Zigmas Tamakauskas, VDU buvusio Kraštotyros fakulteto  Tarybos narys, www.voruta.lt

Brėkštant mūsų valstybės atkūrimo – Vasario 16-osios šventės dienai, prisiminiau ir praėjusiais metais gražiai paminėtas Lietuvos universiteto atidarymo 100-ąsias metines.    Dar 1918 metais atsistatanti Lietuvos valstybė buvo priėmusi sprendimą įsteigti lietuvišką universitetą    Vilniuje. Tačiau Lenkijai klastingai užgrobus mūsų sostinę, universitetas buvo kuriamas Kaune. Atsirado ir jo materialinė bazė – Botanikos sodas, turtinga biblioteka, nuolat  besiplečiantis Klinikų kompleksas ir kt.

      1930 metais, minint Vytauto Didžiojo 500 metų mirties sukaktį, Lietuvos universitetas  buvo pavadintas Vytauto Didžiojo vardu. Pirmosios sovietinės okupacijos metu  jis pervadintas Kauno universitetu. Buvo uždaryti kai kurie sovietinei valdžiai nepriimtini fakultetai, panaikinta buvusi jo autonomija.

       1941 m. Birželio mėn. antisovietinio sukilimo išdavoje susidariusi  Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, vadovaujama profesoriaus Juozo Ambrazevičiaus  – Brazaičio, atnaujino universiteto statutą, grąžindama jam Vytauto Didžiojo vardą.

         Antrosios sovietinės okupacijos metais universitetas buvo perduotas  Sovietų sąjungos  Aukštojo mokslo ministerijos pavaldumui, pavadintas Kauno valstybiniu universitetu. Išardyti jame buvę fakultetai, pradėta niokoti  garsi  sukauptais  retais leidiniais  biblioteka. 1950 metais šią  mokslo įstaigą sovietinė valdžia  reorganizavo  į Kauno politechnikos institutą ir Kauno medicinos institutą.

      Prasidėjus Lietuvos atgimimo Sąjūdžiui,1988 metais  kilo mintis  atkurti Vytauto Didžiojo universitetą. Apie jo atkūrimo iniciatorius jau daug kalbėta ir rašyta.   Tačiau kažkur paraštėje liko  1989 m. vasario 23 dieną pradėjęs savo darbą Kraštotyros fakultetas, įkurtas Sąjūdžio veiklių žmonių grupės, vadovaujamos istoriko  Aurelijaus Noruševičiaus,   iniciatyva.  Tai buvo lyg įžanginis žingsnis į oficialų VD universiteto atidarymą, paskelbtą tų pačių metų balandžio 28 d. Aktu, kuris liepos 4 d. Aukščiausiosios tarybos nutarimu įgavo įstatyminę išraišką.

           Kraštotyros fakulteto atidarymas vyko Didžiojoje buvusių pirmųjų VDU rūmų auditorijoje.  Jo iškilmingo atidarymo metu     autoritetingi kalbėtojai pažymėjo, kad tai esąs atkuriamojo  Vytauto Didžiojo universiteto  pirmasis fakultetas. Buvo išrinkta ir jo   aštuoniolikos žmonių Taryba: Rimgaudas ABRAITIS, Juozas  AMBRULEVIČIUS,  Daiva ANDRIULIENĖ, Jonas ČEPINSKIS,  Aleksandra GULBINSKIENĖ,  Jurga JONUTYTĖ, Laimutė KYMANTAITĖ, Juozas NAVICKAS,  Aurelijus NORUŠEVIČIUS, Radvila PABILIONIS, Algirdas PAVASARIS, Irena SELIUKAITĖ,  Alfredas SMAILYS, Paulius STANIŠAUSKAS, Vilija STANKEVIČIŪTĖ, Jurgis ŠEFLERIS, Zigmas TAMAKAUSKAS, Ginas ŽIEMYS.

         Taryba fakulteto vadovu išsirinko Lietuvos partizano sūnų    Aurelijų Noruševičių, šiandien žinomą kaip kalendorių, knygų  ir kitų leidinių  leidyklos įkūrėją, kasmetinių konkursų bei festivalių „Lietuvos vaikai kuria pasakas“ organizatorių  ir rašytoją, neseniai išleidusį savo nepaprastai šiltai, jautriai bei  įtaigiai     parašytą istorinių apybraižų knygą „Ką papasakočiau Tėčiui“.

            1989 metais balandžio 26 dieną išėjusiame  Informaciniame  Kauno Vytauto Didžiojo universiteto kraštotyros fakulteto biuletenyje  ALMA  MATER  patalpintame straipsnyje „Pradėjome rašyti metraštį“ jo autorius F. Dalinkevičius  džiaugėsi:  „Atkuriamo Vytauto Didžiojo universiteto  istorijoje  ryškiomis raidėmis  bus įrašyta 1989 m. vasario 23 diena“. Tačiau  bijotasi, kad oficialiai atkūrus universitetą,  jo  vadovybė gali neįstengti   pamatyti žmonių vykstančios „dvasios erozijos“ (F. Dalinkevičius). Tikėtasi, kad tokių rūdžių plitimą – kosmopolitines  nuotaikas,  gali sulaikyti skatinimas labiau domėtis savo tautos kultūros vertybėmis, savo šaknimis, savo Tėvynės garbinga istorija.  Manyta, kad prie to aktyviai turėtų prisidėti atkuriamojo universiteto turinio programos,   pirmoji  pavasarinio atgimimo kregždė –   Kraštotyros fakultetas, Tautos atminties skrynios lobynas.

          Pirmajame Kraštotyros fakulteto užsiėmime pabrėžta, kad mūsų gyvasties šaltinis yra Tautoje, jos dvasinių šaknų šaltinio  versmėje.  Tą šaltinį reikia geriau pažinti ne tik patiems, bet svarbiausia reikia jį išsaugoti, kaip gyvąją versmę, ateinančioms kartoms, mūsų vaikams. Tokį pirminį tikslą turėtų turėti šeimas sukūrę tėvai, patriotinis ugdymas mokykloje, visuomenę vairuojanti Vyriausybė.

        Tai vertėtų prisiminti ir mūsų dienų sūkuringo gyvenimo žingsniuose.