Zakristijos koplyčioje su prelatu Vytautu Vaičiūnu buvę ministrantai dr. Raimundas Kaminskas ir Zigmas Tamakauskas. Raimundo Kaminsko nuotr.

 

Zigmas Tamakauskas, Garbės ministrantas, šaulys, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ kavalierius, Kaunas, www.voruta.lt

Jau 26-ąjį kartą  ministrantų vadovo  Alberto Koženiausko pakviesti rugpjūčio 14-ąja – šv. Tarcizijaus dieną atvykome  į Kauno šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedrą baziliką. Atvyko  per dvidešimt įvairių kartų buvusių ministrantų.  Nežiūrint   metų skirtumo ir užimamos padėties visuomenėje, apsivilkę baltais liturginiais drabužiais,  norėjome  vėl  drauge  prisiartinti  prie visus mus  jungiančio  bei dvasinį peną teikiančio   Dievo Altoriaus.  

Žodis „ministrantas“ – lotyniškos kilmės žodis, reiškiantis patarnautoją – patarnaujantį kunigui per Mišias ar kitas pamaldas.  Anksčiau tokiam patarnautojui reikėjo lotyniškai išmokti gana ilgą ministrantūrą – liturginius atsakymus, maldas ir taisykles. Dažnas išmokdavo visai nesuprasdamas tų žodžių reikšmės. Reformavus liturgines apeigas, dabartiniam ministrantui  tokios ministrantūros „iškalti“ jau nebereikia. Reikia didesnės dvasinės rimties, suprantamos maldos žodžių, sąmoningesnio tikėjimo, aktyvesnio dalyvavimo pačių šventų Mišių aukoje. Dabar ministrantais  būna ne tik berniukai, bet ir mergaitės.      

Dangiškasis ministrantų globėjas  yra šventasis Tarcizijus  – trečiojo amžiaus jaunas kankinys, žuvęs ginant Šventąją Eucharistiją. Pagerbiant jo atminimą, 1939 metais Romoje pastatyta bažnyčia pavadinta Šventojo Tarcizijaus vardu.

Šv. Tarcizijaus diena – visų ministrantų šventė.       

 

Prie altoriaus žengėme sukalbėję kompozitoriaus bei poezijos  eilių kūrėjo  monsinjoro  Pranciškaus Tamulevičiaus  parengtą ministrantams maldą:  Viešpatie Dieve, nuskaidrink mano širdį ir mano protą, kad su tyra širdimi ir kilniomis mintimis aš su džiaugsmu galėčiau patarnauti prie Tavo Altoriaus…         

Šventas Mišias aukojo kardinolas Sigitas Tamkevičius. Jam atestavo  prelatas, profesorius, habilituotas  dr. Vytautas Vaičiūnas, monsinjoras dr. Artūras Jagelavičius, Katedros  veiklusis klebonas monsinjoras Vytautas Grigaravičius, kunigai Evaldas  Vitulskis   ir Ramutis Janšauskas.  Mišių skaitinius skaitė buvę ministrantai Gediminas Laskauskas, Kęstutis Ignatavičius, Raimundas Kaminskas, Zigmas Tamakauskas  ir kiti.      

Labai prasmingą pamokslą pasakė prelatas Vytautas Vaičiūnas. Pasidžiaugęs buvusių ministrantų  likusia ištikimybe Kristui ir jo įsteigtai  Bažnyčiai, mūsų dvasinei kultūrai, – palinkėjo ir toliau  eiti Tikėjimo, Meilės bei Vilties keliu, visada išlaikant vaikystėje gautą  gražaus gyvenimo kryptį. Prelatas taip pat  prisiminė jau į Viešpaties namus išėjusius ministrantus.       

Prieš akis iškilo seniau  matytas dailininko Kazio Šimonio tapytas paveikslas „Vaikystės sodas“. Tad šiek tiek pavaikščiokime  jo takais, nušviestais Atminties blyksniais.      

 

Mūsų šeima buvo tikinti, dažnai kartu lankydavome jaukią Šv. Gertrūdos, vadinamą Šaričių bažnyčią  (šaritėmis – pranc. charite – labdara , vadintos  čia  buvusios gailestingosios  seserys). Bažnyčia garsėjo ir gausias  malonias teikiančiu  didžiuliu mediniu Kryžiumi su Nukryžiuotojo figūra. Apie patirtas malones liudijo apie jį tvarkingai sukabinti vadinamieji „votai“ – padėkos ženklai. Kryžius buvo pastatytas bažnyčios bokšto įrengtoje koplyčioje. (Dabar jis stovi  presbiterijoje – dvasininkams skirtoje bažnyčios dalyje tarp senojo ir naujojo altoriaus).  Bažnyčios išorės gotikines sienas dengė balkšvas tinkas.    

Buvo 1945 metų pavasario sekmadienis. Išėję iš bažnyčios, prisėdome ant suolo, buvusio tarp bažnyčios ir vienuolyno pastato. Žiūrim – prasivėrus pastato durims, iš jo išeina vaikai rankose laikydami knygas. Išėjo ir sutana vilkintis besišypsantis lyg neįprasto gymio išvaizdos  akiniuotas vyras. Tai buvo klierikas Juozas Jurkūnas. Paprašėme jo, kad norėtume taip pat, kaip ir tie vaikai, gauti paskaityti knygų. Jis priėjęs prie mūsų tėvų, pasakė, kad šias knygas iš bibliotekos gauna tik ministrantai.  Paklausė: „O gal ir jūs norėtumėte būti ministrantais?“ Tada nežinojome, kas tie ministrantai. Jis maloniai  paaiškino šio žodžio prasmę. Pritarus mūsų tėvams, tapome ir mes su broliu tais „ministrantais“, įprastai žmonių vadinamais „klapčiukais“. Taip prasidėjo mano su broliu labai įdomus bei prasmingas vaikystės tolimesnis kelias, toliau ugdantis tikėjimą, valią ir pareigos jausmą.  Man tada buvo devyneri, o broliui – šešeri metai. Buvome tuometinės septintosios  pavyzdinės  pradinės mokyklos mokiniai.(Dabar tame pastate yra įsikūrusi Juozo Naujalio muzikos gimnazija). Reikėjo rytais žymiai anksčiau negu kitiems vaikams atsikelti, eiti į bažnyčią patarnauti rytmetinėms Mišioms, o paskui – skubėti  į mokyklos pamokas.        

Bažnyčia priklausė marijonams. Greta stovėjo šios vienuolijos pastatai. Bažnyčios dešinėje pusėje buvo ir vienuoliams priklausantis, jų kruopščiai   prižiūrimas nedidelis sodas, kurį nuo šventoriaus skyrė medinė tvora. Sode augo skanūs obuoliai, kriaušės, serbentų bei agrastų  krūmai. Įrengta ir pavėsinė, į kurią būdavo įeinama padarytais takeliais. Toje pavėsinėje vietos kunigai dažnai skaitydavo vadinamą „brevijorių“ – maldų knygą, skirtą kiekvienai liturginių  metų dienai. Po vakarinių pamaldų sode leisdavo pažaisti „slėpynėm“ ir mums, vaikams.

 

Prieš bažnyčią esančio  pastato pirmajame  aukšte  buvo įrengtas ministrantų kambarys su knygų lentyna ir įvairiais pritaikytais  pagal amžių žaidimais.       

Mes ir mūsų tėvai bei kiti šios bažnyčios lankytojai reiškėme didelę pagarbą   čia buvusiems marijonų vienuolijos kunigams: bažnyčios rektoriui kunigui Rimui, garsiam pamokslininkui bei žydų gelbėtojui kunigui Pijui Andziuliui, kunigui Pranui Račiūnui, vėliau tapusiu sovietinių lagerių kaliniu, pogrindinės kunigų seminarijos vienu iš steigėjų, LKB Kronikos aktyviu bendradarbiu, etnografu, Lietuvos Sąjūdžio dalyviu.  Kunigas P. Račiūnas po vakarinių pamaldų nustatytomis dienomis rengdavo tikrą „klausimų- atsakymų vakaronę“.  Jis atsakinėdavo bažnyčios lankytojams į pateiktus raštu tikėjimo klausimus. Klausimų dėžutė buvo pritvirtinta bažnyčios gale, netoli centrinių durų. (Tuomet bažnyčios erdvė buvo didesnė. Restauruojant po atgavimo – ji sumažinta,  pritaikius bažnyčios prieangį pirminiam architektūriniam stiliui. )   Bažnyčios dešinėje pusėje buvo ir     vienpusės durys. Jomis naudojosi dvasiškiai ir kiti  bažnyčios patarnautojai įeinant į zakristiją.  Pro jas įeidavome ir mes, ministrantai, atėję patarnauti Mišioms.  Greta tų durų, lauke, padedant geraširdžiui zakristijonui „Antanėliui“ (marijonų vienuoliui Antanui Gvazdauskui), užkurdavome su malkinėmis anglimis iki jų įsidegimo   smilkytuvą. Kad anglys geriau įsidegtų, smilkytuvo išimtą dalį – kaušelį su užkabintu metaliniu stiebu, sukdavome ore darydami apskritimo lanką. Šią įdomią „techniką“ labai greitai įsisavinome.  Net pamėgome, ypač tą sukimą. Per Mišių nustatytą eigą  smilkytuvo  rusenančias anglis kunigas  užberdavo kvapniais sutrinto gintaro ir kadugių grūdeliais. Pasklisdavo maloniai kvepiantis į aukštumą prie altoriaus kylantis dūmų debesėlis, keliantis tikinčiųjų širdis prie Dievo.      

Kunigas Pijus Andziulis turėdavo „ežiuko“ formos šukuoseną, o Pranas Račiūnas savo galvos plaukų kuokštelį puslankio forma užtraukdavo ant savo kaktos vidurio. Mes, vaikai, pripažindami šių kunigų didelį autoritetą, taip pat stengėmės  turėti tokias šukuosenas.  Vieni – kaip P. Andziulio, kiti – kaip P. Račiūno.     

Mylėjome besiruošiantį gauti kunigo šventimus   savo ministrantų vadovą Juozą Jurkūną. Jis turėjo, kaip ir kunigas Pijus Andziulis, „ežiuko“ šukuoseną. Vadinome jį „kunigėliu“. Mūsų „kunigėlis“ jam patikėtas ministrantų rengimo ir auklėjimo pareigas atliko, kaip mums vėliau atrodė, gana nuoširdžiai bei išmaningai.  Jis net subūrė vaikų bažnytinį chorą, kuriame teko ir man dalyvauti. Šis choras, sutana apsirengusio Juozo Jurkūno diriguojamas, savo balsais giedodavo per „votyvą“ – jaunimo šv. Mišias ir per vadinamus „mišparus“ – iškilmingas vakarines pamaldas.       

Ministrantų kambaryje su mūsų vadovu aptardavome perskaitytas knygas, bažnyčios šventoriaus gale kartu žaisdavome „kvadratą“ ir kitus žaidimus su kamuoliu. Čia gerus  sportinius sugebėjimus rodė H. Valiukas, mano brolis  Jonas (vėliau Algirdo Šociko treniruojamas jis du kartus tapo Lietuvos studentų bokso čempionu),  G. Jankauskas, A. Padvaiskas, A. ir J. Sadauskai ir kiti. „Rungtynių“ pertraukos metu   vaišindavomės iš zakristijono Antanėlio pro zakristijos langelį pateiktais  skanėstais – kepamų „plotkelių“ nubyrėjusios apkeptos tešlos nuobiromis. Susikaupę dalyvaudavome mūsų „kunigėlio“ surengtose gražaus elgesio ir tikėjimo pagilinimo pamokose. Norėjome būti geri vaikai. Tik kartą per tokio pobūdžio pamoką „kunigėlis“ paklausė: „į kurią miesto bažnyčią eina jūsų tėvai?“ Beveik visi atsakė, kad eina į šią. O aš nuoširdžiai pasakiau, kad mūsų tėveliai kartais nueina ir į Katedrą. Į tai man atsakyta: „tai ką – jūsų tėvai eina ieškoti kitų dievų…“ Ši mūsų „kunigėlio“ replika man buvo labai nesmagi, suvirpinusi kažkokią vaikiškos širdies dalelę.  Mūsų šeima nueidavo į Katedrą pamaldžiai  dalyvauti paskelbtų „atlaidų“ Mišiose, o ne ieškoti kitų dievų.     

 

Kartais per surengtas pamokas žiūrėdavome ir veikiančius vaiko mąstymą atitinkančius filmus. Juos mums rodydavo berods kunigas Gergelis.  

Išlaikius lotynų kalba sakomos ministrantūros, liturginių apeigų  ir atitinkamo elgesio egzaminą, mūsų „kunigėlis“ surengė tikrai  įsimintiną gyvenimo šventę. Bažnyčios bokšte įrengtoje koplytėlėje prie minėto istorinio, malonių gausa  švytinčio  Kryžiaus  – bažnyčios rektorius kunigas Rimas,  iškilmingai ir emocionaliai priėmė iš mūsų ministrantišką priesaiką. Priesaikai prisiminti gavome su Rektoriaus ir mūsų „kunigėlio“ parašais pašventintus Atminimo paveikslėlius.  

Už patarnavimą Mišioms pinigų negaudavome. Skurdžiau gyvenusius vaikus vienuolyno kunigai sušelpdavo kitokiu būdu. Patarnauti Mišioms, apsivilkus gražiu liturginiu drabužiu – buvo garbė mūsų tėveliams ir mums patiems.  Daug kam vaikiškoje širdelėje gimdavo svajonė – būti kunigu. Tokią svajonę turėjau ir aš.  Namuose buvau įsirengęs  altorėlį ir iš popieriaus pasisiūdinęs liturginius drabužius – arnotą, stulą ir kt. laikydavau „mišias“. Mišiolą atstodavo tėtės maldaknygė su tarpiniais lotyniškais tekstais.     

Marijonų bažnytėlės aplinkoje mūsų vaikystė buvo laiminga ir prasminga. Ji buvo orientuota  į vis didesnio pažinimo siekimą, religinio sąmoningumo  plėtrą , doro gyvenimo džiaugsmą.      

Sovietų okupacinė valdžia, slopinusi krikščionišką tautinę mintį,  pradėjo naikinti vienuolynus, uždarinėti  jai kliudžiusias bažnyčias – mūsų tautos dvasinius židinius, suiminėti jai nepaklusnius kunigus ir vienuolius. Rusiškojo imperializmo kruviną grobuonišką ranką, kuri dabar niokoja Ukrainą, tąsyk  pajuto visa mūsų tauta.  1948 metais buvo uždarytas marijonų vienuolynas ir Šv. Gertrūdos bažnyčia.    

Belaukiantis gauti kunigo šventimus mūsų „kunigėlis“ savo dvasinį darbą  tęsė Fredos bažnytėlėje. Ne kartą jį ten aplankėme per gegužines pamaldas  jau vilkintį  prie altoriaus diakono drabužiais. Jis mums patarė ministranto  tarnystę  tęsti Mokinių bažnyčioje. Tačiau kiek vėliau pasklido netikėta žinia: mūsų mylėtas bei gerbtas   „kunigėlis“ Juozas Jurkūnas atsisakė kunigystės siekio ir savo gyvenimą pasuko priešingu keliu: vedė moterį, pasidarė aršus ateistas, sovietinės valdžios šlovintojas, viešai su savo paskaitomis dergiantis tikėjimą, Bažnyčią, savo buvusius mokytojus – iškiliuosius kunigus…  Pergyvenome dėl jo išdavystės, kurią gal nulėmė jo asmeninio gyvenimo susiklosčiusios aplinkybės, sovietinės valdžios veikimo kryptis.  Jis dabar jau yra  iškeliavęs į Amžinybę.  Norisi tikėti, kad jame  kažkur sielos kampelyje vis tiek  turėjo likti nors žiupsnelis mums vaikystėje, kaip buvusio mūsų dvasinio  mokytojo, jo paties tada skelbtų tiesų, tikėjimo bei moralinio pastovumo žiupsnelis.         

Uždarius vienuolyną ir Šv. Gertrūdos bažnyčią, su grupele ministrantų, nepabūgusių galimų sovietinės partokratijos patyčių, savo tarnystę šv. Mišioms tęsėme Švč. Sakramento (Mokinių)  bažnyčioje. Uždarius ją, pasukome Arkikatedros bazilikos link. Čia ministrantais rūpinosi zakristijonas Bronius Ivanauskas, mūsų vadintas Broniuku. Tuomet Mišios buvo aukojamos ir prie šoninių altorių.  Man buvo pavesta sudaryti savaitinius ministrantų tarnavimo Mišioms tvarkaraščius, mokyti naujai atėjusius ministrantus ministrantūros. Labai sopėjo širdį sužinojus, kad suimti mūsų gerieji kunigai. Be viso kito, ir tie atvejai padėjo mums suvokti sovietinės tikrovės realybę, daigino ne vieno širdyje kilnaus idealizmo sparnus, vis didesnį domėjimąsi savo krašto istorija. Vaikystės džiaugsmo neužgožė  sovietinių debesų pilkuma.  Katedros vadovybė rūpinosi ir mūsų laisvalaikio prasmingumu. Šventoriaus nuošalioje vietoje buvo pastatytas stalas tenisui žaisti. Organizavome šaškių bei šachmatų turnyrus, įvairius žaidimus su kamuoliu.  Daug atgaivos sielai teikė bendravimas su čia dirbusiais kunigais – filosofu Pranu Kuraičiu, poetu Kazimieru Žitkumi – Vincu Stoniu, visada draugišku nuoširdumu dvelkusiu muzikos ir giesmių kūrėju Pranciškumi Tamulevičiumi,  zakristijono padėjėju Vinceliu, (Vincentu Jalinsku), vėliau tapusiu iškiliu pasišventusiu kunigu – monsinjoru. O kaip neprisiminti galingą muzikinį balsą turėjusį kunigą A. Žalkauską, jo giedotas solines giesmes, pritariant vargonams ir bažnytinio choro balsams.     

Malonu prisiminti ir ilgą bendravimą su kunigu Vincentu Sladkevičiumi, vėliau tapusiu Lietuvos Bažnyčios  istorijoje antruoju kardinolu, niekada nepraradusiu savo kuklaus paprastumo, nuoširdumo bei atidumo. Kunigas Vincentas Sladkevičius savo kilnia širdimi  palaimino ir  mano suburtą krikščioniškos patriotinės krypties antisovietinę jaunimo organizaciją, kurios nariai slapta davė priesaiką Dievui ir Tėvynei  Katedros zakristijos koplytėlėje. Toje koplytėlėje slapta tuokdavosi ir savo vaikus krikštydavo ne vienas aukštus postus turėjęs  tuometinės kompartijos narys – vadinamas komunistas… Prie jos  reikėtų įrengti istorinę Atminimo lentą, liudijančią to meto patirtą  tikrovę. 

 

Prie Katedros Didžiojo altoriaus rengdavome Švč. Sakramento adoraciją, o bokšte, talkinant varpininkei Bronytei, įsirengtame kambarėlyje rengdavome slaptus susirinkimus, kurių metu minėdavome tautines bei katalikiškas šventes, skaitydavome teminius pranešimus, domėjomės profesorių Prano Kuraičio, Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos filosofija, tautinio krikščioniško turinio poezija, Lietuvos istorija. Stiprinome savo pasirinkto kelio idėjinius pamatus, kurių neįstengė sugriauti jokios vilionės, jokie sovietinio saugumo rūsiai ir  rekrūtai.

Po šv. Mišių ministrantų vadovas Albertas Koženiauskas padėkojęs visiems šventų Mišių dalyviams, buvusiems ir esamiems ministrantams bei dvasios vadams įteikė prisiminimo dovanėles ir Padėkos  raštus.         

Paskui visi susirinkome  į šventiškai parengtą Katedros parapijos salę, kurioje vyko susitikimo tęsinys – kardinolo Sigito Tamkevičiaus palaiminta  Agapė. Tai tradicinis krikščioniškos vienybės ir tarpusavio meilės palaikymo pobūvis.  Malonu, kad čia atėjo ir Mišiose dalyvavę   ministrantų   šeimos nariai.           

Susitikimas baigėsi nedidučiu koncertu.  Esame dėkingi šio susitikimo rengėjui Albertui Koženiauskui, Katedros vadovybei, kunigams, aukojusiems šventų Mišių auką, dėkingi esame  ministrantų susibūrimų nepavargstančiam metraštininkui inžinieriui Vytautui Laskauskui ir  pastoviai leidžiamo vienintelio skirto ministrantams  laikraštėlio  „Ministrantas“ leidėjams bei jo globėjams.   

Pažymėtina, kad iš jaunatviškų metų ministrantų  būrio išaugo ir  mūsų visuomenei  daugiau ar mažiau žinomi žmonės – sportininkai Henrikas Markevičius, Alvydas Puidokas, kompozitorius Mindaugas Tamošiūnas, buvusios LŽŪA docentas dr. Vytautas Mikutis, iškilus žmogaus kūno ir sielos daktaras Modestas Juozaitis,   folklorinio ansamblio „Blezdinga“ dainininkas  Juozas Bakutis, vargonininkas Jonas Šalčius, miesto koncertmeisteris Kęstutis Ignatavičius, iniciatyvus sąjūdininkas dr. Raimundas Kaminskas, buvęs Kauno  katedros rektorius,   įdėjęs   daug pastangų, kad  šios šventovės vidus nušvistų savo pirminėmis   spalvomis  –  kunigas šaulys  Evaldas Vitulskis,   Kauno   Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektorius, Kauno įgulos ir kitų kapelionatų kapelionas, šaulys  kunigas Tomas Karklys,    teologijos mokslų daktaras,  kunigas pranciškonas, šaulys, įvairių organizacijų kapelionas Saulius  Paulius Bytautas,  kunigas  dr.  Nerijus Vyšniauskas.  Kardinolo Sigito Tamkevičiaus, arkivyskupo  Kęstučio Kėvalo, vyskupo Eugenijaus Bartulio,  prelato Vytauto Vaičiūno, monsinjoro Artūro Jagelavičiaus, monsinjoro Vytauto Grigaravičiaus ir daugelio kitų mūsų dvasios ganytojų vaikystės tako sodas taip pat pražydo būnant prie Altoriaus.

Daugeliui ministrantų tarnavimas prie Altoriaus parodė prasmingo gyvenimo kelio gaires, nuskaidrino pačios jaunystės gyvenimo žingsnius.         

Būkime atsparūs siaučiant dabarties  svetimiems ir abejingumą kilnioms vertybėms sėjantiems vėjams. Tegul mūsų vaikystės  sodo žiedai niekada nenuvysta mūsų širdyse, primindami nuolatinę pareigą visada rūpintis mūsų tautos dvasinės kultūros išsaugojimu ir puoselėjimu, savo Tėvynės šaknų gyvybingumu.