Zigmas TAMAKAUSKAS, Kaunas, www.voruta.lt

1989 m.  kovo mėnesį  su   buvusios  Kauno 21-osios  vidurinės mokyklos mokytojų grupe, lankydami Nepriklausomybės kovų vietas, užsukome ir į Širvintų miestelį, kurio ruože vyko   dėl Lietuvos išlikimo sprendžiama kova su lenkų kariuomene. Miestelio kapinėse, aplankę mūsų karių kapus, netoli  Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios, sutikome jau mums žinomą buvusį sovietinių lagerių kalinį, Norilsko kalinių  sukilimo dalyvį, filosofą, poetą, rašytoją bei Šventojo Rašto vertėją kunigą Česlovą Kavaliauską. Su juo pasikalbėjome įvairiomis tikėjimo klausimų ir artėjančių Velykų prasmės temomis. Iki šiol mano atmintyje išliko jo cituota citata iš šventojo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams, kuriame aiškinamas krikščionių tikėjimo pamatas  – Kristaus prisikėlimas iš numirusiųjų faktas. Tokia ir yra tikroji Velykų prasmė – Kristaus Prisikėlimo šventė.

       Mūsų krašte Velykas švenčia beveik visi. Tik vieni jas vadina „Pavasario švente“, „Atbundančios gamtos švente“ ar tiesiogiai „Velykomis“, nesuteikdami jai tikrosios šios šventės prasmės. Tačiau ir šis žodis sovietinės okupacijos metais viešai nebuvo minimas, buvo persekiojami  mokiniai, dalyvavę velykinėje šv. Mišių aukoje arba išdrįsę antrąją Velykų dieną nenueiti į mokyklą.  Už tokią padarytą “nuodėmę“  teko aiškintis pas mokyklos direktorių pakviestiems ir mano tėvams, buvo sumažinti mano elgesio ir drausmės pažymiai, grasinta net   pašalinti  iš mokyklos…

     Prisimenu  mano  suorganizuotas jau viešas Velykas,   pavadintas   „Gražiausio margučio“ švente  „Kauno gelžbetonio“ susivienijime. Brėško   1988-tieji, vis ryškiau kūrėsi Lietuvos atgimimo Sąjūdis.  Dirbau tada minėto susivienijimo darbo užmokesčio skyriaus viršininku. Joje buvau įkūręs Lietuvių kalbos narystės  kuopą  ir išgarsėjusią tuomet Respublikoje blaivybės draugiją, rengėme daug pažintinių ekskursijų po Lietuvą. Paskelbiau dirbantiesiems, kad antrąją šv. Velykų dieną parengsime konkursinę „Gražiausio margučio“ popietę. Paprašiau, kad darbuotojai, norintys dalyvauti šiame konkurse, atsineštų savo numargintus velykinius margučius.  Šį skelbimą daugelis darbuotojų sutiko su džiaugsmu. Visi suprato, kad tai simbolinė šv. Velykų šventės išraiška. Joje gausiai dalyvavo visų cechų darbininkų ir tarnautojų atstovai. Išrinkome konkurso vertinimo komisiją.   „Gražiausio margučio“ vardą ir didįjį prizą laimėjo susivienijimo vyriausiojo technologo Benedikto Kemzūros, šiandien žinomo krepšinio trenerio Kęstučio tėvo, margutis.    Pažymėti  prizais buvo ir kitų  dviejų vietų laimėtojai.

       Džiaugėmės suneštų margučių, simbolizavusių Prisikėlimo šviesą, išraižytų raštų spalvomis. Apie tai parašiau straipsnelį į Susivienijimą valdančio tresto leidžiamą savaitinį  „Statybų pastoliuose“ laikraštį. Tačiau dar tada turėjusi galios kontroliuoti  į  laikraštį atneštus rašinius,  tresto partorgė ant mano straipsnio užrašė: „Nuo kada Tamakauskas pradėjo viešai organizuoti Velykų šventimą?… Nespausdinti!“. Į tai jau kitais metais laikraščio redaktorius Abelkis įdėjo nupieštą vaizdelį su užrašu: „Raganos mostas…“

          Velykos – pati didžiausia ir svarbiausia krikščionių šventė. Ji turi ir gilias Senojo Testamento tradicijas, susijusias su pavergtos tautos išvedimu iš nelaisvės. Pagal šį Raštą Dievo pasiųstas Mozė turėjo prašyti Egipto faraono, kad šis išleistų visus žydus į laisvę. Faraonas nesutiko. Tuomet prasidėjo Egiptą žlugdantys  antgamtiniai Dievo darbai. Tačiau mirties angelas nepalietė tų namų, kurių duris,  Dievo nurodymu, žydai pažymėjo avinėlio krauju. Šis nelaimės praėjimas – perėjimas buvo pavadintas Pascha.   Pascha buvo laisvės pradžia jos siekusiems izraelitams, suteikusiems galimybę išsivaduoti iš Egipto nelaisvės.  Keliaudami per dykumą žydai ant lauže įkaitinto akmens kepė neraugintos duonos paplotėlius, daug kam žinomus „macus“.

         Avinėlio kraujas savo galia sustabdė besiartinančią mirtį. Rašydamas apie Senojo Testamento šventes, jau mūsų minėtas šventasis Paulius pažymi, kad visa tai tėra būsimų dalykų šešėlis, o realybė yra Kristus – Dievo sūnus, Velykų avinėlis, paaukotas žmonėms atpirkti iš prigimtinės nuodėmės, iš  jų nuopuolio. Tai galimybė  žmogui išeiti iš savo dvasinės vergovės, pereiti iš tamsos į šviesą. Todėl aukojant šv. Mišias prieš Komuniją cituojami Šventojo Rašto žodžiai: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes“.

         Manoma, kad  Velykų pavadinimas yra kilęs iš baltarusiško žodžio,

lietuviškai  skambančio kaip „Didžioji diena“. Dar šis žodis siejamas su žodžiu „vėlės“, nes mūsų protėviai šią dieną lankydavo kapus, nešdavo mirusiesiems maisto.

       Velykos yra kilnojama šventė. Ji švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Ji nustatyta 325 metais pirmajame Visuotiniame Bažnyčios susirinkime Nikėjuje, atsižvelgiant į Šventojo Rašto nuorodą. Savaitė iki Velykų vadinama Didžiąją savaite. Ji prasideda nuo Verbų sekmadienio, minint Jėzaus Kristaus iškilmingą įžengimą į Jeruzalę dieną.

       Svarbiausios Didžiosios savaitės dienos yra ketvirtadienis, penktadienis ir šeštadienis, primenančios Kristaus kančią ir mirtį.

          Ketvirtadienio vakarą minima  vakarienė, kada Kristus paskutinį kartą  vakarieniavo su savo mokiniais. Paskui  Kristus  Judo  buvo išduotas ir suimtas. Mūsų buityje šią dieną sutvarkomi namai, prausiamasi,  išplaunami skalbiniai, pakeičiama patalynė. Manyta, kad tuomet ir visi metai bus švarūs bei jaukūs.

          Didysis penktadienis – Kristaus kančios ir mirties diena. Tai tylos, susikaupimo ir apmąstymo diena. Bažnyčiose skaitoma Viešpaties Kristaus kančios istorija, neaukojamos šv. Mišios, neskambinama varpais, negrojama  jokiais instrumentais. Tai tylos, susikaupimo, apmąstymo ir griežto pasninko diena –  atsisakoma mėsiškų  bei pieniškų valgių.

      Didysis šeštadienis žymi laukimo dieną. Kristus buvo nuimtas nuo kryžiaus ir palaidotas. Tai Kristaus prisikėlimo laukimo diena.   Namuose  buvo dažomi margučiai – pavasario ir naujos gyvybės simbolis.    Ant margučių  saulės ženklai reikšdavo  saulę. Norėta, kad jos netrūktų derliui. Derlius buvo išreiškiamas augmenijos motyvais. Žalčio motyvai  reikšdavo bundančią gyvybę.  Simbolinės reikšmės turėjo ir spalvos. Juoda spalva būdavo vaizduojama žemė, žalia primindavo žaliuojančią augmeniją, gelsva – javų derlių, raudona spalva  simbolizuodavo gyvybę, mėlyna – dangų. Kai kas į  margučių raštą įpindavo    ir Dievą šlovinantį žodį  „Aleliuja“.

      Naktis iš šeštadienio į sekmadienį vadinama Velyknakčiu. Tai žvilgsnis į Prisikėlimo šviesą. Velyknaktį sudaro   Šviesos, Žodžio, Krikšto ir Eucharistijos liturgijos. Per Šviesos liturgiją  bažnyčios prieangyje uždegama ir šventinama ugnis. Nuo pašventinos ugnies uždegama Velykų žvakė, simbolizuojanti prisikėlusį Kristų – pasaulio Šviesą. Žodžio liturgijoje skaitomi Šventojo Rašto skaitiniai, pasakojantys apie Dievo gerumą, pasaulio sutvėrimą. Per Krikšto liturgiją krikštijami vadinamieji katechumenai –  suaugę žmonės, norintys ir pasiruošę priimti Krikšto sakramentą. Visa bendruomenė atnaujina Krikšto pažadus. Per Eucharistijos liturgiją dalinama Komunija – prisikėlusio Kristaus gyvasis ženklas.

       Šventų Velykų  rytmetiniu  bažnyčių varpų skambesiu,  tris kartus apie bažnyčią einama procesija,  traukiama giesme „Linksma diena mums nušvito“  ir aukojamomis Mišiomis išreiškiamas Dievo sūnaus – Kristaus pergalės prieš mirtį džiaugsmas. Grįžus iš bažnyčios šeimos nariai vienas kitą su gražiais linkėjimais sveikina sulaukus šventų Velykų. Prie šventinio, visą šeimą vienijančio  stalo, papuošto į želmenų  kraitelę sudėtais margučiais ir kitais patiekalais, simbolizuojančiais atgimstantį pavasarį ir stiprybę, sukalbama Kristaus prisikėlimą šlovinanti malda, dėkojama Dievui už suteiktas malonias, prisimenami mirusieji artimieji, žuvusieji  kovose dėl Lietuvos laisvės.

       Šventiniai valgiai prasidėdavo nuo margučio. Kai kuriuose regionuose pirmasis margutis nebuvo daužomas.  Jis būdavo pagarbiai supjaustomas ir  linkint sveikatos, padalijamas. Tradiciniame margučių daužyme, kada  žmogus laiko vieną kiaušinį, o kitas su kitu kiaušiniu daužia per jį, išaiškinamas stipriausio margučio savininkas, kuris gali tikėtis gausaus metų derliaus. Kai kur kiaušinius mušdavo tik vyrai, kurių nugalėtojas galėjo tikėtis artimiausiu metu sulaukti palikuonių.

       Vienas iš svarbiausių šventinių valgių buvo su didele meile ir atidumu šeimininkės iškeptas didžiulis  pyragas, pagardintas aguonomis, riešutais ir džiovintais  vaisiais. Tradiciniais patiekalais būdavo ir riebi raugintų kopūstų sriuba,  kiauliena, virtos dešros, šaltiena, bandelės su aguonomis, džiovintais vaisiais ar įkeptais lašinukais, namuose pasigamintas varškės sūris, gira ir midus.

      Prie tokio šventinio sotaus stalo žmonės sėsdavo po septynias savaites trukusio gavėnios  pasninko. Žymus etnologas Libertas Klimka pateikia šiam laikotarpiui būdingą mįslę: :“Septynios mylios sauso tilto, o gale jo – rožė pražydo“.

       Velykinės tradicijos turėjo  ir savo personažus. Tai  „Velykų bobutė“ ir    pavasario gyvybės  pranašai  -„Velykų kiškiai“.  Prabudę Velykų rytą vaikai prie savo lovos rasdavo margučių. Kas juos atnešė? Tėvai jiems sakydavo, kad tai „Velykų bobutės“ ir jos pagalbininkų „Velykų kiškių“ dovanos…

         Pirmąją Velykų dieną visi būdavo savo namuose. Antrąją šventės dieną būdavo pirmiausia aplankomi krikštatėviai, paskui – giminės ir kaimynai. Buvo ir „kiaušiniaujama“: atėjusysis pavaišinamas ir apdovanojamas  kiaušiniu. Vykdavo ir žaidimai: po padarytą lovelį ridendavo kiaušinius. Kurio kiaušinis kliudydavo kitą, jį pasiimdavo kaip laimėtą. Žaidėjai sutardavo ir kitaip: kurio kiaušinis nuriedėdavo toliausiai, tas ir laimėdavo. Būdavo kartais pastatomi  varteliai. Laimėdavo tas, kurio nuriedėjęs laiveliu kiaušinis į juos pataikydavo.

       Velykos su savo tradicijomis yra giliai įaugusios į mūsų tautos kultūros dvasinį lobyną, teikdamos nusiraminimą, atgaivą ir džiaugsmą.  Sovietinės okupacijos metais lietuviškų Velykų tradicijos buvo  gyvos  ir nenutautėjusių mūsų išeivių širdyse bei buityje, žadindamos ir palaikydamos Lietuvos prisikėlimo viltį, gaivindamos savo kultūrines šaknis, istorinę atmintį, savo Tėvynės  ilgesį.  Prisimintini išeivijoje gyvenusio žinomo poeto Bernardo Brazdžionio žodžiai: Ypatingai, ypatingai, ypač vienų vieno trokštu – / Kad, pavargus, nepriglaustų mūsų svetimi kapai,/ Kad išvysčiau saulę tekant ant baltų Pažaislio bokštų/ Ir kaip gaudžia aleliują Kauno Katedros varpai.

      Velykos – Kristaus Prisikėlimo šventė tepadeda mums dar kartą priartėti prie amžinojo Gėrio šaltinio, tepaskatina mus geriau pažinti savo tautos dvasinių vertybių klodus, tepaskatina prisidėti savo kūrybiniu darbu prie jų puoselėjimo ir išlaikymo.    Tegul šv. Velykos, kaip ir kitos mūsų didžiosios šventės, prasideda ne komercinėse parduotuvėse, o mūsų širdyje, ypač dabar, siaučiant pragaištingų virusų vėjams.