Pirmasis Sąjūdžio mitingas sostinės Vingio parke 1988m. Vytauto Daraškevičiaus nuotrauka

Zigmas Tamakauskas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininko pavaduotojas, www.voruta.lt

Griaudamas žiemos likučius į mūsų kraštą vis ryškiau artėja pavasaris. Vis dažniau švysteli pavasarinės  saulės spinduliai.  Artėja ir mūsų tautos pavasarinio Prisikėlimo 32-asis rytmetis – Kovo 11-osios  diena.

           Šį kartą suplazdėjusios  mūsų Valstybės vėliavos, mūsų širdys ir varpų garsai sveikins ne tik atgavusią savo Nepriklausomybę Lietuvą, bet ir ukrainiečių tautą, herojiškai kovojančią  prieš  rusiškąjį imperializmą, kuris daugelį metų, prisidengdamas įvairiomis skraistėmis,  niokojo ir mūsų kraštą, mūsų tautą. Linkime ukrainiečių tautai, narsiai ginančią savo namų židinį, laimėti kovą prieš  Maskvos Kremliuje susisukusį sau lizdą,  KGB išpenėtą – plėšrųjį vanagą Putiną.

         Į Kovo 11-ją mes ėjome nešdamiesi savo širdyse Vasario 16-osios idėjas, savo Tėvynės laisvės vilties vėliavą, pažymėtą Birželio 23-iosios sukilėlių, narsiųjų partizanų, knygnešių, tremtinių, žuvusių ar nukankintų mūsų geriausių tautiečių auka. Į Kovo vienuoliktąją ėjome su tos vėliavos paskleista  dvasinio polėkio, Vienybės, Tikėjimo ir Vilties šviesa. Šią dieną gražiai simbolizuoja ant architekto Karolio Reisono įrengto pjedestalo aukštai pakilęs skulptoriaus Juozo Zikaro sukurtas   angelas, vienoje rankoje laikantis sutraukytas nelaisvės grandines, o kitoje rankoje – karžygių   iškovotą Lietuvos laisvės vėliavą. Ši Vėliava turėtų lemti ir mūsų tolimesnį skrydį, kurio sėkmė daug priklauso nuo mūsų šių dienų polėkio, nuo mūsų susiklausymo, nuo mūsų kasdieninio darbo, nuo mūsų tautinės dvasios išsaugojimo.

Maskva pageidavo, kad Vilniaus universiteto studentai diplominius darbus rašytų rusų kalba, kad visuomeniniai mokslai taip pat būtų dėstomi rusiškai. Lietuvos komunistų partijos komitetuose ar kai kuriose kitose įmonėse bei įstaigose  – raštai jau buvo rašomi tik rusų kalba.

Čia prisimintinas profesoriaus Stasio Šalkauskio teiginys, kad mūsų valstybės pastato ateitis turėtų laikytis ant trijų kolonų – tautiškumo, krikščionybės ir demokratijos. Kovo 11-osios rytmetis turėtų mus paskatinti  visomis priemonėmis – savo kaitria širdimi, savo kūrybinėmis galiomis – stiprinti tas mūsų namų, mūsų  Valstybės pastatą laikančias kolonas. Turime saugoti ir puoselėti mūsų svarbiausią savo dvasinės kultūros elementą – kalbą, savo istorinę atmintį, savo papročius, tradicijas.

         Buvusios – penkiasdešimt metų trukusios sovietinės okupacijos tikslas buvo, prisidengiant vadinamuoju internacionalizmu ar „tautų draugystės“ šūkiais, sunaikinti  mūsų tautos istorinę atmintį, mūsų kalbą, mūsų valstybę.   Profesorius E. Gudavičius vienoje buvusioje televizijos laidoje labai taikliai pasakė: sovietinis okupantas buvo užsibrėžęs mus asimiliuoti, sunaikinti. Tai buvo aišku visiems. Tik klausimas – kada tai įvyks?  Pavyzdžių užtenka: Maskva pageidavo, kad Vilniaus universiteto studentai diplominius darbus rašytų rusų kalba, kad visuomeniniai mokslai taip pat būtų dėstomi rusiškai. Lietuvos komunistų partijos komitetuose ar kai kuriose kitose įmonėse bei įstaigose  – raštai jau buvo rašomi tik rusų kalba. Kauno miesto buvusio Lenino rajono antrasis partijos sekretorius Vladimiras  Liapinas – vietos rusas, atvirai reikšdavo nepasitenkinimą kalbančiajam lietuviškai, tyčiodavosi pamatęs   kryželį. Tai teko patirti ir man asmeniškai, kai darbo reikalais su įmonės buhaltere Janina Pašiūniene apsilanėme to sovietinio pono kabinete. Buhalterę užsipuolė, kam ji  ant kaklo pasikabinusi grandinėlę su kryželiu, o mane – kam aš su juo nenoriu kalbėti rusiškai. Apie tai jis priekaištaudamas pranešė ir mūsų įmonės direktoriui.     Vis labiau buvo pabrėžiamas  „vyresniojo brolio“ – rusų kalbos būtinas vartojimas. Brežnevinėje konstitucijoje jau buvo išbrauktas respublikų kalbų įvardijimas. Po  ginčų dar palikti formalūs respublikų pavadinimai. Tačiau ir jų likimas buvo aiškus. Dėtos propagandinės pastangos mus sulydyti į vieną „ sovietinę liaudį“.  Net dainuška buvo sukurta: „Moj adres – Sovietskij Sojuz…“

          Lietuvis visada turėjo ne kažkokio pasaulio klajoklio abstraktų adresą, o savo namus, savo Tėvynę. Labai ilgėdavosi jos netekęs. Nesmagu, kad dabartiniais laikais kai kas,  lyg praradęs savo tautines šaknis,  nesidrovi save įvardinti tik „Europos ar pasaulio piliečio“ vardu…

           Kai kas  patyliukais,  ir dvikalbystės užuominą perša. Kai kam jau įtakingesni pasirodo angliški ar „tarptautiniai“ žodžiai… Lyg vėl grįžtų tik kitokiu pavidalu  „vyresniojo brolio“ sindromas…

         Kartais pasigirsta prikimusių balsų, norinčių iškreiptai pavaizduoti pokario metų antisovietinę kovą, partizanų vaidmenį kovojant su okupantu.  Tokie  savo balsais  įsijungia į  Kremliaus svaičiojimų orkestrą. Šie „orkestrantai“ naudojasi gal tuo, kad mes iki šiol neturime aiškios kryptingos  valstybinės istorijos ir nacionalinės švietimo politikos.    Kai kurie Lietuvos istorikai bei politikai, prisidengdami „reikalinga nuomonių įvairove“, o ne istoriniais faktais, tęsia sovietinių „išvaduotojų“ propagandines tradicijas, nekritiškai priimdami sovietinių represinių organų  sukurptus „įrodymus“.

Dirbant rezistencinėje veikloje teko bendrauti su prieškarinės Lietuvos paskutiniu užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu, vienuolika metų kalintu sovietinio lagerio vienutėje.

        Net  skulptoriaus Vinco Grybo sukurtas Vytauto Didžiojo paminklas Kaune kažkam užkliuvo, kaip žadinantis karinę dvasią…   O ta dvasia tikrai labai reikalinga, ypač dabar matant Ukrainos įvykius. Mokyklose realiau turėtų veikti patriotinis mokinių ugdymas, Nacionalinio saugumo ir krašto gynybos programa. Mokiniai, anot buvusio Lietuvos kariuomenės vado  Arvydo Pociaus, per sukurtas mokymo priemones, turėtų labiau „įsijausti į lietuvį herojų, nugalintį pabaisas ir visus priešus“.

           Mūsų namų pastato kolonas išgelbėjo tautos valia ir ryžtas, mūsų geriausių sūnų ir dukterų gyvybių aukos kaina, Aukščiausiojo lemtis. Beveik dešimt metų trukęs antisovietinis partizaninis karas , paskleidęs atėjūnams baimę,  sulaikė rusų kolonistų antplūdį į mūsų kaimus, į mūsų kraštą.

         Mums   brangūs valstybiniai simboliai, brangus lietuviškas žodis, brangus ir jo skambesys. Džiugu, kad žmonės, o ypač patriotiškai nusiteikęs jaunimas, brangina savo kalbą, puošiasi tautinio pasididžiavimo ženklais – mūsų Valstybės simboliais.

         Per visą sovietinę okupaciją mūsų tautiečius palaikė gyvas tikėjimas, tautinė savimonė, viltis ir aukos prasmės supratimas. Dirbant rezistencinėje veikloje teko bendrauti su prieškarinės Lietuvos paskutiniu užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu, vienuolika metų kalintu sovietinio lagerio vienutėje. Paklausiau, iš kur jis sėmėsi ištvermės. J. Urbšys šiek tiek pagalvojęs atsakė: „Dažnai kalbėdavau rožinį, tiesa, jo neturėjau, bet karoliukus atstodavo pirštai. Didelės stiprybės teikė ir Lietuvos įvaizdis – mintimis nukeliaudavau į Vadaktėlius, Kauną, Vilnių…“

         Dešimt metų trukusią ginkluotą partizaninę kovą pakeitė dvasinė rezistencija. Atsirado vėl knygnešiai, pogrindinė spauda, ypač visada prisimintina legendinė „LKB kronika“, Vytauto Andziulio ir Juozo Bacevičiaus įkurta „ab“ pogrindžio spaustuvė, kuri  pasklidusių po visą kraštą savo leidinių turiniu siekė išsaugoti mūsų tautos dvasines vertybes. Kūrėsi pogrindinės jaunimo organizacijos. Iš vienų rankų į kitas ėjo Adolfo Šapokos  redaguota Lietuvos istorija, jos primityvia „Era“ atšviestos kopijos.

1989 m. Vasario 16-osios išvakarėse Kauno muzikiniame teatre vykusioje Sąjūdžio konferencijoje buvo priimta rezoliucija dėl Lietuvos suvereniteto atkūrimo. Prisimenu, kaip ši rezoliucija prakaitu išmušė konferencijoje dalyvavusį ir netoli manęs sėdėjusį berods iš Vokietijos atvykusį „svečią“ Klimaitį, reikalavusį nepykinti Maskvos ir nepriimti tokios rezoliucijos.

         Lietuvos istorijos mokėmės keliaudami po jos istorines vietoves, darydami ir dalindamiesi tematines skaidres. Prisidengę legaliomis temomis rengėme ekskursijas „Geriau pažinkime gimtąjį kraštą“ , „Pažinkime valstybės saugomus architektūrinius paminklus“ ir t. t.  Dažnai  Lietuvos istorijos klausimais diskutuodavome susirinkę buvusios Kauno dramos teatro kasininkės Danutės bute. Čia dalyvaudavo ir žinomas režisierius Gytis Padegimas, menotyrininkė Laima Šinkūnaitė,  mokytoja Birutė Jonynaitė – Andrejevienė, aktorius bei  poetas Kęstutis Genys ir kt.

          1989 m. Vasario 16-osios išvakarėse Kauno muzikiniame teatre vykusioje Sąjūdžio konferencijoje buvo priimta rezoliucija dėl Lietuvos suvereniteto atkūrimo. Prisimenu, kaip ši rezoliucija prakaitu išmušė konferencijoje dalyvavusį ir netoli manęs sėdėjusį berods iš Vokietijos atvykusį „svečią“ Klimaitį, reikalavusį nepykinti Maskvos ir nepriimti tokios rezoliucijos. Jam atkirtį tada davė kalbėjęs vienas iš Lietuvos Sąjūdžio veikėjų Kazimieras Motieka.  Rezoliucija buvo priimta.

        Tais pačiais – 1989 metais Lietuva pirmą kartą pokaryje džiūgaudama laisvai šventė savo valstybės atkūrimo dieną – Vasario 16-ją.

      1990 metais Kovo 11-josios Aktu atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę,  sovietinėje imperijoje atsirado plyšys,   atsirado galimybė išlikti mums, kaip tautai, su savo kalba, su savo kultūra. Atsirado galimybė dirbti sau, o ne svetimųjų labui, sutrupėjo geležinė uždanga, skyrusi mus nuo kitų pasaulio šalių. Tačiau šių dienų sūkuriuose svarbu neprarasti savo tautos dvasines vertybes, jos orumą, saviraišką, savo gyvąsias  šaknis. Pirmiausiai turėtų tai suprasti mūsų   valstybės vadovai, turėtų jie, pasitelkiant visuomenines patriotines organizacijas,     aktyvinti priemones, išsaugojančias bei ugdančias  mūsų nacionalinę  kultūrą, o ne pasiduoti kosmopolitinio liberalizmo, mūsų kultūros  sukomercinimo ir   pragmatiškumo pučiantiems vėjams.

         Kaip ne kartą yra pabrėžęs filosofas Vydūnas ir kiti mūsų patriotiškai nusiteikę mąstytojai – tik iš sąmoningo tautiškumo išauga ir pilietiškumas, sudarydamas tvirtą mūsų valstybės pamatą. Prie šio pamato tvirtinimo žymiai daugiau, negu dabar, savo neformalia veikla turėtų prisidėti mūsų mokyklos.

         Žmogus tik tada jaučiasi tikras tautos narys, sakė profesorius Antanas Maceina, kai myli savo tautą ir visa, kas su ja susiję.

         Tegul su mūsų Trispalvės pavasariniu žiedu visada  žydi už savo laisvę kovojančios Ukrainos nesugniuždytas  dangaus ir savo derlingų laukų spalvomis pažymėtas  ukrainietiškas  žiedas.  Garbė Lietuvai, šlovė Ukrainai.