Zigmas TAMAKAUSKAS, Kaunas, www.voruta.lt

Švęsdami Naujus metus dažnai pamirštame, kad naujųjų metų pirmoji diena siejasi ir su Lietuvos vėliavos pagerbimo diena,  suteikdama pačiai šventei didesnio prasmingumo svorį. Tad šia proga pasistenkime į savo vėliavą pažvelgti  platesniu turiniu. Pažvelkime  į jos kūrimo ir raidos istorijos laiptelius.

        Tikėta, kad žygiuojančius į kovą vyrus lydi žuvusių narsių kovotojų vėlės, padedančios nugalėti priešą. Tos karžygių vėlės įsikūnijusios priekyje nešamoje vėliavoje…

       Vėliavomis buvo skaičiuojami ir kovotojų pulkai. Vėliava visada palaikė kovos dvasią, buvo orientyras mūšio lauke. Todėl kare buvo stengiamasi sunaikinti priešo vėliavą, tuo pačiu palaužti ir pačių karių valią. Su pergale grįžtantys kariai garbingiausiose eilėse nešdavo  karinių pulkų vėliavas.

     Lietuvių vėliava, nenurodant jos išvaizdos, istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta 14 amžiaus pabaigoje Vygando Marburgiečio kronikoje lietuvių kautynių su kryžiuočiais prie Veliuonos, tuomet vadintos Bajerburgo, pilies aprašyme. Gerokai vėliau lietuvių vėliavas, susietas su Žemaitija, aprašė Simonas Daukantas, pažymėdamas jų baltą baltišką spalvą: „Kariauna stodama į kovą, turėjo priešaky didelę baltą vėliavą, ant kurios buvęs skydas, pusiau perdalytas, viršutinėje pusėj geltoni, o apatinėje – mėlyni laukai; geltonuosiuose laukuose karūna buvusi stati, o mėlynuosiuose – aukštynoka. Kartais turėję baltą vėliavą, kurios skyde buvo žmogus, besėdįs meškos galva, ant kurios vėliavos buvę išrašyti tie  žodžiai: „Dieve kūrėjau, supyk ant pūstytojų, užtik juos“.

       Balta spalva reiškusi senovės lietuviams būdingas moralines savybes: nekaltumą, dorumą ir teisingumą.

       Penkioliktame amžiuje lenkų kronikininko Jano Dlugošo Žalgirio mūšio aprašyme minima, kad Vytauto atvesti pulkai turėjo raudonas vėliavas su baltu raiteliu ant bėro, juodo ar obuolmušio žirgo. Taip pat pažymimos vėliavos su Gediminaičių stulpais. Manoma, kad pastarąsias vėliavas turėjo kariai, atvykę iš Trakų žemės, kuri buvo laikoma Vytauto tėvonija. Vėliavos su raiteliu priklausiusios lietuvių pulkams, atvykusiems iš kitų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių. Kiek žinoma, Lietuvos herbinės vėliavos nuo 16 amžiaus antrosios pusės buvo trijų spalvų. Didžiosios Kunigaikštystės, Vilniaus vaivadijos ir jos apskričių – pavietų vėliavos buvo raudonos spalvos. Lietuvos Didžiojo etmono, Trakų vaivadijos su jos pavietais vėliavos buvo mėlynos. Žemaitijos – baltos. Visų vėliavų pagrindinėje pusėje vaizduojamas valstybės herbas.

        Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliava buvo raudona su Vyčiu – baltu raiteliu. Ši vėliava išliko iki pat 18 amžiaus pabaigos.

        Didelę LDK atkurtų vėliavų kolekciją sukaupė žinomas kunigas jėzuitas  Antanas Saulaitis, dažnas Katalikų radijo „Mažoji studija“ kalbėtojas ir pokalbių dalyvis. Šios vėliavos prieš keletą metų buvo eksponuotos Kauno „Ąžuolo“ katalikiškoje vidurinėje mokykloje, dabar gavusioje Jono Pauliaus II gimnazijos statusą.

        Baigiantis 18 amžiui, Europos valstybės pradėjo kurti savo nacionalines vėliavas su įvairių spalvų juostų deriniais.  Tokiai tendencijai pavyzdį davė Prancūzija, per Didžiąją revoliuciją pakeitusi senąją vėliavą į juostuotą, atitikusią to meto tris revoliucijos šūkius: laisvė, lygybė, brolybė. Kai kuriose valstybėse valstybinės vėliavos tapo ir tautinėmis vėliavomis.

        Lietuva, patekusi į carinės Rusijos imperijos nagus, praradusi savo valstybingumą, negalėjo rūpintis ir savo tautinės vėliavos reikalais.

        Nuo 17 amžiaus žinoma Mažosios Lietuvos trijų horizontalių juostų vėliava: viršutinė – žalia, vidurinė – balta, apatinė – raudona. Ji pradėta naudoti 1660 metais. Šios vėliavos spalvos nuo 1725 metų buvo naudojamos ir lietuvių dragūnų pulkų simbolikoje. Įdomu pažymėti, kad šią trispalvę turėjo ir  Karaliaučiaus universiteto lietuvių studentų korporacija „Lithuania“, veikusi nuo 1829 metų, bei kiek vėliau Tilžėje Martyno Jankaus, Jurgio Mikšo ir kitų įkurta  lietuvių tautinė draugija „Birutė“.

         Savo vėliavą nuo 19 amžiaus antrosios pusės turėjo ir lietuvių draugijos  Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čia buvo pasirinktos dvi spalvos –  balta ir mėlyna. 1900 metais Bruklino lietuvių draugija turėjo raudoną-geltoną-mėlyną vėliavą. 1905 metais Apaštalo šventojo Mato draugija savo vėliavoje vidurinę geltoną spalvą pakeitė į baltą. Ši raudona-balta-mėlyna vėliava buvo naudojama įvairiuose lietuvių suvažiavimuose. Vėliau, 1912 metais, atsirado raudonos-žalios-geltonos spalvų derinys. 1914 metų lapkritį priimtas kitas spalvų derinys: geltona-žalia-raudona. Viduryje buvo auksinis skydas su Vytimi. Taigi, šiame krašte veikusios draugijos vėliavą pasigamindavo pagal savo išmanymą ir laikydavo ją tautine.

     Per Pirmąjį pasaulinį karą pabėgę į Rusiją lietuviai naudojo žalios-baltos-raudonos vėliavos spalvas. Matyt, Mažosios Lietuvos vėliavos spalvas jie priėmė kaip tautines.

       Lietuvoje tautinės vėliavos klausimas pirmą kartą svarstytas 1905 m. gruodį Lietuvių suvažiavime, vėliau pavadintame Didžiuoju Vilniaus Seimu. Daktaras Jonas Basanavičius pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti LDK vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke. Tačiau šis pasiūlymas nebuvo priimtas, nes raudona spalva buvo susijusi su revoliucionierių vėliavos spalva ir susirinkusiųjų daugumai kėlė neigiamas emocijas. Be to, Vytis raudoname lauke visada buvo ne tautinė, o valstybės vėliava.

      Ginčai dėl tautinės vėliavos atsinaujino 1917 metais rengiantis Lietuvių konferencijai. Susirinkę pas dr. Joną Basanavičių, konferencijos rengėjai nutarė vėliavos spalvas išrinkti iš tautinių  audinių. Dailininkas Antanas Žmuidzinavičius tautiniuose drabužiuose bei juostose įžvelgė dvi vyraujančias spalvas – žalią ir raudoną. Jis ir parengė tokį dvispalvės vėliavos projektą. Žalia-raudona vėliava puošė ir  istorinę Lietuvių konferenciją, vykusią Vilniaus miesto teatro salėje. Tačiau ši vėliava daugeliui konferencijos dalyvių atrodė niūrokai. Žinomas archeologas ir tuometinis heraldikos specialistas Tadas Daugirdas pasiūlė tarp žalios ir raudono spalvos įterpti geltonos spalvos juostą. Ji turėjo simbolizuoti prisikeliančios Lietuvos aušrą. Konferencija šį klausimą pavedė išspręsti išrinktai Lietuvos tarybai.  Taryba šiuo reikalu sudarė komisiją, kurios nariai buvo Tadas Daugirdas, dr. Jonas Basanavičius ir Antanas Žmuidzinavičius. Komisija nusprendė pirminį  vėliavos projektą papildyti geltonos spalvos tokio pat pločio juosta. Taip atsirado dabartinė mūsų vėliava su trimis vienodo pločio horizontaliomis juostomis: geltona-žalia-raudona. Ją komisija priėmė 1918 m. balandžio 19 d., o Lietuvos taryba ją patvirtino kaip laikinąją Lietuvos valstybės vėliavą. Šios vėliavos spalvos, kaip valstybės spalvos, pažymėtos ir  Steigiamojo Seimo 1922 m. rugpjūčio 1 d. priimtoje pirmojoje nuolatinėje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje.  Tokią pačią nuostatą matome ir 1928 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijoje. 1938 metų  Konstitucijoje šios spalvos įvardytos jau kaip tautinės, Valstybės ženklas – baltas Vytis  raudoname lauke ( I skyr. 8 str.). Vėliavos tautinės spalvos glaudžiai  susijusios ne tik su tautinių drabužių ar juostų vyraujančiomis spalvomis, bet ir su mūsų krašto gamtos želdiniais, žmogaus darbo vaisiais, patirtomis aukomis dėl mūsų išlikimo, dėl mūsų laisvės. Geltona spalva simbolizuoja mūsų troškimą veržtis į šviesą ir tiesą, ji primena saulę, rudens nugelsvintus brandžių javų laukus.  Žalia spalva – vilties spalva, ženklinanti gyvybę, mūsų žaliuosius miškus, pavasariu alsuojančią žemę. Raudona – tai sukilėlių, knygnešių, Nepriklausomybės kovų savanorių ir vėlesnių laikų kovotojų – partizanų bei kitų, paaukojusių savo gyvybę dėl Tėvynės laisvės, pralietas kraujas…

        Sovietinis okupantas 1940 metais mūsų kraštui primetė savo raudoną vėliavą, o nuo 1953 metų – vadinamą „LTSR vėliavą“, pažymėtą sovietiniu pjautuvo ir kūjo  ženklu su vyraujančia raudona spalva. Mūsų Trispalvė buvo uždrausta. Mėginusieji priešintis buvo sugrūsti į kalėjimus, nukankinti, sušaudyti ar ištremti į Sibirą. Tačiau nepaisydami to, kasmet, ypač Vasario 16-ąją, žmonės slapta rizikuodavo vėliavą tai vienur, tai kitur – geriausiai matomose vietose, vis iškelti. Prisimintina dar gilaus sovietinio įšalo laikais – 1955 metais, suplevėsavusi Trispalvė Kauno Rotušės aikštėje, ant Jėzuitų bažnyčios bokšto. Ją iškėlė antisovietinės pogrindinės organizacijos „Geležinis vilkas“ nariai – Algirdas Liorentas, Algirdas Petrusevičius ir A. Mackevičius.  Vėliava savo spalvomis skleidusi Vilties Šviesą ir tarsi pasipriešinimo ženklas sovietų okupantui, plazdėjo net iki pusiaudienio.  Kalbėta, kad dėl palikto  įspėjamojo užrašo „užminuota“, ilgai bijota prie jos prisiartinti. 1958 metais Trispalvė atsirado ant Petrašiūnų elektrinės kamino 80-ties metrų aukštyje. Ją iškėlė pogrindinės organizacijos   „Laisvę Lietuvai“ kūrėjas Petras Plumpa, vėliau tapęs vienu iš legendinės Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidimo aktyviu talkininku. Iškelta Trispalvė gąsdindavo sovietinį okupantą, jos iškėlėjus surasti buvo metamos didžiulės tuometinės milicijos ir saugumo pajėgos. Iškelta Trispalvė reiškė Lietuvos ir mūsų tautos gyvybingumą, nepalaužtą dvasią, trupinusią sovietų ideologijos pančius. Ją žmonės sveikindavo savo širdimi. Tautinių spalvų bei  Kryžiaus ženklu buvo pažymėta ir narsiųjų Lietuvos partizanų priesaika bei kova prieš okupantą. Prieš akis iškyla  Kaune, Tremties ir rezistencijos  muziejuje eksponuota šaudyta, bet nesušaudyta, išlikusi Lietuvos partizanų vėliava, išlikęs atminimas.

         Sumažinto formato Trispalvė vėliava, pasiūta mano tėtės,  bei rūtų puokštė  puošdavo ir mūsų buvusios pogrindinės organizacijos susirinkimus. Šią Trispalvę, prasidėjus Atgimimo Sąjūdžiui, pridėjome  prie  dr.  Jono  Basanavičiaus nuotraukos „Kauno gelžbetonio“ susivienijimo darbuotojų susirinkimo salėje, dar  pusiau nelegaliai man parengus  Vasario 16-osios šventės minėjimą. Šį pirmąjį tokio turinio minėjimą susirinkusieji sveikino atsistoję su gausiais plojimais.  Tačiau šis „nacionalistinis“ minėjimas  vis dėl to „užkliuvo“ vadinamajam  civilinės gynybos viršininkui rusakalbiui V., kuris, išgyvenęs Lietuvoje daugelį metų, niekada neprabildavo lietuviškai.  Į jo skundą, prasidėjus Sąjūdžio bangai, jau mažai kas ir reagavo.

         Šią vėliavą ir dr. Jono Basanavičiaus  portretą, išdidintą mano sūnaus Gedimino, buvusio aktyvaus Vilniaus universiteto studento – kraštotyrininko, sovietiniais metais neaiškiomis aplinkybėmis žuvusio kraštotyrinėje ekspedicijoje, saugoju kaip brangius  prisiminimus.

        Pirmą kartą mūsų Trispalvė buvo iškelta 1918 m. lapkričio 11 d. ant Valstybės tarybos pastato. 1919 m. sausio 1 d. dešimties savanorių būrys, vadovaujamas pirmojo Lietuvos kariuomenės savanorio ir Nepriklausomybės kovų dalyvio Kazio Škirpos,  mūsų vėliavą iškėlė Gedimino pilies bokšte. Ją pagerbė šūvių salvėmis ir  sugiedotu Lietuvos himnu. Gaila, kad dabar Vilniaus meras R. Šimašius, pataikaudamas   tamsių šešėlių užkampiams, siekia  sunaikinti   mūsų Lietuvos laisvės kovotojų – patriotų Kazio Škirpos ir Jono Noreikos- Generolo Vėtros  atminimo ženklus. Tačiau  jam nepavyks iš žmonių širdžių ištrinti šių nusipelniusių žmonių Lietuvai paveikslus. Šviesa nugalės tamsos šešėlius.

          Sausio šeštąją, Vilnių užėmę rusų bolševikai nuo Trispalvės nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikdami tik raudoną.

        Antrą kartą Lietuvos Trispalvė suplevėsavo Gedimino pilies bokšte 1920 m. rugpjūčio 26 d., kai į Vilnių grįžo Lietuvos kariuomenė.  Tačiau lenkai, klastingai sulaužę Suvalkų sutartį ir užgrobę mūsų sostinę, lietuvišką Trispalvę vėl nuplėšė. Po devyniolikos metų trukusios okupacijos –  1939 m. spalio 28 d. Lietuvos kariuomenė vėl įžengė į Vilnių. Kitą dieną, spalio 29-ąją, Gedimino pilies bokštas vėl pasipuošė Lietuvos laisvės vėliava. Deja, ir šį kartą neilgam. Sovietų okupacijos kruvini debesys nutraukė jos plevėsavimą net iki 1988 metų. 1988 metais kilęs Lietuvos  Sąjūdis ėmė vėl viešai naudoti geltoną-žalią-raudoną vėliavą, skelbusią naują Lietuvos prisikėlimą. Tų pačių metų spalio 7 dieną Lietuvos Trispalvė, lydima trimitų gaudesio, mūsų himno žodžių, mūsų širdžių šilumos bei džiaugsmo ašarų, iškilmingai pakilo į Gedimino pilies bokštą,  tarsi įprasmindama   tais metais prasidėjusį Lietuvos Atgimimo stebuklą. Tai buvo ir Lietuvos vėliavos pergalės diena. 1988 m.  lapkričio 18 d. tuometinė LTSR Aukščiausioji taryba, pakeitusi sovietinės konstitucijos atitinkamus straipsnius, pripažino šią vėliavą valstybine. Taip pat pripažino ir dr. Vinco Kudirkos parašytą Lietuvos himną.

          1992 metais Lietuvos Respublikos piliečių  referendumu priimtos Konstitucijos 15 straipsnyje įrašyta, kad „Valstybės vėliavos spalvos – geltona, žalia, raudona“. Tame pačiame straipsnyje pažymėtas ir „Valstybės herbas – baltas Vytis raudoname lauke“. Dabar Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos bei kitų vėliavų įstatyme nurodoma ir Lietuvos valstybės istorinė vėliava – „istorinis Lietuvos simbolis, audeklas, kurio raudoname lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas raitelis  ant balto žirgo, laikantis dešinėje rankoje virš galvos iškeltą sidabrinį  kalaviją…“ Tai vis mums brangūs simboliai, nugalėję visas Lietuvą kamavusias negandas, pažymėti ir skausmu, ir kovomis, tremties ir gyvojo tikėjimo, pergalės džiaugsmo ašaromis. Dabar mūsų Trispalvė plevėsuoja ir prie įvairių tarptautinių organizacijų būstinių, prie Lietuvos atstovybių.  2004 m.  balandžio 2 d. Lietuvos valstybės vėliava iškilmingai iškelta prie NATO būstinės Briuselyje. Ją galima pamatyti ir pašto ženkluose, ir aukščiausių pasaulio kalnų viršūnėse.

          Minėtas Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymas smulkiai apibūdina Valstybės vėliavą. Kai kada abejojama kaip pasukti vėliavą keliant ją vertikaliai. Iškeliant Lietuvos valstybės vėliavą vertikaliai, kairėje pusėje turi būti geltona juosta, viduryje – žalia, dešinėje – raudona. Vėliavos turi būti tvarkingos ir nenublukusios.

            Jeigu kartu iškeliamos kelios vėliavos, jos turi būti viename aukštyje, turi atitikti Lietuvos valstybės vėliavos dydį, laikantis šio eiliškumo: pirmoji – Lietuvos valstybės vėliava, antroji – Lietuvos valstybės istorinė vėliava, trečioji užsienio valstybės vėliava, ketvirtoji – Europos Sąjungos vėliava ir t.t.

         Jeigu stiebai yra išdėstyti išilgai įėjimo dešinėje pusėje, Lietuvos valstybinė vėliava iškabinama ant stiebo, esančio arčiausiai įėjimo. Sukryžiavus su kitos valstybės vėliava, Lietuvos valstybės vėliava turi būti ant viršaus. Ant transporto priemonės mūsų valstybės vėliava tvirtinama transporto priemonės dešiniojo sparno priekyje.

        Minint gedulą, Lietuvos valstybės vėliava nuleidžiama 1/3 stiebo ilgio. Jei vėliava su gedulo ženklu keliama ant stiebo, prie vėliavos koto prisegamas 10 cm pločio juodas kaspinas, kurio galai siekia  vėliavos apačią.

        Už Lietuvos valstybės vėliavos iškėlimą ir jos priežiūrą atsako įstaigų vadovai. Tačiau visi turėtume rūpintis iškeltos vėliavos saugumu ir jos garbe.  Labai nesmagu matyti, kai ant trijų prie pastato esančių stiebų yra vienas paaukštintas, ant kurio  iškelta Europos Sąjungos vėliava, o mūsų Valstybės vėliava – ant žemesnio stiebo… Tokiu būdu ne tik pažeidžiamas įstatymas, bet tarsi pataikaujant Europos Sąjungai, pažeminama mūsų valstybė, pažeminami jos piliečiai.

       Prie mokyklų Lietuvos valstybės vėliava iškeliama prasidėjus mokslo metams ir nuleidžiama jiems pasibaigus. Pakeliant ir nuleidžiant  vėliavą turi būti jai suteikiama pagarba, gal sukurtas ritualas. Ji neturi būti pamiršta ir per mokslo metus, ji turi prisidėti  prie mokinių pilietinio patriotinio ugdymo. Deja, mūsų mokyklose dažnai to nebūna – kai kur vėliava iš anksto pakeliama mokyklos budėtojo, net nematant mokiniams. Ir visiškai apie ją neužsimenama per mokslo metų atidarymo šventę, neužsimenama ir apie pirmąja Laisvės dieną, sovietų kariuomenės pasitraukimą iš Lietuvos.  Paskui vėliava visai užmirštama, užmirštama net laiku ją nuleisti. Tokiose mokyklose mokiniams neprimenama nei  mūsų vėliavos reikšmė, nei prasmė, nei jos turinys.

         Lietuvos Trispalvės idėja turėtų lydėti kiekvieno mūsų žingsnius. Prisimenant pirmąjį Trispalvės iškėlimą Gedimino pilies bokšte, kasmet per Naujuosius metus švenčiama ir Lietuvos vėliavos diena. Sausio 1-ąją Gedimino pilies kalne vyksta iškilminga vėliavos pakeitimo ceremonija.  Nuleista vėliava atiduodama saugoti  pilietiškiausia pripažintai mokyklai.  Šį kartą tokia garbė atiteko  Vilniaus Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos bendruomenei.

          Naujųjų metų vėliava turėtų mums priminti  ir tą mėnesį vykusius 1991 metų įvykius, , kada žmonės, laikydami rankose Trispalves ir dainuodami lietuviškas dainas bei giedodami giesmes, nugalėjo sovietinio imperializmo jėgą, nugalėjo jų tankus. Mūsų vėliavos ir  mūsų herojiškos istorijos  didybės negali sumenkinti jokie dabarties kosmopolitinio liberalizmo vėjai.   Valstybės vėliava turėtų plevėsuoti prie visų mūsų namų, skleisdama pasididžiavimą savo Tėvyne (nepainiokime jos su valdžia) per kiekvieną mums brangią šventę ir atmintiną dieną.  Mūsų Trispalvė yra Vasario 16-osios  idėjų išraiška, praėjusi Nepriklausomybės ir partizaninių kovų ugnį, išlikusi visada sava, neišduota, neįveikta. Kaip neįveikta Lietuvos širdis. Ji gimusi mūsų širdyse ir plazdanti joje. Sveikinkime vienas kitą ne tik Naujųjų Metų, bet ir mūsų Vėliavos dienos proga.