Atminimo lenta. Vytauto Laskausko nuotr.

Zigmas Tamakauskas – LLKS štabo viršininko pavaduotojas, LŠS Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės Kultūros ir meno būrio šaulys, Kaunas, www.voruta.lt

Šie metai prasidėjo minint  Lietuvos vėliavos pakėlimo Gedimino kalne 105-ąsias ir mūsų literatūros klasiko Kristijono Donelaičio gimimo 310-ąsias metines. Toliau sekė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. pasirašytos Deklaracijos ir Lietuvos partizanų vado, konstitucinio Lietuvos prezidento Jono Žemaičio – Vytauto gimimo jubiliejinės datos. Gražiai paminėjome ir Lietuvos tapimo   Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos bei Europos Sąjungos nare 20-ąsias metines. Antroje metų pusėje  turėtume minėti  pirmojo Lietuvos Respublikos prezidento  Antano Smetonos 150-ųjų gimimo metinių jubiliejų ir kitas įsimintinas datas.

Savo žiedlapius paskleidęs birželis  sveikina mūsų dvasinės  kultūros lobio atidarytą skrynią – jubiliejinę Dainų šventę ir  Lietuvos šaulių sąjungos 105-ąsias veiklos metines. Ryškiau   nebuvo paminėta 1949 metais priimtos  „Lietuvių chartos“ – lietuvio sąžinės kodekso  75-erių metų sukaktis. Valstybiniu mastu nebuvo minėtas ir 1941 metų birželio mėn. įvykęs Tautos sukilimas.

Birželio sukilimas, jo žingsnių eiga – tai garbingas mūsų istorijos, mūsų kovų dėl laisvės puslapis, kurio negali užtemdyti jokie pakampių šešėliai. Pažvelkime į tuos pirmosios sovietinės okupacijos metus, kurie iššaukė žmonių ryžtą sutraukyti sovietines grandines ir nusimesti nelaisvės pančius.

Didėja sovietinis teroras, miestuose kyla įvairių produktų kainos, mažėja gyventojų perkamoji galia, stinga savo pertekliumi Nepriklausomybės metais garsėjusių maisto produktų, paskelbtos naujos prievolės, ypač sekinančios kaimo ūkininką. Atsirado  nauji žodžiai, kaip „sabotažas“, „buožė“, „liaudies priešas“, „kolchozas“…  Su didėjančiu kolonistų atvykimu – didėja krašto rusinimas, Bažnyčios persekiojimas, lietuvių tautinės savigarbos slopinimas, masiniai žmonių suėmimai. Metus pašeimininkavęs sovietinis okupantas, nusimetęs savo rafinuotą kaukę ir atvirai rodydamas savo tikrąjį grobuonies veidą, pradeda masinį Lietuvos žmonių trėmimą ir žudymą.  Suiminėjant žmones, griaunant Lietuvos sanklodą, aktyviai Maskvai talkina Antanas Sniečkus, Aleksandras Guzevičius, Mečys Gedvilas, Justas Paleckis bei į juos panašūs savo tautos duobkasiai. Pradėta naikinti ir mūsų kultūra. Petrašiūnų popieriaus fabrikas vos spėja „ryti“ čia suvežtas krūvas knygų. Kai kur nepatinkančios atėjūnams knygos buvo tiesiog deginamos vietose.

1941 metų birželio 14 dienos naktį prasidėjo Lietuvos gyventojų trėmimas, tos baisiosios birželio dienos.   Tomis dienomis iš Lietuvos buvo ištremta daugiau kaip 17 tūkstančių žmonių. Į tolimus rytus plataus Kazachstano / Jie grūda mūs brolius, Tėvynės vaikus (V. Mykolaičio-Putino eilėraštis „Liaudies daina“, 1941-06-17). Kankinių krauju nusidažė daugelis Lietuvos vietų. Ypač išgarsėjo žudynės Červenėje, Pravieniškėse, Panevėžyje,  Pažaislio šile, Skaruliuose, Rainiuose,  Budavonės miške (šį įvykį yra aprašiusios  Kud. Naumiesčio muziejininkės Danguolė Dabrišienė ir Vida Endriukaitytė savo straipsnyje „Budavonės kankiniai“). Rainiuose sovietinių žmogžudžių buvo nukankintas ir mūsų žinomo signataro, antisovietinio pasipriešinimo dalyvio, 2014 m. rudenį jau išėjusio į Viešpaties namus,  Liudviko Simučio tėvas Adomas. Daugelis manė, kad tik  karas – vienintelė viltis išsivaduoti iš šios raudonojo košmaro nakties. Žmonės jo laukė. Poetas Vincas Mykolaitis-Putinas savo eilėraštyje „Prakeikimas“ rašė: Mūs gimtinės rūmui suliepsnojus, / Skundo, ašarų, verksmų gana! / Tegul griauna nedarnius sienojus / Bombų smūgiai ir ugnių liepsna.

Pradėjo formuotis ir pirmieji pasipriešinimo okupantui būriai, atsirado pogrindinės organizacijos, kaip antai „Laisvosios Lietuvos sąjunga“, leidusi laikraštį „Laisvoji Lietuva“ ir kt. Buvo platinami antisovietiniai atsišaukimai,  buriamos grupelės, kuriose vykdavo nelegalūs susirinkimai bei patriotinio turinio pokalbiai. Savo ruožtu NKVD pradėjo organizuoti masinį žmonių sekimą, verbuoti savo agentus. Kaip rašo Juozas Jankauskas savo knygoje „1941 m. birželio sukilimas Lietuvoje“ – buvo aktyviai sekami 1234 asmenys (be Vilniaus miesto),  įtariami  ginkluoto sukilimo rengimu. Daugiausia, anot minėtos knygos autoriaus, tai buvo Lietuvos karininkai, šauliai ir policininkai. Čia pat norėtųsi pateikti ir mano vaikystės gražų prisiminimą. Šakių mieste prieš vadinamuosius liaudies seimo rinkimus – miesto gatvės buvo nukabinėtos agitaciniais raudonos spalvos plakatais, šlovinančiais Staliną ir vietos kolaborantus. Man tada buvo keturi metukai. Mano  gerokai vyresnė pusseserė „Salemutė“ Dairutytė, parodžiusi didelę drąsą,  pavakary vesdamasi  mane už rankos, kita ranka plėšė nuo gatvės namų sienų ir  stendų tuos suklijuotus plakatus. Tai pastebėjęs policininkas, dar vilkėdamas lietuviška uniforma, geranoriškai perspėjo: „Taip nedarykite, dabar jau rusų valdžia. Nukentėsite  ne tik jūs, bet ir jūsų tėvai…“

Prisimenu savo viešėjimą pas buvusį užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį. Jis pasakojo, kaip Maskvoje per audienciją pas Staliną, šis jo paklausęs: „Kokia yra jūsų tautos svarbiausia varomoji jėga?“ Juozas Urbšys, tada nepagalvojęs apie pasekmes ir patikėjęs Stalino nuoširdumu, pasakęs mokytojų, ūkininkų, kunigų ir kitos inteligentijos sluoksnio vardus.  Nemanytume, kad šis pokalbis turėjo lemti kiek  vėliau kilusių represijų taikinį. Kremliaus vadovai jau viską buvo suplanavę iš anksto. Berijos patikėtiniai, paskyrę Lietuvoje vidaus reikalų   liaudies komisaru kolaborantą Aleksandrą Guzevičių, o jo pavaduotoju –  rusą Piotrą Gladkovą,  pirmiausia   pradėjo naikinti geriausią  mūsų tautos   branduolį.  Tarsi pildėsi jau vėlesniu laiku pasakyti sovietinio partokrato M. Suslovo atviri  žodžiai: Lietuva bus, bet be lietuvių…

1940 metų spalio 9 dieną slaptame pogrindžio organizacijų atstovų  susirinkime nutarta susijungti į vieną organizaciją, kuri vėliau pasivadino Lietuvių aktyvistų frontu (LAF). Jos sukūrimo  iniciatyvą parodė Lietuvos pasiuntinys Berlyne Kazys Škirpa.   Šios sujungtos organizacijos išsamią programą parengė žinomas filosofas Antanas Maceina.  Bronys Raila tapo rengiamų atsišaukimų autoriumi. Sudarytai Vyriausybei    turėjo vadovauti Kazys Škirpa – pirmasis Lietuvos savanoris, 1919 m. sausio 1 d. su savo būreliu iškėlęs lietuvišką  Trispalvę Vilniaus  Gedimino pilies bokšte, dalyvavęs Lietuvos Nepriklausomybės kovose. Tačiau vokiečių valdžia, norėdama sukliudyti  Laikinosios  vyriausybės veikimą ir jos ketinimą skelbti Nepriklausomybės atkūrimą,  K. Škirpos  iš Berlyno neišleido, paskyrusi jam  net namų areštą. Dabar   šį Lietuvos patriotą kai kurios jėgos stengiasi apjuodinti, primesti jam kai kurias nuo jo nepriklausiusias „apraiškas“…

Lietuvių aktyvistų fronto tikslas buvo ruoštis sukilimui ir atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Kadangi LAF buvo jungiamoji organizacija, atstovavusi  įvairius mūsų tautos sluoksnius –  jos sprendimai buvo teisėti, kaip ir teisėtas jos vadovaujamas Birželio sukilimas.

Rengiant sukilimą, Lietuvoje buvo sudaryti du štabai – vienas Kaune, kitas Vilniuje. Šie štabai patvirtino 1941 metų balandžio 22 dieną pogrindyje sudarytą Lietuvos Laikinąją vyriausybę.  Gali kilti klausimas, kodėl neužteko vieno, centrinio vadovaujančio štabo? Į šį klausimą atsakė mūsų pokalbio metu jau dabar Amžinybėje besiilsintis tuometinės Laikinosios vyriausybės pramonės ministras Adolfas Damušis: Dviejų štabų sudarymas tuomet buvo reikalingas ir dėl to, kad vieną sovietams likvidavus – liktų kitas, nebūtų nuslopintas sukilimo gyvybingumas. Šią tiesą patvirtino tolimesni įvykiai. 1941 metų birželio 8 dieną Vilniuje buvo suimtas vienas iš sukilimo organizatorių Vytautas Bulvičius. Kaip teigia V. Valiušaitis savo straipsnyje  „Birželio 14-oji: rusų NKVD ir vokiečių Gestapas – prieš lietuvių tautą“ Vilniaus štabo išardymas įvyko  slapta bendradarbiaujant NKVD ir Gestapui. Vokiečių žvalgybos bendravimo galimybę  su sovietiniu saugumu  nusako ir sukilimo organizatorius  Pilypas Narutis -Žukauskas.

Vytautas Bulvičius su kitais suimtais aktyvistais po baisių kankinimų buvo sušaudyti sovietinio karinio tribunolo nuosprendžiu. Miesto sukilimui vadovauti ėmėsi išlikę antisovietinio pogrindžio nariai. Vienas iš jų – tuometinis Vilniaus universiteto Teisės  fakulteto prodekanas, būsimasis profesorius Stasys  Žakevičius- Žymantas.

Išdraskius Vilniaus štabą, bendrą sukilimo vadovavimą perėmė Kaunas. Čia pagrindinis Lietuvos aktyvistų fronto štabas, vadovaujamas Leono Prapuolenio, buvo įsikūręs atskirame specialiame kambaryje Prisikėlimo parapijos senelių prieglaudos ligoninėje Aukštaičių gatvėje. Lauke nuolat budėdavo patikimas sargybinis, kaip tas Antanėlis  Naumiestyje, saugojęs savo budria akimi dr. Vincą Kudirką nuo rusų žandarų išpuolio.

Birželio 22 dienos 5 val. Juozo Rudoko vadovaujamas sukilėlių būrys užima paštą. Sovietinės kariuomenės pagąsdinimui rusų kalba padaromas pranešimas, kad „vokiečių desantas užėmė Kauną“. Paskui buvo atjungtas okupacinės kariuomenės ryšių palaikymo su Maskva mazgas. Tai, žinoma, iššaukė sovietinės kariuomenės sutrikimą.  Pulkininko Juozo Vėbros būrys užima Kauno radijo stotį. Pilypo Naručio žmonės – Radiofoną. P.Narutis, turėjęs Lietuvos Laikinojoje vyriausybėje viceministro rangą, labai aktyviai vadovavo LAF jaunimo grupei. Vokiečių okupacijos metais jam teko Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinio dalia, kurią jis pats pavadino „Štuthofo akademija“… (2000 m. Pilypą Narutį popiežius Jonas Paulius II apdovanojo Šv. Grigaliaus Didžiojo ordinu, o 2002 m. Lietuvos Prezidentas – Vyčio Kryžiaus ordinu).   Šauniai dirbo ir Romas Šatas su savo bendražygiais, konstruodami nedideles radijo stotis. Vėliau Romas Šatas – fizikos-matematikos profesorius, pasižymėjo savo sumanumu dirbdamas JAV karinių pajėgų branduolinės energetikos laboratorijoje.

Kautynės su raudonarmiečiais  vyko ir miesto gatvėse. Aktyviai  kovėsi įmonių darbininkai, lietuviškos mokyklos išugdyti patriotiškai nusiteikę studentai. Iš jų pažymėtinas Juozas Lukša, vėliau tapęs legendiniu Lietuvos partizanu, ateitininkas Juozas Juozaitis, vėliau tapęs žymiu Kauno gydytoju.    

Vytauto Didžiojo universiteto studentas   Vytautas Rudminas žuvo keldamas Lietuvos Trispalvę ant dabartinės miesto savivaldybės pastato. Šį įvykį žymi  prie šio pastato sienos  įrengta Atminimo lenta.

Kariškis Gediminas Ruzgys  vadovavo  žvalgybos būriui, aktyviai dalyvavo Žaliakalnio sukilėlių gretose Atsargos karininko Broniaus Stasiukaičio vadovaujamas būrys  apsaugojo nuo sunaikinimo Kauno vandentiekį.

Daktaras Adolfas Damušis, Leonas Prapuolenis ir Juozas Vėbra parengia atsišaukimo į tautą  Deklaracijos tekstą. 1941 metų birželio 23-čiosios dienos 9 val. 28 min. per Lietuvos radiją LAF Vyriausiojo štabo vardu žodį taria Leonas Prapuolenis. Visai Lietuvai skelbiama džiugi žinia: Susidariusi Laikinoji vėl naujai atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo skelbia atstatanti Laisvą ir Nepriklausomą Lietuvos Valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta Lietuvių Tauta ryžtasi kurti ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais.  Čia pat buvo paskelbtas Lietuvos Laikinosios vyriausybės narių sąrašas, sugiedotas Lietuvos himnas.

Pasauliui įvairiomis kalbomis per radiją buvo skelbiama, kad Lietuva atstato sovietų sulaužytą savo Nepriklausomybę, paneigdama mitą apie „savanorišką įsijungimą“ į Sovietų Sąjungą.  Kaip rašoma prisiminimuose, žmonės tai išgirdę verkė iš džiaugsmo, vienas kitą sveikino, prie pastatų buvo keliamos lietuviškos Trispalvės vėliavos, Vytauto Didžiojo Karo muziejaus sodelyje pradėjo gausti Laisvės varpas, prie Nežinomo kareivio kapo susirinkusi minia meldėsi, giedojo giesmes, tautos himną. Šitas didingas tautos išsivadavimo nusiteikimas mano atmintyje yra išlikęs lyg  įspūdingiausia penkerių metų vaikystės pasaka – išgirsta ir savo akimis matyta Šakių miesto aikštėje, kur susirinkusi daugybė žmonių minėjo besitraukiančios rusų kariuomenės nužudytų vietinių žmonių pavardes, sovietų piktadarybes, Trispalvių vėliavų gūsyje sveikino Lietuvos prisikėlimą, giedojo himną, liejosi orkestro garsai. Šis įvykis bręsdamas širdyje kartu su mano tėvų  patriotine nuostata turėjo didelio poveikio ir tolimesnio mano gyvenimo kelyje. Mama buvo katalikiškos patriotinės kultūrinės  organizacijos „Pavasaris“ aktyvi narė, tėtis – Lietuvos šaulių sąjungos narys. Šia proga smagu prisiminti ir Kauno „Aušros“ gimnazijos savo mokytoją Alfonsą Vietriną, įžymų ilgų distancijų bėgiką, Birželio sukilimo dalyvį, saugojusį su jam patikėtu būriu dabartinio Lietuvos  sporto universiteto pastatą. Tai turėtų pažymėti Atminimo ženklu universiteto vadovybė.

Kipro Petrausko padainuota daina  „Saulelė raudona…“   – buvo ženklas visuotiniam Lietuvos sukilimui. Sukilimas paplito visame krašte. Jame dalyvavo apie 20 tūkstančių žmonių. Sukilėliai išvadavo Kauną, Vilnių bei kitus didesnius ar mažesnius miestelius, kūrė krašto valdymo administraciją. Įnirtingos kovos su raudonarmiečiais vyko Kauno Senamiestyje – Marijampolės, Valančiaus, Birštono ir Daukšos gatvėse, Šančiuose, Aleksote. Ginant Aleksoto tiltą, žuvo karininkas lakūnas Jonas Dženkaitis.  Vytauto Didžiojo tiltą sovietai, apimti panikos,  susprogdino kartu su per jį žygiuojančiais savo kariais…  Ginant Petro Vileišio tiltą per Nerį, didelę narsą, šaudant rusų kulkosvaidžiams, parodė Juozas Savulionis, buvęs Vilniaus policijos nuovados viršininkas. Jis staigiu šuoliu sugebėjo nutraukti sprogdinimo laidus. Tai atlikęs – žuvo pakirstas priešo kulkų. Tiltas buvo išgelbėtas. Šiam didvyriui atminti  Birželio sukilimo dalyvio Stasio Gorodeckio sūnaus Sakalo  Gorodeckio iniciatyva ir lėšomis buvo pagaminta ir birželio 23 dieną    prie šio  tilto atramos  atidengta Atminimo lenta. Ją pašventino kunigas Jonas Stankevičius.

Sukilėliai savo kariniais veiksmais siekė išlaisvinti Lietuvos žemę, apsaugoti nuo sunaikinimo mūsų tautos turtą, išvaduoti suimtuosius, apsaugoti nuo bėgančios raudonosios armijos teroro žmones. Kaip rodo prisiminimų statistiniai duomenys, sukilėliai nuo mirties išvadavo 3336 kalinius, apsaugojo nuo išvežimo ir kalėjimo daugybę Lietuvos gyventojų. Birželio 24 dieną sukilėlių  rankose buvo jau visas Kaunas. Laikinoji vyriausybė susirinko į savo pirmąjį posėdį.  Tik ne visi jos paskelbti  nariai galėjo atvykti. Vieni tebebuvo dar sovietų okupuotoje Lietuvos dalyje, kitus okupantai suskubo suimti. Vokiečiai neišleido iš Berlyno atvykti ir  ministrų kabineto vadovo Kazio Škirpos. Labai skubiai   reikėjo  vokiečius pastatyti  prieš įvykusį Lietuvos  suvereninių įstaigų  atstatymo faktą, kol jų kariuomenė nepasirodė. Neatvykus Kaziui Škirpai, jo pareigas teko perimti švietimo ministrui  J. Ambrazevičiui, vadovavusiam Laikinajai vyriausybei iki jos likvidavimo.

Kauniečiai su dideliu įdomumu skaitė išėjusio laikraščio „Į Laisvę“ pirmąjį numerį.

Sukilėliai narsiai kovojo ir Vilniuje, Šiauliuose, Švenčionėliuose, Žemaitijos apylinkėse bei kitose Lietuvos vietose. Buvusiame Žemaičių Naumiesčio  valsčiuje sukilėlių grupė, vadovaujama mokyklos vedėjo ir šaulio Vaclovo Žibaičio padėjo sunaikinti Švėkšnos, Gardamo ir Žemaičių Naumiesčio  rusų pastatytas pasienio užkardas. Rusų karių grupelės per kaimus ir miškelius bėgo rytų link ir pakeliui žudė lietuvius (Anatolijaus Žibaičio laiškas). Vilniaus sukilėliai birželio 23 dienos popietėje Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos Trispalvę vėliavą, o kitos dienos ryte užėmė radijo stotį. Per radiją sklido sukilimo vadovybės Deklaracijos žodžiai, Lietuvos himnas.

Vilniaus sukilime aktyviai dalyvavo ir Lietuvos žvalgybos didvyrė Marcelė Kubiliūtė. Ji priklausė Vilniaus miesto ir srities komitetui, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungai. (Tiesos.lt redakcija, 2021-06-13). Vilnius ar Kaunas tikrai turėtų pasipuošti ne peršamu A. Brazausko, o  šios legendinės Lietuvos moters paminklu.  A. Brazauskas jau ir taip pakankamai įamžintas.

Kaip pasakojama, šis visuotinis tautos sukilimas turėjo didelio netikėtumo Lietuvos kolaborantų vadovui Antanui Sniečkui. Pasitraukęs į Rytų Lietuvą, jis ragino Jonavoje stovėjusius sovietinius tankus, kad šie grįžtų į Kauną atlikti savo kruvino darbo. Tada sukilėliai kreipėsi pagalbos į vokiečių karinę vadovybę. Pastaroji, atsiliepusi į sukilėlių prašymą, pasiuntusi lėktuvus, kurie  subombardavę  pakelyje į Kauną važiuojančių sovietinių tankų koloną. Apie tai rašė savo prisiminimuose Jonas Venckevičius: važiuodami dviračiais pora kilometrų už Karmėlavos, kairėje kelio pusėje pastebėjome subombarduotų rusų tankų koloną. Keliasdešimt tankų riogsojo atsigręžę į Kauną…

Lietuvos sukilėlių smūgiai buvo labai skaudūs mūsų kraštą okupavusiai sovietinei kariaunai. Pažymėtina, kad Lietuvos sukilimo faktą birželio 23 dieną nenoromis pasauliui pripažino, pagarsindamas per radiją buvęs sovietų užsienio reikalų komisaras V. Molotovas. Jis šiurkščiai pateikdamas žinią apie naujos krašto vyriausybės sudarymą, įtūžęs užsipuolė sukilėlius, apšaudžiusius raudonarmiečius. Lietuvių sukilėlių narsą vėliau pripažino ir vokiečiai, tačiau nutylėdami   patį sukilimo tikslą – Lietuvos laisvės siekį.

Sukilimas  pareikalavo ir nemažų aukų. Per sukilimą žuvo apie 4000 sukilėlių ir kitų žmonių.  Birželio 26 dieną  vyko žuvusių sukilėlių laidotuvės. Lietuvos Laikinosios vyriausybės vardu kalbėjo   ėjęs ministro pirmininko pareigas  švietimo ministras profesorius  Juozas Ambrazevičius. Jis sakė: Ne pirmas kartas šioje vietoje prasiveria duobės, kad priimtų kūnus tų, kurių kraujas reikalingas palaistyti tautos laisvei. […] Tai rodo, kokia stipri tėvynės meilė jau yra išaugusi jos vaikų širdyse, kad ištisi jų būriai – šimtai ir tūkstančiai – savo noru ryžosi numirti, kad tik svetimiems nevergautų…

To meto didžiosios valstybės, kariavusios antihitlerinėje pusėje Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės nepripažino bijodamos, kad tai nebūtų palaikoma prieš Sovietų Sąjungą nukreiptais veiksmais. Tų valstybių nenoras pyktis su  sovietais lėmė ir pokario metų ilgą Lietuvos okupaciją. Sukilimo idėjinis tikslas neatitiko ir Vokietijos interesų. Vokiečiai nepripažino Laikinosios vyriausybės, nenorėjo su ja bendrauti. Laikinoji  vyriausybė po  šešių savaičių buvo priversta nutraukti savo veiklą.

Šiandien sukilėlių auką, kaip ir patį sukilimą, stengiasi kai kurios jėgos visai neprisiminti arba jį juodinti, sutapatinti su žydų tautos tragedija. Prieš  kurį laiką buvo paviešintas  kai kurių tituluotų žmonių, kuriuos šviesios atminties Algirdas Patackas pavadino „kvislingais“, laiškas „Dėl J. Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo“, kuriame smerkiama Lietuvos valdžia, prisidėjusi prie perlaidojimo. Šis laiškas, kaip rašė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras A. Patackas, – paniekino žuvusių dėl Lietuvos laisvės auką, kurių vienintelis tikslas buvo nuplauti gėdą dėl nesipriešinimo prievartautojui, jie paniekino tuos neatpažintus žuvusius, kuriuos teko laidoti bendrame kape, kovojusius dėl tautos garbės, dėl jos  laisvės.

Prisimintina, kad ir Lietuvos Respublikos Seimas, paveiktas zurufų, slavinų ar vizantalių piktų balsų, susvyravo, atšaukęs jau priimtą įstatymą, pripažinusį tuometinės Laikinosios vyriausybės statusą.   Gaila, kad ir mūsų mokyklose kai kurie pavieniai mokytojai, apsvaiginti iškreiptų zurufiškų  svaičiojimų, žydų žudymą priskiria Birželio sukilėliams, ignoruodami sukilimo turinį, jo tikslus. Kai kas  stengiasi sumenkinti ar viešai niekinti mūsų herojiškos istorijos puslapių tikrovę, slopinti pasididžiavimą savo istorija, savo tauta.  Kai kurie vykusio Birželio sukilimo ar partizaninio karo herojai apšaukiami be jokio teisinio įrodymo net žydšaudžiais. Žinoma, kad kilus karui ir okupacinei kariuomenei traukiantis, tarpuvaldžio metu kilo kažkokia atkeršijimo akcija už tūkstančius ištremtų ir nukankintų lietuvių.   Tačiau tai nereiškia, kad tokioms akcijoms pritarė Lietuvos Laikinoji vyriausybė ar sukilėlių vadovybė. Žydų tautos naikinimas buvo Hitlerio politika. Jis tą patį darė ir kituose užgrobtuose kraštuose.  Jau pačiomis pirmomis karo dienomis atvykęs į Kauną SS generolas Stahleckeris sudarė žydų naikinimo planus, stengėsi sukurstyti žydų pogromus, įsteigė Vilijampolėje žydų getą.  Šia tema   įdomių minčių spaudoje yra pateikusi  Irena Tumavičiūtė, tyrinėjusi to laikotarpio istorinius faktus.

Laikinoji vyriausybė kiek galėdama stengėsi padėti žydams. Vyriausybės narys generolas Stasys Raštikis tuo klausimu net nuvyko pas vokiečių karo komendantą generolą von Pohl, jam pareikšdamas „kad Lietuvos vyriausybė ir lietuvių visuomenė labai susirūpinusi vokiečių akcija prieš žydus“. Taip pat buvo kreiptasi ir į aukštesnę vokiečių valdžią, kad ji sustabdytų Kaune ir  provincijoje tebevykstančią akciją prieš žydus. Pats Ambrazevičius, kaip rašė jo Perlaidojimo komisija, asmeniškai ne kartą bandė įtikinti vokiečių kariuomenės vadus sustabdyti Lietuvos žydų persekiojimą. Šiuo klausimu rūpinosi ir Lietuvos katalikų Bažnyčia, įvairiose vokiečių įstaigose darydama žygių prieš žydų naikinimą.

Nutraukus Laikinosios vyriausybės darbą, J. Ambrazevičius įkūrė pogrindinę organizaciją – subūrė  Lietuvių fronto rezistencinį sąjūdį, kuris 1942 metais išaugo į Tautos tarybą. Įkūrus Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą, J. Ambrazevičius buvo paskirtas  Politinės ir ryšių su užsieniu komisijos pirmininku. Vėliau toje organizacijose turėjo ir kitas svarbias pareigas, rengė leidinius, memorandumus Jungtinėms Tautoms dėl  okupuotoje Lietuvoje vykdomo genocido.  Su VLIK-o vadovybe lankėsi Vatikane, kur buvo priimtas popiežiaus Pijaus XII.

Lietuvos Laikinoji vyriausybė stengėsi atnaujinti 1938 metų Konstitucijos veikimą, pasmerkdama 1940 metų sovietinę agresiją prieš Lietuvą. Tačiau užėmę mūsų kraštą vokiečiai vis labiau ėmė trukdyti vyriausybės darbui, kuri stengėsi suvienyti vienam tikslui visas lietuvių politines jėgas, atstatyti kraštą. Liepos mėnesio 25 dieną vokiečiai paskelbė civilinės valdžios įvedimą Pabaltijo valstybėse. Laikinosios vyriausybės tolimesnė veikla pasidarė neįmanoma. Rugpjūčio 5 dieną įvyko paskutinis Lietuvos Laikinosios vyriausybės posėdis.  Nors Vyriausybė gyvavo tik šešias savaites, bet jos veikla ir pats sukilimas turėjo didelį poveikį demaskuojant sovietinę propagandą, atgaunant tautai savo pasitikėjimo jėgas. Tūkstančiai sukilėlių parodė Lietuvos gyvybingumą, Lietuvos interesų gynimą. Jie išaugo iš Nepriklausomybės laikotarpio išugdytos tautos dvasios, iš tautinės mokyklos, iš patriotinių organizacijų veiklos. Šia kryptimi, stiprindama ugdymo procese patriotizmo nuostatą, savo tautos dvasinių vertybių branginimą, turėtų eiti ir mūsų dabarties mokykla. Žurnalistas Bronys  Raila rašė: Sukilimas buvo grynai lietuviškas reikalas ir savo svarbiausiu uždaviniu turėjo tik lietuvių tautos išlaisvinimo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės interesus. Aktyvus rezistentas teisininkas Mykolas Naujokaitis priduria, kad sukilimo nuostata buvo „viską atiduoti Lietuvai – šia mintimi vadovavosi mano draugai, su kuriais kartu teko dirbti. Tarnavome Dievui, Tėvynei ir Žmonijai – tokia nuostata vadovavomės“.   Tą patį  mūsų pokalbiuose pažymėdavo ir jau Amžinybėn išėję buvusios  Laikinosios Vyriausybės  pramonės ministras daktaras Adolfas Damušis, taip pat – dr. Mindaugas Bloznelis, akademikas Antanas Kudzys ir kiti idėjiniai sukilimo dalyviai.

Apie 1941 m. Birželio 22 – 28 d.  sukilimą būtų galima dar daug kalbėti, apie jį nemažai ir parašyta. Apie minimą sukilimą  rašė ir kalbėjo tęstinio mokslo darbų leidinio „Lietuvos istorijos studijos“ redkolegijos buvęs atsakingasis sekretorius dr. Sigitas Jegelevičius,  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2011 metais parengė išsamią monografiją „Lietuvių tautos sukilimas…“

Birželio sukilimą galėtume gal  lyginti su 1956 metais vykusia antisovietine Vengrijos revoliucija. Tačiau tokio lyginimo metu turėtume pirmumą atiduoti Lietuvos 1941 metų birželio sukilimui – čia lietuvių tauta didžiųjų pasaulio valstybių grumtynėse, pirmoji išdrįso ginklu pasipriešinti sovietiniam agresoriui. Ne veltui profesorius Edvardas Gudavičius, kalbėdamas apie Birželio sukilimą sakė: tai buvo „vienas didingiausių mūsų istorijos momentų, tautos žygdarbis“. Sukilimo įtakoje tauta atgavo savo jėgas, pasitikėjimą, ryžtą,  davusį impulsą  tolimesnei 10 metų trukusiai legendinei partizaninei  kovai prieš antrą kartą okupavusią mūsų šalį –  Sovietų Sąjungą.

Išlaikant Birželio sukilimo atmintį daug nuveikė buvusios  „Lietuvos 1941 metų birželio 22-28 d. Sukilėlių sąjungos“ pirmininkas Alfonsas  Žaldokas. Vytauto Didžiojo universitete įrengtas sukilimo vadovų gen. štabo majoro V. Bulvičiaus, pulkininko dr. J. Vėbros, prof. dr. A. Damušio, ekonomisto L. Prapuolenio, inžinieriaus P. Naručio ir Lietuvos laikinosios Vyriausybės Ministro Pirmininko prof. dr. J. Ambrazevičiaus portretiniai skulptūriniai reljefai (skulptorius S. Žirgulis). Petrašiūnų kapines puošia skulptoriaus prof. Antano Kmieliausko sukurtas antkapinis  paminklas pulkininkui Kaziui Škirpai, 1941 m. Birželio sukilimo organizatoriui.   Kauno senosiose kapinėse, jau brėkštant Lietuvos atgimimui, Jaunalietuviai sukilėliams atminti  pastatydino medinį kryžių, kuris priešiškų jėgų ne kartą buvo suniokotas ir vėl atstatytas. 1991  metais sukilėlių menamoje kapų vietoje buvo pastatytas paminklas „Kryžius-medis“ (skulptorius Robertas Antinis, architektas F. Miliūnas, fundatorius – Australijoje gyvenęs  buvęs Lietuvos garbės konsulas Viktoras Šliteris). Minėtos Sukilėlių sąjungos iniciatyva  Senosiose kapinėse atnaujintas sukilėliams skirtas memorialas – pastatyta 40 naujų bronzinių kryžių, įamžinančių 1941 m. birželio 22-28 d. sukilimo bei jo dalyvių atminimą. 2012 metais į tėvynę grįžo Lietuvos laikinosios Vyriausybės vadovo dr. Juozo Ambrazevičiaus- Brazaičio palaikai. Jie iškilmingai palaidoti Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos šventoriuje.  Obelių kapinėse (Rokiškio raj.)   atstatytas sovietinės valdžios sunaikintas  didingas sukilėliams  paminklas.  Birželio sukilimą žymi įvairiose  Lietuvos vietose pastatyti didesni ar mažesni paminklai, sukurtas filmas.

Gerai, kad  kalendorių lapeliuose pažymėta Birželio sukilimo data. Tačiau Lietuvos valdžia, matyt pasidavusi  kai kurių jėgų spaudimui, iki šiol nesiryžta parodyti iniciatyvos minėti  šį visuotinį mūsų tautos vykusį pasipriešinimą tam pačiam, tik kitaip pasivadinusiam rusiškam imperializmui, su kuriuo dabar kovoja narsi ukrainiečių tauta. Nesmagu, kad tos pačios jėgos nurodinėja, koks turi būti ir mūsų istorijos turinys.  Prisimename įvairių organizacijų daugkartinį Kreipimąsi į LR Seimą ir Vyriausybę, kad būtų vėl įstatymiškai įteisinta  Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Deklaracija, skelbusi Nepriklausomybės atkūrimo Aktą. Deja, teigiamo atsakymo nesulaukta. Malonu, kad šią istorinę Atmintį stengiasi išsaugoti patriotinės visuomeninės organizacijos, tai vienur, tai kitur surengdamos minėjimus.  Šiais metais ryškesni šios garbingos datos minėjimai vyko ir Vilniuje, ir Kaune. Tačiau šiuose minėjimuose nedalyvavo nė vienas Valdžios oficialiai deleguotas   asmuo.

Kaune Birželio sukilimo  minėjimą dviem dienom anksčiau surengė Vytauto Didžiojo karo muziejaus darbuotojai.  Ryškesnis 1941 m.  Birželio sukilimo 83-jų metinių minėjimas buvo surengtas  LGGRTC  vyr. patarėjo, visuomenininko Raimundo Kaminsko iniciatyva datuotą dieną – birželio 23-ją, gražiai talkinant Lietuvos politinių kalinių tremtinių sąjungos Kauno filialui, sąjūdiečiams, Lietuvos laisvės kovotojams, miesto policijos atstovams ir Užupio bendruomenei. Minėjimas buvo pradėtas ankstyvomis šv. Mišiomis Kauno mažojoje J. Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje. Mišias aukojo  šios parapijos kunigas rezidentas Jonas Stankevičius. Savo pamoksle (homilijoje) kunigas susirinkusiems priminė Birželio sukilimo prasmę, žuvusių sukilėlių ir kitų Lietuvos laisvės kovotojų auką.

Po šv. Mišių padėjome gėles prie  netoliese esančio   pastato (Aukštaičių g. 4) įrengtos Atminimo lentos  Birželio sukilėlių štabui atminti. Paskui  prie P. Vileišio tilto vyko  žuvusio 1941 m.  Birželio  sukilimo  dalyvio, Vyčio  Kryžiaus  ordininko, Lietuvos iškilaus policininko  Juozo Savulionio pagerbimo apeiga, kurios metu buvo atidengta jam skirta Atminimo lenta, miesto policijos atstovai padėjo   trispalvių žiedų vainiką.

Minėjimas buvo baigtas  Kauno senosiose kapinėse prie paminklo 1941 m. Birželio sukilėliams  atminti. Čia buvo padėtos gėlės, uždegtos atminimo žvakės, sugiedotas Lietuvos himnas, sakytos kalbos. Buvęs Lietuvos Respublikos Seimo narys, visų patriotinių renginių aktyvus dalyvis  Rytas Kupčinskas pasiūlė, kad kitą metą prie šio Roberto Antinio sukurto paminklinio ansamblio būtų skaitomos Birželio sukilime dalyvavusių ir žuvusių žmonių  pavardės.  Tam pritarė visi minėjimo dalyviai.

Minint Birželio sukilimą ir kitas mums brangias datas  turėtume pamąstyti     ir apskritai apie mūsų tautos istorijos tėkmę, dar kartą  prisiminti jos Laisvės kelią,  nušviestą  pasišventusių žmonių aukų, vilties, tikėjimo bei ryžto  žiburėliais.

Daug tikėtasi iš naujojo Vilniaus miesto mero. Gerai, kad šalinami žymenys, šlovinusieji okupacinę sovietinę valdžią, Lietuvos pavergimą.     Tačiau kaip suprasti    sistemingo  stabdymo tęsinį  pastatyti Lukiškių aikštėje    Lietuvos laisvės kovoms atminti paminklą?… Vilkinama ir numatyto paminklo statyba pirmajam Lietuvos Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai.  Vengiama pripažinti  mūsų dvasinės kultūros, tautiškumo ir patriotizmo išsaugojimo svarbą, kai kurių Seimo narių rankomis kėsinamasi  toliau ardyti  lietuvių kalbos gramatikos sandarą, siaurinant valstybinės kalbos vartojimo erdvę. Vilniaus miesto gatvėse viešosiose reklamose ir iškabose vis daugiau mirga nelietuviški užrašai, viešose aptarnavimo vietose jau kai kur net negalima lietuviškai susikalbėti. Tas pats pasakytina ir apie Kauną.  Per radiją ir  televiziją vis labiau vietoje lietuviškų tinkamų žodžių skamba jų nelietuviški pakaitalai… Seime siūloma net leisti suslavinti kai kurias moterų pavardes, dar kartą sujaukti mūsų kalbos rašyseną,  dėliojant mums svetimus vadinamus diakritinius ženklus. Daug ką papiktino jau mūsų rašinyje minėto Lietuvos patrioto pulkininko  Kazio Škirpos paminklinės lentos grubus nuėmimas.

Visi džiaugiamės patriotizmą žadinančia lietuviška daina, Dainų šventėmis. Tačiau pasigirsta kai kurių  „autoritetingų“, mokslo vardais pasipuošusių asmenybių, kaip pavyzdžiui, A. Bumblausko, N. Putinaitės balsų, reiškiančių neigiamą požiūrį į Dainų šventes, duodant suprasti, kad tai tik  sovietinės atgyvenos tradicijų tąsa… Vienam jos dar ir „kokčios“, kitai – nuobodžios, nemodernios,  „pajungtos  paprastiems patriotiniams valstybės stiprinimo tikslams“ (N. Putinaitė šimtmečio Dainų šventės belaukiant…- Bernardinai.lt, 2024.06.07).

Reikėtų priminti, kad lietuviška daina lietuvio dvasią kėlė jau nuo senų laikų, o Dainų šventės nieko bendro su sovietmečiu neturi. Jos Lietuvą žavi jau nuo 1924 metų, burdamos žmones į vienybės prasmingąjį  žiedą, geresnį tarpusavio supratimą, vydūnišką širdžių plakimą. Sovietinės okupacijos metais jas stengtasi padaryti    mums primestos ideologijos propagavimo įrankiu. Tačiau to nepasiekta.  Nuaidėjus  primestam partokratiniam kūriniui, toliau skambėdavo širdies dvasią kelianti lietuviška daina, žadinusi ir viltį, ir tikėjimą Lietuvos gyvybingumu. Didelės dvasinės jungties turėjo ir tautinių drabužių spalvų švytėjimas, ir šokių žaismas.

Kad daina stiprina meilę Lietuvai, žadindama žmonių patriotinius jausmus, – tai nėra neigiamybė ar nuobodumas.  Patriotizmas, o ne popierinis pilietiškumas stiprina mūsų valstybės pamatus, kelia jos dvasią, žadina kūrybinės minties energiją.

Džiaukimės mūsų šimtmetine Dainų švente, didžiuokimės Birželio sukilėlių narsa ir jų auka.

Istorijos ratas sukasi.  Visi mes esame tame svaiginančiame rate. Privalome  jame išlaikyti savo orumą, tautinę savimonę, atmintį, tikėjimą, meilę ir viltį. Turėtume,  anot poeto  Bernardo Brazdžionio, Lietuvai  supilti  tvirtą pylimą iš savo protų, iš gyvų širdžių.

Birželio sukilime dalyvavusio Juozo Juozaičio sūnus Modestas, buvęs Valkininkų  sanatorijos direktorius – vyr. gydytojas – kardiologas, kolektyvo ir pacientų vadinamas neeiline asmenybe, garsėjantis savo kvalifikaciniais sugebėjimais, rūpestingu atidumu ir gerumu, savo rašinyje,  minint šio garbingo sukilimo 83-ąsias metines,     rašo: Tauta pusę  amžiaus, tikėdama, kovojo, savo kraują liejo, nežmoniškas kančias aukojo, bet vilties neprarado niekada, kol atsidūrė laisva, kaip Dangaus dovana, Lietuva.