Zigmas TAMAKAUSKAS, www.voruta.lt
Pagarbiai nusiteikę džiaugiamės Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Ginkluotųjų pajėgų vado, 1949 metų Deklaracijos signataro, sovietinių budelių nukankinto Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų suradimu, jų planuotu iškilmingu palaidojimu. Tačiau nesmagu girdėti, kai per įvairią mūsų žiniasklaidą dažnokai kalbama apie jo ir kitų surastų kovotojų palaikų vadinamą „perlaidojimą“ . Jei perlaidojama, vadinasi jie kažkada buvo palaidoti… Tai netiesa. Partizaninio karo eigoje žuvusių ar nukankintų Lietuvos partizaninės kovos dalyvių , kaip žinome, subjaurotus kūnus čekistai numesdavo lyg paniekai miestelių aikštėse. Paskui juos kažkur užkasdavo arba kai kur net įmesdavo į neveikiančius šulinius ar į kitas vietas. Nebuvo jokio palaidojimo, išskyrus retus atvejus, kai patys artimieji žuvusių kūnus sugebėdavo pasiimti. Adolfo Ramanausko–Vanago kūnas taip pat brutaliai buvo įmestas į duobę ir užkastas. Taigi ir žodis „perlaidojimas“ čia visai netinka. Vykusio partizaninio karo Ginkluotųjų pajėgų vado, o vėliau ir aukščiausiojo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio pareigūno Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai bus palaidoti, o ne perlaidoti.
