Zigmas Tamakauskas, www.voruta.lt

Neseniai įvykęs Lietuvos politinių kalinių tremtinių susirinkimas  išsirinko tolimesnius savo struktūros vadovus. Išrinkta valdyba savo pirmininku išrinko jau anksčiau pasižymėjusį savo veiklumu Vladą Sungailą.  Naujai išrinktai valdybai iš karto teko susidurti su įvairiomis  iškilusiomis  problemomis. Pirmučiausiai   teko spręsti pačios   Sąjungos   išlikimo,  jos materialinės  bazės klausimą. 

Šiam klausimui išspręsti pilnas optimistinių kūrybinių minčių naujasis vykdomosios struktūros vadovas V. Sungaila  sudarė realų veiklos planą. Tame plane numatyta ne tik materialinė  veiklos pusė, bet ir Sąjungos idėjinė šviečiamoji kryptis. Šią kryptį sudaro įvairūs  vietos kultūriniai renginiai,  pažintinės išvykos po Lietuvą, geresnis Lietuvos laisvės kovų pažinimas,  visuomenės patriotinio  pilietinio   sąmoningumo  stiprinimas.

Skleidžiantis gegužės žiedams, Vlado Sungailos iniciatyva, gražiai  talkinant   jo ištikimoms  pagalbininkėms  – Valdybos narėms Vidai Narmontienei, Julijai Jurgelevičienei ir laikraščio „Tremtinys“  redaktorei Audronei Kaminskienei, buvo surengta ekskursija į  Žemaitijos krašto Klaipėdos rajoną.  Kelionės metu prisiminėme šiame krašte veikusius partizanus, garsųjį Žemaičių legioną, jo buvusį vadą Joną Semašką-Liepą.  Šiam legionui priklausė  Telšių, Tauragės, Kretingos, Klaipėdos, Šilutės, Pagėgių, Mažeikių ir Raseinių valsčiai.  Prisiminėme ir Žemaičių apygardos partizanų vadą Vladą Montvydą-Žemaitį, kurio iniciatyva buvo leidžiami laikraščiai „Kovojantis lietuvis“, „Malda girioje“, „Laisvės balsas“. Su Žemaičių legionu buvo susijusi ir Lietuvos Tautinė Taryba, vadovaujama   žinomo  laisvės kovų dalyvio  Jono  Noreikos- Generolo Vėtros.

       Svarbiausias mūsų kelionės tikslas buvo pabuvoti Priekulėje – čia aplankyti įsikūrusį Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejų, rašytojos Ievos Simonaitytės namą – memorialinį muziejų, susipažinti  su šio miesto istorija, pabuvoti Drevernos apylinkėse.

       Priekulė istoriniuose šaltiniuose minima nuo 1511 metų. Vietovės pavadinimas  aiškinamas  dvejopai.  Vieni jį kildina iš asmenvardžio – buvusio kaimo seniūno Luko Priekulio. Kiti jį sieja su geografine padėtimi: miestas įsikūręs  prie Minijos upės kilpos, kuri vadinta „kule“, žemaitiškai – „prie kūlio“…

        Priekulė nuo seno garsėjo savo hipodromu ir žirgų lenktynėms. Todėl ir jos herbe yra pavaizduotas raitelis ant auksinio žingsniuojančio žirgo, po juo, papėdėje raudona žuvis  – manoma lašiša. Šį herbą sukūrė dailininkas Rolandas Rimkūnas, 2002 metais patvirtino Lietuvos Respublikos Prezidentas.

          Priekulė įeina į   Mažosios Lietuvos teritoriją – Klaipėdos kraštą. Ilgą laiką pagal Melno taiką su Vokiečių ordinu ji priklausė vadinamai Prūsijai. Čia 16 amžiaus pabaigoje  buvo įkurta evangelikų liuteronų parapija, pastatyta bažnyčia.  Rusijos carų priespaudos metais Priekulėje įsikūrusioje spaustuvėje buvo spausdinami  lietuviški leidiniai, drąsiųjų knygnešių platinti  po visą Lietuvą.

          Priekulė atiteko Lietuvai po laimėto 1923 metų sukilimo. Čia veikė koklių fabrikas, keramikos gamykla.  1938 metais pastatyta Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, veikė mokykla. Sovietinės okupacijos metais buvo nugriauta   karo metu pažeista evangelikų  liuteronų bažnyčia,  kaip ir kituose  sovietų užgrobtuose kraštuose, buvo brutaliai slopinamas tikėjimo išpažinimas, žalojama tautinė savimonė.

           Laisvės kovų ir tremties istorijos  muziejuje mus gražiai sutiko jo vedėja Sabina Vinciūnienė.  Muziejus  įkurtas buvusiame vokiečių  žandarmerijos nuovados  pastate.  Jame   veikė policijos nuovada ir  buvo įrengtas tarnybinis  butas.  Kieme stovi ūkinis pastatas ir sandėlis su rūsiu.

          Pokaryje  šių pastatų komplekse iki 1954  metų   vaikė  sovietinių čekistų (NKVD)  būstinė, kurioje  buvo kalinami ir kankinami kovotojai už  Lietuvos laisvę.  Vidiniame kieme buvo išniekinti 80-ties Kęstučio apygardos Butigeidžio rinktinės Dariaus tėvūnijos Geležinio Vilko ir Rambyno būrių partizanų palaikai.  Žuvusius ar nukankintus partizanų kūnus po kelių parų niekinimo    užkasdavo už pastatų esančiame sklype ar sumesdavo į netoliese veikusį durpyną.

        Nuo 1997 m. pastate pradėjo veikti  Laisvės kovų ir tremties istorijos muziejus, kuris 2006 m. tapo Gargždų krašto  muziejaus filialu.  Muziejuje  sukaupta daug vertingos ir įdomios medžiagos  apie Kęstučio apygardos Butigeidžio  rinktinės partizanų  kovas. Įrengtoje    ekspozicijoje  apžiūrėjome   tremtį ir rezistenciją menančius autentiškus  daiktus: rožinį,  padarytą  iš duonos trupinėlių,  žuvies ašaka siūtus  ir siuvinėtus dirbinius,  odines ir iš karnų pintas vyžas, vario rūdos kolekciją, įvairius kalinių ir tremtinių naudotus  indus, tremties lagaminą  ir kt.  Rūsyje yra atkurta buvusi saugumo būstinės kalėjimo kamera.   Lauko ekspozicijoje  į akis krito  tikras  tremties vagonas.  Prie buvusio sodo namelio, kuriame  NKVD kurį laiką laikydavo nužudytų partizanų kūnus, eksponuojamas rąstas, ant kurio  vaikščiojo partizanai per Ašvos upelį netoli  Veiviržo  ir  Ašvos  susikirtimo vietos.   Malonu, kad šiame  muziejuje       vyksta ir  dokumentinių  filmų , kuriuose atsispindi vykusio  partizaninio karo ir tremties tematika, peržiūros, kiti edukaciniai užsiėmimai.

      Muziejaus aplinką puošia ir jo idėjinę paskirtį  pagilina sukurti mažosios architektūros statiniai:  koplytstulpis su Sopulingosios Dievo Motinos horeljefu ( jo autorius – tautodailininkas  Aldevinas  Jasiulis) ir kitas   koplytstulpis,  sukurtas rajone  žinomo tautodailės meistro Vytauto Majoro. Abu paminkliniai koplytstulpiai skirti Žemaitijos partizanams atminti.

       Muziejaus gyvybingumą palaiko  nuolat vykstantys edukaciniai užsiėmimai,  vykstančios patriotinio turinio filmų peržiūros, atspindinčios  vykusį partizaninį karą prieš sovietinį okupantą,  tremties vaizdus.

           Susidomėjimą  šiuo muziejumi didina ir čia sukaupta   1918 metų Nepriklausomybės akto signataro,  filosofijos daktaro Jurgio Šaulio Lietuvos žemėlapių kolekcija.

            Šie matai žymi rašytojos Ievos Simonaitytės   125-tąsias jubiliejines  gimimo metines. Siekdamas pažymėti  šią sukaktį ir rašytojos kūrybos reikšmę  LR Seimas 2022-uosius metus yra paskelbęs Ievos  Simonaitytės  metais.  Prisiminę šią Mažosios Lietuvos metraštininkę, Klaipėdos krašto žmonių gyvenimo vaizduotoją,  autobiografinių  apysakų ir romanų kūrėją, suskubome nueiti ir į  Priekulės mieste Vingio gatvėje  ant Minijos kranto   įsikūrusį  rašytojos memorialinį muziejų.  Muziejus  pradėjo veikti 1979 metais buvusiame rašytos vasarnamyje , kurį  pati rašytoja vadino „vasaros rezidencija“.

          Šiame name ji leisdavo vasaras, čia gimdavo ir jos brandžios  kūrybinės mintys. 2009 metais šis muziejus tapo  Gargždų  krašto muziejaus filialu – atskirai veikiančiu skyriumi.  Į buvusį rašytojos namą įėjome pro jos sodo  puošmeną  – įsišakojusį,  pasistiebusį  lyg mus iš tolo kviečiantį  riešutmedį ir jo greta augantį raudonlapį  bukmedį.  Paukščių čiulbesio fone namo prieangyje mus sutiko besišypsanti muziejaus vedėja.  Ji mums trumpai priminė rašytojos Ievos Simonaitytės  kai kurias gyvenimo ir kūrybos detales, supažindino su čia eksponuojamais rašytojos asmeniniais daiktais, originaliais dokumentais.

         Pamačiusi mūsų susidomėjimą, muziejaus vedėja išėmusi iš spintos mums parodė ir rašytojos iškilminguose susitikimuose dėvėtas sukneles, jos mėgiamą skėtį. Kambariuose pasistengta išsaugoti autentišką  20-tojo amžiaus  7 – 8 dešimtmečio buvusią aplinką – baldus, įvairius suvenyrus, dovanas, meno kūrinius, nuotraukas.  Darbo kambaryje eksponuojama jos sudaryta knygų biblioteka , saugomi  rašytojos  knygų pirmieji leidiniai.

        Ievos Simonaitytės pirmieji kūriniai buvo atspausdinti vykusio Pirmojo pasaulinio karo tematika 1914 metais „Tilžės keleivyje“.    Bendradarbiavo „Prūsų lietuvių balse“, „Lietuvių ceitungoje“, „Klaipėdos krašto žodyje“, „Lietuvos keleivyje“.  Paskelbdama savo eilėraščius,  apybraižas ir apsakymus,  pasirašinėjo „Evutės“,  „Eglaitės“, „Sesutės“   slapyvardžiais.

         Ieva Simonaitytė  visuotinio  literatūrinio pripažinimo susilaukė  už 1935 metais išleistą romaną „Aukštųjų Šimonių likimas“, premijuotą  Lietuvos valstybine  literatūros premija. Šiame romane aukštinamos  mūsų tautos dvasinės vertybės, vaizduojamas tragiškas  Šimonių  šeimos, stengusios išlaikant  savo lietuvišką garbę, nenusilenkti atėjūnams.

       Sovietinė valdžia stengėsi rašytoją patraukti į savo ideologinę  klampynę suteikdama jai aukščiausią  ordiną, vadinamą liaudies rašytojos vardą, premijas ir pan.   Okupacijos metais ji išleido romaną „Pikčiurnienė“, apysaką „Paskutinė Kūnelio diena“, autobiografinę trilogiją.

       Memorialiniame rašytojos name –  muziejuje rengiami susitikimai su rašytojais , rengiamos edukacinės  ir naujų knygų pristatymo popietės. Čia ne kartą lankėsi  Klaipėdos bei Šakių krašto metraštininkas, rašytojas, literatūrinių premijų laureatas, talentingas fotožurnalistas Bernardas Aleknavičius, nuo 1999 metų leidęs išskirtinę  iliustruotą Šakių krašto šviesuolių tęstinę  enciklopediją „Novužės krašto vaikai“.

        Per paskelbtas tarptautines muziejaus dienas muziejuje vyksta vadinamas  „Šviesos naktyje“ renginys.

        Miesto centre   rašytojos garbei  stovi jai  sukurtas  skulptorės  Dalios  Matulaitės     paminklas     „Šventvakarių  Ėvė“.  Tos pačios autorės sukurta skulptūra, virtusi eksponatu,    puošia ir Palangos skulptūrų parką.

          Toliau susipažinę   su miestelio centru, kuriame stovėjo senoji evangelikų liuteronų bažnyčia,   vykę dideli turgūs, nukeliavome į „Vikingų kaimą“, kuriame yra įsikūrusi garsioji  Vikingų stovykla,  vadovaujama  klaipėdietės  Editos  Nurmi. Joje jau laukė mums paruošti pagal vikingų epochos receptus  mūsų skoniui neįprasti valgiai.  Vieniems jie patiko, kitiems – nelabai.  Šios stovyklos šeimininkė Edita Nurmi pademonstravo      buvusių kuršių papuošalus, nusakė jų gyvenimo būdą, valgių gaminimo tradicijas, pateikė kai kurių patiekalų  receptus. Pavyzdžiui, kuršiai duoną kepdavo su silkės įdaru. Pati Edita  per rengiamas šventes     kepa       strimelių ir dilgėlių duoną su kanapiniu sviestu arba žirnių duoną su varškės, gardintos česnaku bei  mėtomis, užtepėle.

          Pasisotinę vikingiškais valgiais, atlikome ir edukacinės programos užduotį – susikurti laužą, pasidaryti iš miltų tešlą ir išsikepti bandeles. Šią užduotį, prižiūrint vikingų valgių gaminimo specialistei Editai Nurmi, sėkmingai atlikome, pasivaišinome jau mūsų iškeptais „skanėstais“.

          Tolimesnis mūsų kelias nuvingiavo pro Vilhelmo  kanalą, iškastą 19 amžiaus antrojoje pusėje,   į  J. Gižo etnografinę sodybą. Čia susipažinome su garsėjusio nagingo meistro Jono Gižo kūrybiniais darbais.  Jis  statė, remontavo  Pamario krašto žvejų įvairias  burvaltes, darė laivų modelius ir puošnias vėtrunges. Dalyvavome „Žuvies kelio“ edukacinės programos renginyje.

         Ekskursiją baigėme apžiūrėdami  Drevernos mažųjų laivų uostą, įsikūrusį   rytiniame Kuršių marių krante. Uostas įrengtas 2009 metais, pastatytas trimis žvaigždutėmis įvertintas kempingas su 34 aštuonviečiais  mediniais  poilsio nameliais.  Nežiūrint darganoto oro, daugelis iš mūsų ekskursijos dalyvių  kopė į 15 metrų  aukščio apžvalgos bokštą pasidairyti į Kuršių marias, į  jos  vadinamas Mirusias – Pilkąsias kopas.

        Grįždami į namus dar ilgai dalinomės  šios prasmingos kelionės įspūdžiais,  praplėtusios mūsų akiratį, paskatinusios norą dar labiau priartėti protu ir širdimi prie savos žemės slenksčio.

Nuotraukų autorės -Aldona Grigaitienė ir Audronė Kaminskienė.