Zigmas Tamakauskas, Kauno deputatų klubo narys, www.voruta.lt

Rudeninėmis spalvomis pasipuošusio spalio pradžioje europarlamentaras profesorius  Liudas  Mažylis Kauno deputatų klubo narius ir jų artimuosius pakvietė  apsilankyti  Strasbūre – Europos parlamente.  Kelionę stropiai parengė jo padėjėjai  Rasa Zozaitė ir Raimondas Gaidys.

Į kelionę išvykome ankstų rytmetį nuo istorinės Kauno pilies.  Visą dieną važiavome  per Lenkiją, prisimindami joje esančias lietuviškas etnografines  istorines žemes, šventojo popiežiaus Jono Pauliaus II susitikimą su lietuviais Lomžoje, jo reikštą meilę lietuviams ir visai Lietuvai.   Pavakary apsistojome Lenkijos – Vokietijos pasienio viešbutyje. Kitą dieną mūsų kelionė tęsėsi Vokietijoje. Kaip buvo numatyta, sustojome  Niurnberge – senojoje Šventosios Romos  imperijos sostinėje.

        Padedant  mūsų grupę lydėjusiai gidei Raimondai Juškevičiūtei, aplankėme anuometinės Romos imperijos galios simbolį -imperatoriškąją pilį, pavaikščiojome po jos kiemelius. Nuo pilies  sienų gėrėjomės prieš mūsų akis atsivėrusia miesto panorama, jos įdomia architektūra. Nusileidę nuo pilies kalvos, stabtelėjome prie garsiojo  vokiečių renesanso tapytojo, grafiko ir vitražisto  Albrechto Diurerio namo.

       Miesto turgaus aikštė pasižymi garsiais  istoriniais statiniais. Visų dėmesį patraukė 14 amžiuje sukurtas gotikinio  stiliaus skulptūromis papuoštas fontanas.  Skulptūros vaizduoja filosofiją ir septynis laisvuosius menus, keturis evangelistus, Romos legendines  asmenybes, Mozę su septyniais pranašais.

         Pabuvojome puošniose Dievo Motinos, Šv. Lorenco  ir Niurenbergo  globėjo  Šv. Sebaldo bažnyčiose. Gėrėjomės ne tik jų architektūriniu sprendimu, bet ir vidaus puošyba, jose esančiais saulės spindulių nušviestais vitražais.

        Gaila, kad dėl laiko stokos  negalėjome  nuvykti prie pastato, kuriame  

 1945-1946 metais vyko  karo nusikaltėlių teismo procesas, kuriame buvo nuteisti 24 nacistinės Vokietijos vadovai.

       Kitos dienos rytą, gerai nusiteikę nuvykome į Strasbūrą.  Miestas yra rytų Prancūzijoje greta poetų apdainuoto Reino upės, prie pat Vokietijos sienos. Strasbūre veikia Europos parlamentas, Europos Taryba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ir daug kitų tarptautinių įstaigų.

      Šiame mieste mus pasitiko iš Lietuvos prieš keletą metų  emigravusi Larisa.   Ji čia tapo vietos gide. Su mumis lietuviškai pasisveikinusi,  matyt pagal seną paprotį, mums pasiūlė pažintį su miestu pravesti rusų kalba. Žinodami, kad ji moka kalbėti lietuviškai, paprašėme jos mūsų ekskursiją   padaryti lietuvių kalba. Kaip įsikalbėjome, paaiškėjo, kad ponia Larisa neblogai žino ir Lietuvos istoriją, prancūzų kalba spaudoje publikuoja  kai kuriuos Lietuvos istorijos epizodus.

       Su šia gide pavaikščiojome  miesto gatvėmis, stabtelėdami prie vienos ar kitos žymesnės vietos ar pastato. Ji mums parodė ir kanalais išvagotą  miesto kampelį, vadinamą „Mažosios Prancūzijos“ rajonu, pabrėždama, kad ši vieta visai nesusijusi su jokiu patriotiškumu ar romantika. Čia buvo įsikūrusi  ligoninė, kurioje gydėsi ne tik kovose suluošinti kariai, bet  ir sergantys sifiliu, kuri  vadinta  „prancūziška liga“,  ypač   paplitusi  šešioliktojo amžiaus pabaigoje.  Dėl daugybės  tokių ligonių – šis rajonas ir gavęs  „Mažosios  Prancūzijos“ vardą.

        Gyviausioje miesto   aikštėje stabtelėjome prie šiame mieste gyvenusio    Johano Gutenbergo paminklo.  Prisiminėme, kad jis  15 amžiaus viduryje išrado metalinių renkamųjų  spaudmenų gamybos technologiją, rankines spausdinimo stakles, joms naudotinus  spaustuvinius dažus. Spausdino vadovėlius, kalendorius, Šventąjį  raštą (Bibliją) ir kt.

        Ekskursiją po miestą baigėme Katedros aikštėje.  Ponia Larisa su   meile mums papasakojo apie  Dievo Motinos – Notre Dame Katedrą,  jos istoriją, grožį  ir didybę.   Šventovė pradėta statyti vienuoliktame amžiuje  buvusios romėnų šventyklos vietoje. Tai vienas įspūdingiausių  keturis šimtmečius trukęs  Europos gotikos statinių.  Prancūzų poetas Polas Klodelis  šį statinį, tapusį Strasbūro simboliu,  pavadino „virš miesto sklandančiu  rožiniu angelu“. Įėję į  šios šventovės vidų, tikrai  pajutome  svaigulingą  prie Aukščiausiojo Gėrio keliantį grožį, kurį paryškina saulės spindulių nušviesti skambantys vitražai, į mus žvelgiančios įvairių pranašų ir šventųjų paslaptinga  gyvybe alsuojančios   statulos, altoriai. Akis patraukia ir čia esančių vargonų  ir  sakyklos grožis. Savo nuostaba garsėja  Katedros dešinėje   navoje esantis    astronominis  laikrodis.  Jis rodo ne tik laiką ar metus, bet ir planetų vietą, zodiako ženklus. Kas valandą pajuda ir prie laikrodžio esančios puošnios, savo prasmę turinčios figūros.

         Į šios Katedros  bokšto smailę veda 332 laipteliai.  Pasiekus šį aukštį – prieš akis atsiveria didelio grožio senamiesčio panoramos vaizdai. Tačiau iš mūsų keliauninkų  nė vienas nesiryžo atlikti  tokio aukščio kopimo žygį.

         Sakoma, kad šios  Šventovės svaigulingas grožis turėjo įkvėpimo ir žinomam prancūzų rašytojui Viktorui Hugo ir kitiems kūrėjams.

         Miesto Šventojo Petro Naujojo bažnyčia yra susijusi ir su mūsų Valstybės krikštu.  Bažnyčioje esanti freska rodo įvairias šalis, einančias į krikščionybę. Iš jų pavaizduota paskutinė į krikščionybę žengianti Lietuva. 

        Po trumpo pasižvalgymo po miestą,  pasukome link mūsų kelionės pagrindinio tikslo –  Europos parlamento rūmų. Greta  pastato mus sutiko protestuojančių iraniečių grupė  su eksponuojamomis   jaunos moters Mahsos Aminos nuotraukomis.  Kaip teigiama, moteris dėl pernelyg civilizuotos aprangos,  Irano   vadinamos „moralės  policijos“ buvo  prievarta    nuvesta į   policijos nuovadą, ten sumušta, mirė ligoninėje.   Man greitu spustelėjimu nufotografavus  protestuotojus prieš Irano valdžios parodytą brutalumą, priėjęs protestuotojų vadovas  dėkodamas paspaudė ranką. Matyt pagalvojo, kad aš esu kažkurios šalies korespondentas ir paplatinsiu šią nuotrauką.

        Po išsamaus ir kruopštaus patikrinimo, kaip ir   keliaujant lėktuvu,   patekome į didelius  Parlamento rūmus, išpuoštus žaliuojančiais vijokliais, plakatais, nuotraukomis, informaciniais stendais. Pagal nustatytą tvarkaraštį, vienoje salėje nuoširdžiai pabendravome su mums šią kelionę padovanojusiu  Kauno miesto Garbės piliečiu,  europorlamentaru profesoriumi Liudu Mažyliu. Jis  Europos parlamente priklauso krikščioniškos krypties  Europos liaudies partijos frakcijai, vienijančiai  centro dešiniųjų  jėgas. Profesorius mums papasakojo apie savo darbą šioje tarptautinėje  įstaigoje, apibūdino  Parlamento veiklą ir jo struktūrą, parlamentarų požiūrį į  klastingą Rusijos   agresiją  prieš taikią, savo laisvę ginančią Ukrainą.  Įdomu tai,  kad visuotiniame parlamento posėdyje pagal nustatytą reglamentą parlamentarui leidžiama pasisakyti tik vieną minutę, o išimtinai – pusantros minutės.  „Todėl prieš posėdį parlamentaras, norintis tarti žodį, turi  sugebėti jį pateikti labai esminga ir sutelkta kalba“ – sakė profesorius L. Mažylis.  Bendraujant su L. Mažyliu, į salę įėjusi parlamentarė Aušra Maldeikienė  entuziastingai pasigyrė, kad ji  išimtinai rūpinasi jaunimo reikalais lyg į šalį pastumdama pagyvenusius žmones, jų gyvenimo išugdytą išmintį. Sulaukusi  mano replikos, kad reikėtų išlaikyti jaunimo ir pagyvenusių žmonių  harmoniją, pasakiusi, kad  neturinti daugiau laiko su mumis kalbėtis, ponia  A. Maldeikienė išėjo iš salės.  

        Pabuvome ir didžiulėje visuotinių posėdžių salėje, kurioje posėdžiauja Europos sąjungos 27 valstybių išrinkti parlamentarai. Iš jų  vienuolika   iš Lietuvos.  Jie čia pasiskirstę po įvairias politines grupes ir tam tikras sritis prižiūrinčius  komitetus.

        Parlamento narių skaičius,  pasitraukus  EP nariams iš Jungtinės Karalystės,   sumažėjo nuo 751 iki 705. Parlamentui vadovauja  jo pirmininkas, išrinktas EP narių slaptu balsavimu  dvejiems su puse metų.

        Europos parlamente yra 24 oficialios kalbos. Kada parlamentaras kalba viena iš oficialių kalbų – ji sinchroniškai  išverčiama į kitas oficialiąsias  kalbas. Tą patyrėme ir mes: nelietuviškai kalbantį parlamentarą per ausines galėjome pasiklausyti lietuvių kalba. Tik truputį pasijutome nejaukiai pamatę  705 vietų salėje tik keliolika EP narių…  Mums paaiškino, kad vyko tik kažkurio komiteto posėdis, o pati  posėdžių salė tirai labai retai būna pilna.

        Europos parlamentas – tai Europos Sąjungos leidžiamųjų  įstatymų įstaiga. Čia  priimti įstatymai turi galioti ir Europos Sąjungos šalims. Tačiau dažnai kai kurios jėgos,  prisidengusios  tik tariamais ES įstatymais, o iš tikrųjų  siekdamos  didesnio   ES federalizmo su kosmopolitinio liberalizmo priemaiša,  stengiasi atmesti tautines krikščioniškas vertybes,  dar labiau susiaurinti  ES  valstybių valstybingumą,  jų  nepriklausomybę,   stengiasi  pakeisti „šiuolaikiškai“ šeimos sampratą, netgi rašysenos elementus. Čia turėtume prisiminti viešėjusio Lietuvoje popiežiaus Pranciškaus  raginimą mūsų jaunimui – išlaikykite savo gyvas šaknis, savo savitą dvasinę  ir materialinę  kultūrą.  

           Esame ne tik „pasaulio žmonės“, o svarbiausiai savo Tėvynės – Lietuvos vaikai, gerbiantys ir mūsų  žemėje gyvenančias tautines mažumas. Tačiau  svarbu, kad ir jos realiai gerbtų mūsų tautą, valstybinę kalbą, pačią Valstybę. Gera padėti ir Ukrainai, narsiai kovojančiai prieš ją užpuolusį  rusiškąjį imperializmą, prieš jo grobuoniškus tikslus.  

Pasibaigus viešnagei Europos parlamente, profesorius Liudas Mažylis mums surengė gražią atsisveikinimo vakarienę, kurios metu buvo  proga vieni su kitais arčiau pabendrauti.  Nuoširdų padėkos žodį, skirtą  prof.  L. Mažyliui,  tarė mūsų kelionės draugė – žinoma plaukikė, pirmoji Lietuvos olimpietė, daugkartinė Lietuvos, Europos ir pasaulio plaukimo čempionė  Birutė Užkuraitytė – Statkevičienė.

        Pernakvoję ir papusryčiavę Vokietijos viešbutyje  atvykome į Viurcburgą, 2004 metais atšventusį 1300 metų jubiliejų.  Miestas įkurtas istorinėje Frankonijoje, iki 19 amžiaus pradžios buvo kaip atskira žemė su savo kalba ir savitom tradicijom.  Šiame mieste gyveno  Vilhelmas Konradas Rentgenas, 19-ojo šimtmečio gale atradęs spindulines bangas, kurios iki šiol sėkmingai taikomos medicinoje.  Miestas taip pat garsėja    savo vyndaryste ir alumi.

        Pažymėtina, kad Viurcburgas susijęs  ir su Lietuvos istorija.   Pokario metais jame  buvo apsistoję  nemažai lietuvių. Čia 1945 metais atkurtas Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, veikė lietuviškas vaikų darželis, lietuviška pradžios mokykla  bei gimnazija, liaudies universitetas.  Kūrėsi meno kolektyvai, vaikų teatras, chorai, dailės studija. Savo veiklumu pasižymėjo ateitininkai. 1946 metais Viurcburge  įvyko pirmoji  lietuvių dainų šventė Vokietijoje.  Čia lietuvišką dainą traukė per 400 dainų šventės dalyvių.

        Vos įvažiavus į miestą, pamatėme ant kalno iškilusią buvusio pirmojo miesto valdovo  rezidenciją  –   Marienburgo tvirtovę.  Šiuose rūmuose vyko  daug kam girdėtų  „Trijų muškietininkų“ filmavimo darbai. 

       16 –ame  amžiuje    statytas šventųjų skulptūromis papuoštas   tiltas per  Maino upę jungia  Marienburgo tvirtovę su miesto senamiesčiu.  Einant tiltu, dėmesį atkreipėme į Šv. Jono Nepomuko,  gyvenusio keturioliktame amžiuje Čekijoje , barokinę skulptūrą. Šis šventasis populiarus ir Lietuvoje. Jį, kaip paslapties bei duotos priesaikos saugotoją, buvo pasirinkę savo globėju ir Lietuvos partizanai,  kovoję  su sovietiniu okupantu. 

       Iš išorės apžiūrėję garsųjį baroko perlą  – Vyskupų rezidencijos rūmų ansamblį, pabuvojome tų rūmų parke.  Buvome  ir romaniškojo stiliaus Šv. Kilijono  katedroje.  Šventasis Kilijonas buvo misionierius, platinęs šiame krašte krikščionybę. Minimas kaip skalbėjų globėjas, saugantis jas nuo sąnarių skausmų.

        Grįžtant iš Vokietijos viduryje greitkelio staiga sustojo mūsų autobusas.  Galėjo ištikti rimta avarija.  Įjungus avarinius žibintus teko šiek tiek pastovėti. Tačiau techninės pagalbos šauktis nereikėjo. Susidariusią padėtį    išgelbėjo     patys autobuso  vairuotojai,   nustatę variklio gedimo  priežastį  ir ją savo jėgomis pašalinę. Autobusui  pajudėjus, nuaidėjo padėkos plojimai mūsų šauniems vairuotojams.  Vakare pasiekėme Lenkijos pasienio su Vokietija  numatytą viešbutį.

        Kitos  dienos rytmetį mūsų autobusas pasuko per Lenkiją link Lietuvos žemės. Pilni įspūdžių  į  Lietuvą grįžome vėlai vakare.   Kelionė  gerokai praplėtė mūsų akiratį.  Už tai esame dėkingi  profesoriui Liudui Mažyliui, jo veikliems padėjėjams Rasai Zozaitei  ir Raimondui Gaidžiui –   Kauno deputatų klubo viceprezidentui.