko „nacionalistine kryptimi“.

        Visą Lietuvos visuomenę ir užsienio lietuvius sujaudino 1972 metų gegužės 14 dienos Romo Kalantos auka Lietuvos laisvei. Kaune prasiveržė protesto demonstracijos prieš krašto pavergėjus, prieš rusinimą, žmogaus teisių mindžiojimą. Gegužės 18-19 dienomis jaunimo iniciatyva tūkstančiai kauniečių su plakatais ir šūkiais išėjo į gatves reikalaudami nutraukti okupaciją, atstatyti Lietuvos nepriklausomybę.

       Pagaliau ir Sąjūdžio mitinguose bei jo veikloje dalyvavo daug geriausio mūsų jaunimo.

       Apibendrinant visa tai, kas pasakyta, galima teigti, kad  didžiuma mūsų mokyklinio jaunimo sovietinės okupacijos metais turėjo aiškią savo tautinę nuostatą, išlaikė savo tautinę savimonę. Ji reiškėsi per Laisvės idėjas jaunimo pasipriešinimo pogrindinių  organizacijų kūrimu, partizaniniame kovos laikotarpyje – palaikant glaudų ryšį su partizaniniu judėjimu, vėliau – įsijungus į taikią rezistenciją – per kultūrinę veiklą, Lietuvos katalikų Bažnyčią, savišvietą, kraštotyrą, taikant legalias ir nelegalias kovos formas. Tauta nenusilenkė prievartai.

       Jaunimo veiklą lėmė be romantinio nusistatymo realus pasiaukojimas, sąmoningas noras siekti Lietuvos laisvės idealo,  bjaurėjimasis komunistinės propagandos melu, prievarta, nutautinimu.

       Džiugu, kad šiandien galime prisiminti taip pat kovos sūkuriuose su sovietiniu okupantu buvusius jaunus žmones, mūsų narsiuosius partizanus – didvyrius, kaip antai mokytoją  generolą Adolfą Ramanauską-Vanagą, tapusį partizaninės kovos Ginkluotųjų pajėgų vadu, partizaninės kovos vadą,  ketvirtąjį Lietuvos prezidentą generolą Joną Žemaitį-Vytautą, legendinius partizanus Juozą Lukšą-Daumantą, Juozą Vitkų-Kazimieraitį, Lionginą Baliukevičių-Dzūką, Alfonsą Morkūną-Plieną, Konstantiną Bajerčių-Garibaldį, Kazimierą Pyplį-Mažytį, Juozą Armonaitį dar gyvus esančius šių metų Laisvės premijos laureatus   ir kitus, kurie savo jaunystės dienas ir daugelis iš jų net savo gyvybę ar sveikatą paaukojo, kad būtų gyva ir sveika  Lietuva.  Visi gėrėjomės   Laisvės premijos laureato kilnaus partizano Jono Kadžionio  neseniai pasakyta drąsia kalba LR Seime. Manome, kad jo pasakyti nuoširdūs  žodžiai dar kartą privers valdžios biurokratiją susimąstyti dėl mokyklinio jaunimo realesnio patriotinio auklėjimo svarbos, dėl  Vilniaus Lukiškių aikštės paminklo statybos.

      Malonu prisiminti, kad LLKS vadovybės pastangomis, praėjusiais metais pagaliau buvo užbaigta Kryžkalnyje  paminklo statyba žuvusiems už Lietuvos laisvę Kęstučio apygardos partizanams, laisvės kovotojams.    Malonu pažymėti, kad LR Seimas prisiminęs, kad 2019 metais sukanka 110 metų, kai gimė kovojusios Lietuvos  su sovietine okupacija Lietuvos vadovas, LLKS Tarybos Prezidiumo Pirmininkas generolas Jonas Žemaitis- Vytautas ir  tai, kad sueina 70 metų nuo LLKS  tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos pasirašymo, paskelbė šiuos metus tarp kitų atmintinų datų – Jono Žemaičio-Vytauto matais, tuo pačiu pabrėždamas   Lietuvos partizaninio karo svarbą  kovojant su mūsų kraštą okupavusia sovietų kariuomene, 1949 metų vasario 16 dienos Deklaracijos konstitucinę reikšmę bei Jono Žemaičio-Vytauto, kaip faktiškai tuomečio Lietuvos valstybės vadovo, autoritetą  ir vaidmens svarbumą.

        Prisimintini praėjusiais metais viešėjusio popiežiaus Pranciškaus pasakyti žodžiai apie mūsų daug kentėjusios tautos išskirtinumą, jos šaknų išlaikymo svarbą. Tų šaknų sveikumą išlaikysime  prisimindami mąstytojo profesoriaus Stasio  Šalkauskio teiginį – mūsų valstybė išliks remdamasi ant trijų kolonų: tautiškumo, krikščionybės ir demokratijos. Neleiskime, kad šias vertybes  ištrintų  apie mus siaučiantys kosmopolitinio liberalizmo vėjai.