Zigmas Tamakauskas, Kaunas, www.voruta.lt

Pro mano buto langus skraido vėjo blaškomų įvairiaspalvių rudeninių  lapų likučiai, šmėkščioja  begęstančios vakarinės saulės spinduliai.  Klausausi  iš plokštelės, išleistos dar 1959 metais, vengrų kompozitoriaus Ferenco Listo simfoninės poemos  nr. 9 – „Vengrija“   garsų. Šie garsai vėl pažadino   1956-ųjų metų   rudens įvykių prisiminimus, kada mes,  tuometinio Vilniaus universiteto studentai, nors iš tolo vienaip ar kitaip stengėmės  palaikyti   vengrų tautą, pakilusią kovoti   su tuo pačiu rusišku imperializmu, kuris prisidengęs žmonių  krauju sulipdyta sovietizmo kauke, daugelį metų buvo okupavęs ir mūsų kraštą.

        Turėjome jaunatviško idealizmo sparnus, didelį Lietuvos likimo rūpestį. Stengėmės savo veikla ir įgytomis žiniomis prisidėti prie jos gyvybingumo išlaikymo.  Jutome, kad šiuos mūsų siekius palaikė  ir stiprino savo dėstomomis paskaitomis  patriotinės savimonės nepraradę  dėstytojai Juozas Balčikonis, Zigmas Zinkevičius, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Jurgis Lebedys, Juozas Pikčilingis, Vincas Urbutis, Jonas Dumčius ir kt.

      Savo veikloje bandėme derinti įvairias veiklos priemones. Siekdami žinių, pasirinkdavome tokias kursinių darbų temas, kad gautume leidimą patekti į vadinamus „spec. fondus“, kuriuose buvo laikoma dar nesunaikinta Nepriklausomybės metais išleista literatūra, kėlusi ideologinį pavojų sovietinei valdžiai.  Ją beskaitydami  dažnai išbūdavome iki vėlaus vakaro. Kūrėme ir slaptus  patriotinės krypties būrelius.  Su vienu iš jų, laiminant kunigui,  davėme priesaiką Dievui ir Tėvynei Vilniaus Aušros Vartų koplyčioje, su kitu – Kauno arkikatedros bazilikos zakristijoje esančioje koplyčioje. Šioje koplyčioje slapta sakramentinę santuoką priimdavo ir vadinamųjų komunistų, atsakingų sovietinių valdininkų  poros. Tokios šeimos čia slapta krikštydavo ir savo vaikus. Prisiminiau   neseniai LR  Seime vienos švietimo srities mokslininkės pasakytus žodžius – „iš viršaus buvome raudoni, o viduje balti…“  Tikrai pasitaikė nemažai  tų „baltų“, kurie tik iš viršaus buvo užsimetę tą raudoną   apsiaustą.  Tą paliudijo vienoje savo kalboje ir  a. a.  A. Brazauskas – sakęs, kad tikrų  komunistų  buvo tik keli ar keliolika  procentų. Čia pat prisiminiau    savo  mokyklinių metų  buvusį  fizikos mokytoją Pr.  M., kuris, kaip manyta,  tik iš reikalo  buvo  „paraudonavęs“ – santuokos sakramentą priėmė  slapta mūsų minėtoje Kauno katedros zakristijos koplyčioje. Tačiau vėliau pasirodė jo tikrasis, kaip  čekistinio tarno bei karjeristo  veidas – čekistams padėjo terorizuoti „antitarybiškai“ nusiteikusį  buvusį savo mokinį. Už „gerąją  tarnybą“    jis buvo apdovanotas bene aukščiausiu sovietiniu žymeniu – Lenino ordinu. Tikrai buvo visokių…

          Į mūsų  slaptos organizacijos veiklą kalbinome įsijungti ir tuomet rusų kalbą  studijavusį, kaip mums atrodė, gana rimtą, mąstantį studentą Bronių Kuzmicką, bet jis bijodamas galimų sovietinio saugumo represijų, prisidėti prie mūsų darbo   manytume sąžiningai atsisakė (prasidėjus tardymams jo įskundimo žymės nepatyrėme). Vėliau jis baigė Maskvoje filosofijos mokslus, 1968 m. įstojo į TSKP. Tačiau nenuėjo su “platformininkais“.  Atsiskyrus Lietuvos komunistų partijai,  jis buvo jos  centro komiteto narys. Prasidėjus atgimimui, nusimetė tą raudoną apsiaustą, įsijungė į Sąjūdžio veiklą, tapo Aukščiausiosios Tarybos (Atkuriamojo Seimo) nariu, Pirmininko pavaduotoju. Savo parašytose knygose nagrinėjo lietuvių tautinės savimonės, tautos kelio, jos kalbos, rašto ir katalikiškos minties raidos  klausimus. Viename iškilmingame  Seimo posėdyje teko su juo susitikti, labai  šiltai ir draugiškai pasikalbėti,  prisiminti tuos sūkuringus studentiškų metų  laikus. Pasisakė, kad jis nuo 1994 metų esąs TS-LKD narys, partijos senjorų bendruomenės pirmininkas.

         Visai neseniai – lapkričio 6 dieną Bronius Kuzmickas, jį lydėjusio kunigo palaimintas,  iškeliavo Į Viešpaties namų buveinę. Laidotuvėse dalyvavo ir Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis.

         Stengėmės aktyviai dalyvauti ir atviroje studentiško gyvenimo visuomeninėje veikloje.  Gyvenome  Čiurlionio gatvės bendrabutyje.  Mūsų kambarys, nežiūrint to, kad jo sieną  puošė  Rafaelio  „Siksto Madonos“  paveikslo reprodukcija, buvo įvertintas pavyzdingo kambario žymeniu. Kambario draugas Algirdas Vaitkus, turėjęs kurse didelį autoritetą, gražiai smuikavo, Adolfas Gurskis garsėjo savo poetiniu talentu ir gera kalbos raiška, aš taip pat bandžiau pažinti gaidų rašmenis ir mokytis groti styginiu instrumentu. Mūsų surengtose studentiškose vakaronėse skambėdavo lietuviškos dainos, poezijos posmai.

        Malonu prisiminti, kad universiteto vadovybė patenkino mūsų prašymą, kuriame prašyta rusų kalbos discipliną nukelti  į neprivalomų dalykų sąrašą. Palaikant baigiamojo kurso  studentų  Kreipimąsi, prašėme Respublikos vadovybės, kad Vilniaus centrinei gatvei būtų grąžintas Gedimino prospekto vardas. Čekistai per savo agentus stengėsi sužinoti to Kreipimosi iniciatorius.

         Kai atsirado studentiškos kepuraitės, raginome su jomis sekmadieniais sutartą valandą drauge viešai dalyvauti šventų Mišių aukoje Šv. Mikalojaus bažnyčioje, parodant ištikimybę nepalaužtai ateistinių vėjų krikščioniškai pasaulėžiūrai, savo tautinei dvasiai.  Šioje bažnyčioje jau nuo seno sklandė lietuviška nuotaika, kurią ryškino dešinėje navoje 1930 metais Vilniaus lietuvių pastangomis pastatyta  Vytauto Didžiojo skulptūra (skulptorius Rapolas Jakimavičius), Žalgirio mūšio simboliai. Šioje erdvėje su dideliu dvasiniu pakylėjimu klausydavome tuometinės Konservatorijos talentingo studento Kastyčio Matulionio giedamų giesmių. Jo balsas, pragydęs galingu tenoru, suvirpindavo visą bažnyčią. „Tai būsimas naujas Kipras Petrauskas“ – kalbėdavo žmonės. Tačiau „Kipru Petrausku“ netapo.  Už giedojimą bažnyčioje jis buvo  pašalintas iš konservatorijos, baigė pogrindinę kunigų seminariją, tapo pasišventusiu kunigu, legendinės „LKB Kronikos“ leidimo talkininku, sovietinių lagerių kaliniu – kovotoju už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę.

         Per Velykas su būreliu studentų Kauno katedroje, apsirengę liturginiais drabužiais, gaudžiant varpams, dalyvavome velykinėje  procesijoje. Smagu buvo joje matyti ir kai kuriuos iš Vilniaus atvykusius mūsų dėstytojus.

       Nepamirštamas,  niekieno  neišduotas studentiškas Kūčių vakaras, kurį 1955 metais viename bute slapta parengė tuometinis lituanistinių studijų penktakursis  Kazimieras Ambrasas.  Paruošiant Kūčių vakaro valgius  gražiai talkino mūsų kursiokė Marytė Eidukevičiūtė.  Po Kazimiero Ambraso tarto įžanginio žodžio, susikaupimo maldą sodriu bei įtaigiu balsu paskaitė dalyvavęs šiame  šventiniame renginyje   konservatorijos Teatrinio fakulteto studentas A. Bubnelis. Atmintinai Bernardo Brazdžionio eilėraštį padeklamavo mūsų gyvenamo kambario bičiulis Adolfas Gurskis, vėliau tapęs mano dukrelės Dalios krikštatėviu. (Atgavus Nepriklausomybę, 1991-1993 metais jis ėjo Eltos generalinio direktoriaus pareigas,   buvo       dienraščio „Lietuvos aidas“ naujienų skyriaus redaktorius, Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios maldos grupės narys.  Mirė 2021 m. balandžio 4 dieną, skambant velykinio rytmečio varpams).  Šio vakaro metu buvo prisimintas mūsų tautos dvasinės kultūros lobynas, papročiai, jame pakiliai sklaidė gyva patriotinė dvasia. Šio Kūčių vakaro rengėjas –   Kazimieras Ambrasas, baigęs universitetą,  lituanistines studijas  tęsė aspirantūroje, parašė disertacinį darbą, įgydamas filologijos mokslų daktaro laipsnį, slapta mokėsi pogrindinėje kunigų seminarijoje, tapo žymiu kunigu, pogrindinių leidinių – „LKB Kronika“ ir „Aušra“  bendradarbiu, daugelio  knygų autoriumi, vertėju, Lietuvos  katalikų mokslų akademijos nariu,  Vatikano lietuviškų laidų redakcijos vedėju.  Paskutiniuosius savo gyvenimo metus, išlaikydamas mūsų draugystę,  praleido gyvendamas Kauno jėzuitų namuose, aktyviai dirbdamas sielovados bei mokslinį darbą.   Mirė šiais metais balandžio 8 dieną, į paskutinę kelionę palydėtas  J. Em.  kardinolo Sigito Tamkevičiaus , Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo, arkivyskupo Liongino Virbalo,  Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio, vyskupo Jono Kaunecko ir daugybės kunigų bei tikinčiųjų.

        Prieš artėjančią 1956 metų  Visų Šventųjų dieną sutvarkėme  apaugusius krūmokšniais  lietuvių  karių kapus Rasų kapinėse. Džiaugiausi, kad ir vėliau šį mūsų pradėtą Rasų kapinių tvarkymo darbą tęsė tame pačiame universitete fizikos mokslus studijavęs mano sūnus Gediminas, buvęs  aktyvus šios mokslo įstaigos studentų  kraštotyrininkų būrio narys, dar vaikystėje įgijęs idealizmo sparnus, patriotinį – savo tėvynės Lietuvos branginimo ir mylėjimo jausmą.  Gediminas, būdamas paskutiniojo kurso studentas,  žuvo neaiškiomis aplinkybėmis 1982 metais vykusioje kraštotyrinėje ekspedicijoje.

        Kitą dieną su kauniečių jaunimo būreliu darbo ėmėmės  ir Kauno senosiose kapinėse. Sutvarkėme apleistus 1941 metų Birželio sukilėlių, lietuvių karių ir pažymėtus lėktuvų propelerių kryžiais lakūnų kapus.  Matėme, kad  šį mūsų  kapinių tvarkymo kilnų darbą  iš tolo sekė su ilgais apsiaustais bevaikščiojančių čekistų akys…

      Keletą dienų buvo likę iki Visų Šventųjų dienos (pavadinto Vėlinėmis)  vakaro.   Filologijos fakulteto didžiojoje auditorijoje surengėme  mūsų numatyto, partokratų neišaiškinto  turinio  studentišką vakaronę.  Vengrijoje vyko antisovietinė revoliucija, prasidėjusi spalio 23 dieną Budapešto Technikos  universiteto  studentų surengta demonstracija, reikalavusia  spaudos ir žodžio laisvės, laisvų rinkimų, savo šalies didesnės nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos. Prie šios demonstracijos prisidėjo tūkstančiai sostinės gyventojų.   Lyg girdėjome  Vengrijoje aidinčius šūvius,  žinojome, kad iš Vengrijos vėliavos vidurio iškirpti sovietiniai simboliai: skylėtos vėliavos tapo revoliucijos ženklu.     Grįžęs prie valdžios vairo  stalinistų nušalintas Imrė Nadis skelbė Vengrijos neutralitetą, išstojimą iš sovietinio Varšuvos pakto, reikalavo iš šalies išvesti sovietinę kariuomenę.  Lyg sužibo laisvės vilties kibirkštėlė  ir kitoms sovietų pavergtoms tautoms…

       Vakaronėje   sklido lietuviškos dainos, sukosi poros, tyliai perduodamos viena kitai raginimą    Vėlinių dienos vakarą  rinktis  Rasų kapinėse prie  Jono Basanavičiaus kapo.  Numatytos pertraukos metu mūsų bendramintis Adolfas Gurskis, raiškiai paskaitė iš tuomet neseniai išleisto Maironio raštų dvitomio „Jaunosios Lietuvos“ poemos šeštosios giesmės ištrauką „Jau slavai sukilo…“ Daug kas suprato, kad tai simbolinis  sveikinimas  Vengrijoje vykstančiai revoliucijai.  Nutilus plojimų bangai, visi susikibę rankomis  pagiedojome universiteto vadovų J.  Bulavo ir E. Meškausko pastangomis    neseniai legalizuotą giesmę „Lietuva brangi“.  Sklido kiti patriotiniai eilėraščiai, dainos, kalbėtojų žodžiai.  Kalbėjęs studentas Edvardas Vaitkus, mūsų kursioko  Algirdo Vaitkaus jaunesnis brolis, ragino visus  susitelkti, kad susikaupusi potencinė energija virstų kinetine.

         Nesnaudė ir universiteto aršiai nusiteikusi partokratija.  Ji kūrė planus, kaip studentams sutrukdyti  eiti į Rasų kapines. Buvo verbuojami ir šnipai.  Rasose susirinkimo centrinė vieta buvo daktaro Jono Basanavičiaus  kapas, virtęs laisvės  ir  gyvosios Lietuvos dvasios simboliu.  Susirinko daugybė jaunimo iš visų Vilniaus aukštųjų mokyklų.    Mūsų tautos patriarcho  kapas pasipuošė     rudeninėmis gėlėmis, mano sudėtu iš akmenėlių Gedimino stulpų ženklu, daugybės žvakučių skleidžiama šviesa. Ši šviesa reiškė ir mūsų širdžių  skleidžiamą didžios Atminties ir Vilties  Šviesą.   Suskambo uždrausto Lietuvos himno  giesmė, sklido patriotinio turinio eilėraščiai, sveikinančios  Vengrijos revoliuciją kalbos, Lietuvos laisvės šūkiai. Suėjimas baigėsi Maironio parašytų žodžių giesmėmis „Lietuva brangi“ ir „Marija, Marija“.

        Išėję iš kapų, žygiavome Aušros Vartų link. Susikibę rankomis dainavome lietuviškas dainas.  Netrukus mums kelią pastojo atsiųstų sovietinių kareivių ir milicininkų būriai. Kelis kartus juos pavyko pralaužti.  Į brutalius  rusiškus šūksnius atsakėme lietuviška daina ir žodžiais – „Laisvę Lietuvai, laisvę Vengrijai“.  Netoli Aušros Vartų į mūsų eiseną pusiau lietuviškai, pusiau rusiškai kreipėsi pats generolas, vadovavęs atvestiems kariuomenės būriams – „tovarišči studenti, eikite namo…“

       Prie Aušros Vartų stovėjo padrikai sustatytos mašinos.  Kai kurios iš jų dengė įėjimą į miestą pro Aušros Vartus.  Vis gausėjo kareivių ir milicininkų būrių.   Kai kuriuos studentus pavyko jiems nutempti į greta stovėjusius brezentu dengtus  sunkvežimius.  Reikalavo išsiskirstyti. Supratome, kad mums nepavyks įžygiuoti į miesto gatves. Tačiau išsiskirstyti nesutikome. Reikalavome paleisti suimtuosius.  Derėtis su mumis atvyko Vykdomojo komiteto atstovai. Derybos buvo sėkmingos – suimtieji buvo paleisti.  Išsiskirstėme būreliais.

       Po šių įvykių tuometinis Lietuvos „šeimininkas“  Antanas Sniečkus pareikalavo iš aukštųjų mokyklų pašalinti daugybę studentų, prisidėjusių prie vadinamos antitarybinės demonstracijos Rasų kapinėse.  Šiam reikalavimui ypač pritarė universiteto karjeristinė partokratija – V. Kuzminskis, I. Zaksas, J. Bielinis ir kiti.  Aš buvau šių partokratų apkaltintas „kontrrevoliucine veikla“, buvo akcentuotas  ir mano  sudėtas Gedimino stulpų ženklas ant J. Basanavičiaus kapo.  Fakulteto sienlaikraštyje  pasirodė uolaus sovietinės partokratijos tarno J. Bielinio  parašytas straipsnis, kad „tokiems, kaip Tamakauskui tegul dega po kojomis žemė, kad ne vieta jiems būti universitete…“ Šį straipsnį  lyg turėjo paryškinti greta pridėta užgauli karikatūra.  Tačiau visa tai sukėlė priešingą veiksmą.  Kurse smerkiančių mane neatsirado. Kai kurie kurso draugai – Valentinas Ardžiūnas, Algirdas Vaitkus, Leonardas Gogelis ir  kiti  komunistų organizuotame svarstyme net  gynė.  Atsirado dar šiltesni santykiai su kai kuriais patriotiškai nusiteikusiais  dėstytojais, sustiprėjo mūsų studentiška dvasinė vienybė.

         Brutaliems partokratijos reikalavimams  atvirai pasipriešino  tuometinis  universiteto  rektorius Juozas Bulavas.  Tokiai rektoriaus nuostatai pritarė ir prorektorius Eugenijus Meškauskas – žinomas filosofas, skatinęs  kritiškai plėtoti marksizmo principus, tyrinėjęs pažinimo ir mokslo metodologijos, ideologijos teorijos problemas.

         Prorektoriaus Meškausko buvau pakviestas  į rektoratą paaiškinti  atvykusiems čekistams mano nuėjimo į Rasų kapines priežastį. Pasakiau, kad esu tikintis, ėjau pagerbti tose kapinėse palaidotų mūsų kultūrai brangių žmonių atminimą, kaltinau atvykusių kareivių ir milicininkų brutalumą, jų   keiksmažodžius. Iš pokalbių supratau, kad rektoratas yra mūsų gynimo pozicijoje.  Tačiau šiai rektorato nuostatai  nepritarė partijos ir komjaunimo organizacijos vadovybė.  Ypač savo aršumu pasižymėjo  karjeros siekę minėti partokratai – Vytautas Kuzminskis, J. Bielinis ir Imrija Zaksas.  Šių partokratų puolimo smaigalys buvo nukreiptas ir į patį rektoratą. To puolimo įtakoje „už netinkamą tarybiniam studentui elgesį ir drausmės pažeidimą“ man  buvo pareikštas griežtas papeikimas ir nutrauktas stipendijos mokėjimas. Tačiau agresyviajam kompartijos sparnui ir jo statytiniams bei čekistams tokia „švelni“  nuobauda, aišku,  nepatiko.   Ieškota progos naujam susidorojimui.   „Chruščioviškas  pavasaris“  pradėjo šaltėti, vis ryškiau kilo staliniečių galvos, pradėta  intensyviau  sekti mąstančius žmones.  Nerimą sovietinei valdžiai kėlė  artėjanti 1957 metų Vasario 16-oji:  ta proga tai vienur, tai kitur suplevėsuojanti mūsų tautinės gyvasties išraiška – lietuviška Trispalvė, iškabinėti gatvėse antisovietiniai lapeliai, nors ir mažiausias žmonių susibūrimas.

         Vasario 16-osios naktį įsibrovę į mūsų bendrabučio kambarį grupė čekistų mano gyvenamojoje dalyje padarė kratą.   Paėmė „antisovietinės“ veiklos „įkalčius“ – rožinį ir tremtinių eilėraščių sąsiuvinį.

        Atsidūrus sovietinio saugumo rūsiuose iš pradžių buvau uždarytas į prie rūsio laiptų esančią    gal vieno  kvadratinio metro    patalpą. Jos duryse buvo įtaisytas mažytis apvalus  stebėjimo langelis, panašus į kai kurių buitinių durų  vadinamą „akį“.  Nesidžiaugiau joje oro pertekliumi. Netrukus buvau nuvestas į kratos kambarį, kur buvo atlikta ne itin maloni procedūra. Čekistų nurodymu reikėjo  nusirengti iki apatinių kelnių. Atsisakius netekti dar šiek tiek kūną dengiančio paskutinio apdaro, vienas čekistas  pašokęs nuo kėdės jį grubiai nuplėšė ir griebęs už sprando palenkė galvą beveik iki žemės, kad jo „kolega“ kruopščiai  galėtų apžiūrėti užpakalinėje kūno dalyje esančią „slėpynę“….  Buvo „ištyrinėta“   mano   drabužių kiekviena siūlė ir siūlelė.    Atlikę šias procedūras,  numetė gerokai aplamdytus drabužius apsirengti.  Iš viršutinių kelnių juosmens  ištraukę diržą pasiliko  jį  „pasaugoti“. Naujo „bendrabučio kambaryje“ buvome dviese – kartu su Dailės instituto studentu Arūnu Tarabilda, žinomos dailininkų Tarabildų šeimos atžala. Jis, būdamas   instituto komjaunimo biuro sekretoriumi, aktyviai gynė Rasų kapinėse buvusius studentus nuo sovietinės valdžios susidorojimo. Atsitiko negirdėtas Sovietijoje dalykas – Dailės instituto komjaunimo biuras  buvo panaikintas, o jo vadovas atsidūrė čekistų naguose.

        Į tualetą, lydint sargybiniam,  leisdavo nueiti tik kartą per parą.  Prireikus, gamtinius reikalus galėjai atlikti  į kameroje stovintį kibirą. Tad oras mūsų „kambarėlyje“ buvo tvankokas, kvapai nelabai malonūs.  Nelepino mus ir su miegu, nors patalpoje buvo   ir viliojanti geležinė lova. Tardydavo  naktį. Dieną, norėdamas išvengti karcerio,  negalėjai nė kiek prigulti. Nuolat per kameros „akį“ sekiodavo  savo žvilgsniais sargybiniai.   Šaukdavo į „pokalbius“ ir dienos metu, tikėdamiesi nuvargusios galvos „minkštesnės“  smegeninės,  minčių susipainiojimo.   Kviesdavo rusiškai, tačiau  ne pavardėmis, o pirmąja pavardės raide.  Valgyti paduodavo aliuminiame  inde  pro pradarytą kameros durų langelį.

           Tardymo metu teko patirti visas tardymo „gudrybes“, brutalų pasityčiojimą ir pažeminimą, mano galvos plaukų tvirtumo    „patikrinimą“…   Čekistai, primindami Vėlines,  ypač iš manęs reikalavo pasakyti iš kur gavau mano bendrabučio kambaryje rastą buvusių Sibiro tremtinių ir partizanų  sukurtų eilėraščių sąsiuvinį,  įvardinę jį  antitarybinių eilėraščių  rinkiniu.  Dievas davė tvirtumo, nieko  jie iš manęs neišgavo.  Tuo pačiu nenukentėjo ir  tų eilėraščių autoriai bei  sąsiuvinio sudarytojas.

          Mano tardymo procedūrą, kiek vėliau  paaiškėjo, atidžiai sekė ir pats fakulteto komunistų partijos sekretorius Imrija Zaksas.  Tai rodo jo rašytas laiškas mano tėčiui. Jame  veidmainiškai  rašoma, kad  jis norėjęs padėti sūnui. Tačiau sūnus „nė žodžio nesako, kas jam davė persirašyti represuotų žmonių antisovietinio turinio eilėraščius, jis atkakliai slepia savo bendražygius…“

         Grįžus iš „svečių“, tuojau pat buvau pakviestas fakulteto dekano. Tuometinis dekanas – kalbininkas J. Palionis buvo ir partinio biuro narys.   Jis, kaip ir čekistai, prašė  pasakyti  iš kur esu gavęs tą kratos metu paimtą eilėraščių sąsiuvinį. Aš jam   atsakiau, kad dar nesu praradęs sąžinės, nieko daugiau nepasakysiu. Pagrasino – jei nepasakysi, mesime iš universiteto. „Meskite“, – tariau atsisveikindamas.

      Universitete mano byloje yra įsegtas raštas, adresuotas universiteto rektoriui: 1956- 57 m.  Istorijos-filologijos fakulteto II kurso lituanistų grupėje pastaraisiais mėnesiais  pasireiškė nesveikų , antitarybinių nuotaikų. Nemaža tos grupės studentų dalyvavo lapkričio mėn. Rasų kapinėse. Grupėje skaitomi antitarybiniai eilėraščiai, kurių rinkinys rastas pas kurso studentą Tamakauską. Kurso studentai beveik nedalyvauja fakulteto ir universiteto visuomeniniame gyvenime.  Jų ruošiami kursiniai vakarai turi vienpusišką tendenciją: nedainuojamos tarybinės dainos, o visas dėmesys  nukreipiamas į praeitį garbinančius eilėraščius bei dainas.  Kurso susirinkime ir individualiuose pokalbiuose pasitaiko atvirų priešiškų pasisakymų…  Todėl, turėdami visa tai galvoje, fakulteto dekanatas, partinė ir komjaunimo organizacijos prašo draugą Rektorių pašalinti studentą Tamakauską iš universiteto, o studentus Ardžiūną ir Vaitkų pervesti į neakivaizdinį skyrių, kad tuo būdu būtų užkirstas kelias žalingai jų įtakai.   Šį raštą 1957 m. kovo 9 d.  pasirašė Istorijos-filologijos fakulteto dekanas Jonas Palionis, partinio biuro sekretorius I. Zaksas ir komjaunimo biuro sekretorius J. Bielinis.

         Rektorius J. Bulavas šį kartą jau turėjo reaguoti. Išleistame rektoriaus įsakyme Nr. 161-st. rašoma: Dėl nesveikų  nuotaikų skleidimo Istorijos-filologijos fak. Lietuvių kalbos ir literatūros specialybės II k. stud. Tamakauską Zigmą s. Juozo, pašalinti iš universiteto nuo š. m. kovo mėn. 15 d.  Tuojau pat buvau išsiųstas į sovietinius rekrūtus prie Uralo į užterštą radiacijos  zoną.

       Į tą pačią  pauralės  Zlotousto vietovę  pasiuntė ir kurso draugą Algirdą Vaitkų, perkeltą drauge su Valentinu Ardžiūnu į neakivaizdinį skyrių. Panašaus likimo susilaukė  ir kai kurie  kitų aukštųjų mokyklų  studentai.  Pakeista ir universiteto vadovybė, reorganizuota  lietuvių literatūros  katedra. Tačiau partokratams  nepavyko sunaikinti jau nuo filomatų filaretų laikų universitete kilusios  laisvės siekimo dvasios. Ji vis iškildavo įvairiomis  formomis iki  pat Lietuvos atgimimo.

         Tuo tarpu   Sovietų Sąjungos vadovo N. Chruščiovo nurodymu, Vengrijos teritorijos link  artėjo vis  didesni  ginkluoti sovietinės kariuomenės daliniai. „Padėti“ likusiems Vengrijoje stalinistams buvo nusiųsti ir 1941 metais  Lietuvą padėję okupuoti   generolas  Ivanas  Serovas ir Michailas Suslovas. Pirmasis buvo 1941 m.  birželio trėmimų organizatorius, o Suslovas  rengė vykusio Lietuvoje teroro ideologinį pagrindimą. Galingųjų valstybių valdžios nepalaikė  Vengrijos sukilėlių. Sukilėliams susidarė nepalanki ir tarptautinė padėtis ( buvo kilę nesutarimai dėl Sueco kanalo). Išduodami  I. Nadžio vyriausybę į sovietų pusę perbėgo  du ministrai. Iš jų – Janošas Kadaras, kiek vėliau vadovavęs naujai Kremliaus sukurptai Vengrijos vyriausybei, žiauriai susidorojusiais su sukilimo dalyviais.  Buvo nužudytas ir  Imrė Nadis, norėjęs Vengriją pasukti demokratijos linkme.

          Mūsų minėtas Lietuvos laisvės kovų dalyvis kunigas Kazimieras Ambrasas savo prisiminimuose rašė: „Man pasitaikė puiki proga kaip tik po tų įvykių būti Vengrijoje, kur Imrė Nadis drąsiai, bet skausmingai baigė savo kovą dėl Vengrijos išsilaisvinimo. Pats savo akimis mačiau kulkų išvarpytas namų sienas,  išdaužytus langus, kabančius ant sienų ir tvorų gyvų gėlių vainikus žuvusiems. Kaip dabar matau tas krauju aplaistytas gatves, raudonų gėlių žiedus…“

         Rusiškasis imperializmas, norėjęs neprarasti savo valdomosios įtakos,  Vengriją paskandino kraujuje. Tą turėtų prisiminti ir dabartinė Vengrijos valdžia, turėtų matyti to paties  atsigavusio rusiškojo imperializmo grobuonišką prigimtį, jo kruvinus darbus Ukrainoje.

      Atgavus  Lietuvai laisvę, teko susipažinti su kai kuriomis  bylomis, susijusiomis su mūsų minimu laikotarpiu. Vienoje radau savo lituanistinių studijų draugo, nuoširdžiai tauraus ir poetiškos sielos  kursioko Leonardo Gogelio mane ginantį drąsų laišką, adresuotą Vilniaus  universiteto rektoriui. Jame rašoma, kad šalinami iš universiteto tokie žmonės, kurie nemėgsta veidmainiauti, drąsiai ir atvirai rodo savo įsitikinimus, universitete didvyriais jaučiasi prisiplakėliai ir veidmainiai, kaip pavyzdžiui, II kurso istorikas Aleliūnas ir kiti. Jie siekia „šiltų vietelių“ komjaunimo biuruose ir panašiai… Toje byloje yra ir man skirtas L.. Gogelio sukurtas  eilėraštis „Pro Patria“.

       Leonardas Gogelis, įskundus  tam pačiam jo kambario „draugui“  Mykolui Aleliūnui, buvo  nuteistas keleriems  metams lagerio.  Apie tai 2005 m. rašė žurnalas „Ekstra“.

      Gera, kad Vengrijos ambasada Lietuvoje kasmet rengia 1956 metų jų šalyje vykusios revoliucijos minėjimą, kuriame prisimenami ir tų metų Vėlinių įvykiai Lietuvoje.  Toks minėjimas, jau pagal nusistovėjusią tradiciją, pirmiausiai vyksta Kaune , o kitomis dienomis   – Vilniuje.

       Šiais metais 1956 metų įvykių minėjimas Kaune vyko spalio 18 dieną, kaip visada, Senosiose kapinėse prie  tam skirtos Atminimo lentos.  Jame dalyvavo Vengrijos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius J. E. ponas Gabor Diczhazi su savo bendradarbiais, Dariaus ir Girėno gimnazijos bei Juozo Grušo meno gimnazijos mokinių grupės, buvęs LR Seimo narys Rytas Kupčinskas, buvęs miesto vicemeras Algimantas Kurlavičius, miesto savivaldybės tarybos narys Gediminas Vasiliauskas, visuomenininkas  Audris Kopustinskas, sąjūdininkė Aldona Grigaitienė, LGGRTC vyresnysis patarėjas  Raimundas Kaminskas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininkas ats. majoras Gediminas Reutas, 1956 metų įvykių liudininkai – statutinis Lietuvos laisvės kovų dalyvis, vyr. ltn. Zigmas Tamakauskas ir Kęstutis Vaškelis, taip pat būrys kitų kauniečių.  Atėjusiems Dariaus ir Girėno gimnazijos  mokiniams vadovavo direktorės pavaduotoja Deimantė Jankūnaitė ir  matematikos mokytoja visuomenininkė  Jūratė Ivanauskienė, o Juozo Grušo meno gimnazijos  mokinių vadovės buvo ateitininkams  vadovaujanti   tikybos bei vokiečių kalbos mokytoja Vida Zulonaitė  ir muzikos mokytoja Islanda Kaušiūtė.

        Nuaidėjus Vengrijos ir Lietuvos Respublikos himnams, susirinkimui vadovavęs Kauno deputatų klubo prezidentas Kęstutis Ignatavičius  perskaitė Vengrijos ambasados pateiktą  1956 metų  įvykių  aktyvių dalyvių sąrašą. Minutės tyla buvo pagerbti  tame sąraše išvardyti mirusieji, šiais metais miręs laisvės kovų dalyvis –  mokslų daktaras, publicistas, rašytojas ir vertėjas kunigas Kazimieras Ambrasas.

        Kalbėjęs J. E. Vengrijos ambasadorius Gabor Diczhazi prisiminė 1956 m. vykusią Vengrijos revoliuciją ir jos atgarsį Lietuvoje. Jis pabrėžė, kad vengrai šią dieną  brangina ne tik dėl jos istorinės reikšmės, bet ir dėl  nepamirštamos paramos, kurios sulaukėme iš drąsių lietuvių, inicijavusių solidarumo su Vengrijos revoliucija demonstracijas.

         Trumpą žodį taręs   miesto savivaldybės atstovas Gediminas Vasiliauskas,     pasveikino  Vengrijos vykusio sukilimo 67-ųjų metinių minėjimo dalyvius ir atvykusius Vengrijos ambasados svečius.

      Minėjimą paįvairino koncertavę minėtų gimnazijų mokiniai bei  kai kurie mokytojai. Aidint plojimams, Vengrijos ambasadorius J. E. p. Gabor Diczhazi  mokiniams  įteikė kaip padėkos ženklą –  pilnas dideles dėžes skanėstų…

      Spalio 18 dieną toks minėjimas vyko Vilniuje prie  įrengtos Atminimo lentos Aušros Vartų sienoje, kur buvo sovietinės kariuomenės ir milicijos būrių   sustabdyta Rasų kapinėse vykusio susirinkimo dalyvių  eisena. Šiame minėjime dalyvavo Kovo 11-osios signatarai –  rašytojas Kazys Saja ir Algirdas Endriukaitis bei dar keliolika žmonių.  Po    Vengrijos ir Lietuvos sugiedotų    himnų  garsų,   žodį   tarė  Nepaprastasis ir įgaliotasis Vengrijos ambasadorius J. E. p. Gabor Diczhazi. Jo kalbą gražiai išvertė Ambasadoriaus padėjėja p. Lina.  Įsimintina   rašytojo Kazio Sajos kalba. Jis prisiminęs tuomet vykusią Vengrijos revoliuciją ir jos rėmėjus Lietuvoje,  apgailestavo esamą dabartinės Vengrijos vyriausybės požiūrį į to paties   rusiškojo  imperializmo veiksmus Ukrainoje, Vengrijos ministro pirmininko Viktoro Orbano draugystę su nusikaltėliu Putinu, kurio pirmtakai  prieš 67-erius metus žiauriai  numalšino Vengrijoje vykusį  išsivaduojamąjį sukilimą.  Žinoma, kad Signatarui, paaukojusiam Ukrainai pusę savo gautos nacionalinės premijos, kaip ir daugeliui, skauda širdį dėl V. Orbano atliekamų   veiksmų, dėl jo  pataikavimo Kremliui.   Jis ragino Ambasadorių daryti viską, kad tauta daugiau nerinktų į valdžią Orbano. J. E. Ambasadorius  paaiškino: „ Orbanas nėra  Putino draugas,   jis norėdamas taikos Ukrainoje,  nenori  uždaryti durų deryboms su Rusija…“. Tačiau žinome, kokios tai būtų  derybos – Ukrainos pralaimėjimas, savų teritorijų praradimas… Garbusis rašytojas Kazys Saja atsisveikinęs,  Ambasadoriui pasakė: „Ačiū, supratau. Daugiau manęs šioje vietoje nebus…“

Nuotraukų autoriai – Aldona Grigaitienė ir Raimundas Kaminskas