Ramunės Sakalauskaitės knygos „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro K. Vasiliausko biografija“ viršelis

Zigmas Tamakauskas, Kaunas, www.voruta.lt

        Lietuvos Respublikos Seimas kasmet jau pagal nusistovėjusią tradiciją priima nutarimus, skelbiančius pažymėti įžymias  Valstybės įvykių ir ypač nusipelniusių Lietuvai   žmonių minėjimo metus. Šie metai  tarp kitų,    paskelbti ir monsinjoro Kazimiero Vasiliausko metais. Šių metų balandžio 9 dienos kalendoriaus lapelis  pažymėjo   šio iškilaus žmogaus gimimo šimtadienį.  Jį  vieni,  kaip lietuvių literatūros tyrinėtoja profesorė Viktorija Daujotytė,  vadino „vaikščiojančia  meile“, kiti  – „mylinčių širdžių monsinjoru“…

       Su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku susipažinau  1989 metais, kada jis,  grįžusio iš tremties garbingojo Vilniaus  arkivyskupo Julijono Steponavičiaus,    buvo  paskirtas sostinės    Katedros klebonu.  Nuvykome su Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto studentų būriu  į atšventintą Katedrą, apsigaubusią  daugiau kaip šešerių  šimtų metų Lietuvos istorijos gaubtu.  Norėjome ranka ir savo širdimi  prisiliesti  prie gyvosios mūsų krašto istorijos šventovės sienų, slepiančių įvairius  Lietuvos istorijos tarpsnius, mačiusius  mūsų tautos dvasinės kultūros virsmą, Valstybės klestėjimą ir nuosmukį, bruktos  polonizacijos, rusifikacijos  ir sovietizacijos  ideologijos  pragaištingas pasekmes, mūsų tautinės savimonės  naikinimo žymes. Su Lietuvos nepriklausomybės patekėjusia  aušra ji  pagaliau tapo ir  mūsų prisikėlusios tautos  tikėjimo dvasiniu centru.

1959 metais paleistam  iš „bausmės“ vietos, kurį laiką neleista gyventi Lietuvoje. Apsigyvenęs Latvijoje,  dirbo kroviko, elektriko, kiek vėliau –  buhalterio darbus.

        Sutiko mus      sutana ir baltu plačiarankoviu  liturginiu drabužiu (kamža)   apsirengęs  vaižgantiškos  išvaizdos  švytinčio veido vidutinio ūgio kunigas.  Kai kas iš pradžių, pirmą kartą iš arti sutikę katalikų bažnyčios  dvasininką,   jautėsi  lyg nedrąsiai, bet    kunigo     šiltas  žodis ir  jo spindintis   paprastumas   išdildė  bet kokį nedrąsumą.  Pakviesti į zakristiją  su atidumu klausėmės Monsinjoro pasakojimo apie Katedrą, joje palaidotus garbius žmones, apie šventojo Kazimiero asmenybę, čia vyskupavusį  palaimintąjį Jurgį  Matulaitį,  priminė  sovietų represijas patyrusius Vilniaus vyskupus Mečislovą Reinį ir Julijoną Steponavičių.

       Kartu  nuėjome į Šventojo Kazimiero koplyčią, pasimeldėme prie jo karsto,  grįžusio iš Vilniaus  Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios į Katedrą.   Paskui nusileidome į požemius, kur  įrengtame mauzoliejuje pamatėme karstus su  karaliaus Aleksandro Jogailaičio ir  Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos bei Barboros Radvilaitės palaikais,    menišką urną, kurioje palaidota mirusio Merkinėje karaliaus  Vladislovo  IV Vazos širdis.  Deja, visi jų palaikus puošę   brangūs papuošalai  godžių okupantų  buvo išvežti iš Lietuvos.

       Centrinė mauzoliejaus vieta palikta tuščia. Šioje  vietoje turėjo būti, pasak Monsinjoro, Vytauto Didžiojo karstas, bet   lenkų okupacijos metais jo surastus palaikus  kažkur nudanginę  čia šeimininkavę  okupantai,  kurie nenorėjo, kad Vytautas akcentuotų laisvos Lietuvos su sostine Vilniuje simbolį.    Monsinjoras  vylėsi, kad Vytauto Didžiojo palaikai bus  surasti, priešingu atveju mauzoliejaus  garbingiausioje vietoje bus pastatytas simbolinis Vytauto Didžiojo karstas.

          Požemyje  pakalbėjome ir apie garbingojo  Katedros tyrinėtojo, didelio Lietuvos patrioto  Napalio Kitkausko nuveiktus didžius  darbus,  jo Katedros lobių suradimą ir dėtas  pastangas juos išsaugoti nuo Maskvos grobuoniškų rankų.

          Grįžus į zakristiją, Monsinjoras   papasakojo ir savo asmeninio gyvenimo kai kuriuos epizodus.  Jis sovietinės okupacijos metais aktyviai  dalyvavo  ginant  tikinčiųjų  pilietines teises, būdamas vikaru Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje priklausė  slaptai savišvietos draugijai, pasivadinusiai Aušros Vartų Mergelės Marijos kolegija, palaikė ryšį su partizaniniu judėjimu.  Mėgo padeklamuoti Vytauto Mačernio , Bernardo Brazdžionio, Jurgio Baltrušaičio  poezijos posmus. Ypač sovietinei valdžiai užkliuvo Vinco Mykolaičio- Putino eilėraštis „Vivos plango, mortuos voco“ (Gyvuosius apraudu, mirusiuosius šaukiu). Už šią veiklą jis 1949 metais buvo suimtas, apkaltintas antisovietizmu ir kaip „pavojingas nusikaltėlis“  nuteistas  10 metų lagerio. Intos, Vorkutos, Komijos lageriuose dirbo įvairius fizinius darbus, kasė anglį, vykdydamas savo kunigišką misiją –  slapta aukodavo šv. Mišias, klausydavo išpažinčių, dalinosi savo turimais dvasiniais turtais su kitais kaliniais.  Ir visa tai darė su didžiausia meile.  Sakė, kad  tremtyje sutikęs „gražiausius žmones, sukalbėjęs gražiausias maldas, visada jutęs Dievo artumą…“

Jo  bute  buvo apsistojęs iš Maskvos atvykęs žmogaus teisių gynėjas A. Sacharovas  per disidento, LKB Kronikos platintojo  Sergejaus  Kovaliovo teismo procesą, vykusį 1975 m. Vilniuje.

         1959 metais paleistam  iš „bausmės“ vietos, kurį laiką neleista gyventi Lietuvoje. Apsigyvenęs Latvijoje,  dirbo kroviko, elektriko, kiek vėliau –  buhalterio darbus. 1969 metais grįžęs į Lietuvą, iš pradžių kunigavo Varėnoje, o nuo 1975 metų Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčioje. Palaikė ryšius su antisovietinio pasipriešinimo dalyviais, su garsiąja  Lietuvos Helsinkio grupe, kurios siekis buvo registruoti ir viešinti sovietinių okupantų Lietuvoje daromus žmogaus teisių pažeidimus.  Jo  bute  buvo apsistojęs iš Maskvos atvykęs žmogaus teisių gynėjas A. Sacharovas  per disidento, LKB Kronikos platintojo  Sergejaus  Kovaliovo teismo procesą, vykusį 1975 m. Vilniuje.

        Monsinjoras šypsodamas papasakojo ir vieną įdomų nutikimą  jo bute, kada vėlų vakarą  per jo kambario balkoną norėjo įsibrauti neprašytas „svečias“. Buto šeimininkas milicijos nekvietė, o  atidaręs  duris,  jį pats pakvietė vidun, pavaišino, kalbėjosi su juo iki pat paryčių, paskui,  gražiai išleisdamas,  davė  jam pinigų, šiltą drabužį, padėjo surasti savo netikėtam „svečiui“  prasmingą, dorą darbą. Šis pasakojimas man priminė rašytojo Viktoro Hugo romano „Vargdieniai“ epizodą, susijusį su Žano Valžano paveikslu. Monsinjorui nebuvo blogų žmonių, buvo tik nelaimingieji, kuriems jis pagal savo išgales stengėsi padėti  žengti   iš   nusikalstamo  šunkelio  į doro gyvenimo tiesų kelią.

          Vėliau,  atvykus su vienu ar kitu mokyklinio jaunimo būriu į Katedrą, jis man patikėdamas raktus, paprašydavo pačiam savarankiškai pravesti  ekskursiją  po šią šventovę.  Jausdamas didelę atsakomybę  tą ir padarydavau.  Kartais pokalbius su mūsų jaunimu, turėdamas daug  Bažnyčios ir Katedros  istorijos žinių,  pravesdavo  jos  Garbės zakristijonas, žinomas sovietinių metų disidentas, buvęs politinis kalinys, minėtos Helsinkio Lietuvoje  grupės narys  Viktoras Petkus.

          Daug kartų su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku susitikdavau  ir pavieniui, asmeniškai.  Paklausius kaip sekasi, jis dažnai  besišypsodamas atsakydavo: „Stengiamės šventai, bet neišeina…“  Visada jausdavau iš jo didelį gerumą, paprastumą,  rašytojo Vaižganto  spinduliuojančią dvasią.  Jis ir tamsoje įžvelgdavo šviesos blyksnių spindulius.  Paskelbtais  Švč. M. Marijos metais  kilusį  Lietuvos atgimimo sąjūdį, Lietuvos nepriklausomybės  atgavimą  –  laikė  kaip  Dievo rankos padarytą  stebuklą.

         Jis ypač vertino mūsų tautos dvasinės kultūros vertybes.  Šios vertybės įvairiomis formomis turėtų atsispindėti ir per šventes. Jos turėtų būti ne skrandžio, o širdies puota, kurioje turėtume pajusti  gerąją bendravimo dvasią, gyvąją Atmintį, mūsų tautos papročių,  kalbos,  dainų  ir giesmių grožį, turėtume patirti šviesių emocijų  bei   akimirkų.

         Tai   lyg  priminimas ir mūsų įvairiems šventiniams suėjimams,  šventinėms puotoms.  Pakilkime su prisikėlusio Kristaus dvasia prie Gėrio šaltinio, prie Lietuvos širdies, prisilieskime prie  mūsų tautos dvasinės kultūros gelmės.

         Gera prisiminti, kad šis iškilus kunigas Katedros šventovėje 1992 metais pakrikštijo ir mano vaikaitį  Algimantą, pasirinkusį  savo gyvenime gydytojo kelią.

         Monsinjoras  K. Vasiliauskas Katedroje darbavosi beveik  dešimt metų. Paskutines savo gyvenimo dienas praleido lietuviškas tradicijas turinčioje Šv. Mikalojaus bažnyčioje.

       Į Viešpaties namų buveinę  Monsinjoras  išėjo 2001 m. spalio 14 d.,  eidamas 79-tuosius savo  gyvenimo metus, anot liudininkų,  ištaręs:  „Sudie, einu ilsėtis…“

       Palaidojo Monsinjorą Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje.  Prie jo kapo poetas Justinas Marcinkevičius  kalbėjo: „Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas  buvo tarsi Dangaus siųstas žmogus išvargintam mūsų kraštui, kad savo dvasia gesintų keršto, pykčio ir neapykantos prasiveržimus, kad padėtų visiems atsitiesti, nušvisti, susitelkti  žmogaus ir Tėvynės kūrimui“  (Kazimieras Vasiliauskas. Mylinčių širdžių monsinjoras – Bernardinai.lt).

       Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu, Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Santarvės fondo premija. Jam 2000 metais buvo suteiktas Vilniaus miesto garbės piliečio vardas, o po jo mirties Garbės piliečio vardą suteikė ir Biržų rajono savivaldybė.  Vilniuje, greta Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios  architekto Tauro Budzio suformuotame skverelyje 2010 metais atidengtas ir pašventintas monsinjorui K. Vasiliauskui skirtas  skulptoriaus Jono Gencevičiaus sukurtas paminklas.  Išleista žurnalistės Ramunės Sakalauskaitės  knyga „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“.  Lietuvos paštas visai neseniai išleido dailininkės Aušrelės Ratkevičienės sukurtą pašto ženklą, skirtą   Monsinjoro 100-osioms gimimo metinėms pažymėti.