Istorikas, paleografas, publicistas, bibliografas Jonas Dainauskas.  Rimanto Kunčo-Žemaitaičio asmeninio archyvo nuotraukos

“Dirvos” korespondentė Živilė Gurauskienė, JAV, www.voruta.lt

1904 m. sausio 21 d. Kaune gimė teisininkas, paleografas, istorikas, publicistas, bibliografas Jonas Dainauskas. 1945 m., patekęs į sovietų nelaisvę, pabėgo ir iki 1957 m. gyveno Lenkijoje, vėliau – Prancūzijoje, nuo 1961 m. – JAV. J. Dainauskas domėjosi Lietuvos–Lenkijos santykiais, XIV–XVI a. Lietuvos istorija. Jo archyvas saugomas Lituanistikos tyrimo centre. Praėjusių metų gegužės 27 d. minėjome 20–ąsias J. Dainausko (1904–2000) mirties metines. Prisiminimais apie šią iškilią asmenybę su skaitytojais dalijasi Kartografijos ir sfragistikos mokslinių tyrimų centro direktorius inžinierius Rimantas A. Kunčas–Žemaitaitis.

Pirmą kartą su Jonu Dainausku susidūriau apie 1980 metus Pedagoginiame lituanistikos institute Čikagoje. Tuomet, kartu dėstant šiame institute, J. Dainauskas nuoširdžiai dalijosi savo patirtimi. Man, tuomet trisdešimtmečiam dėstytojui, buvo reikšmingas jau šešiasdešimt perkopusio kolegos  palaikymas. Susirašinėdamas su Varšuvos, Krokuvos, Liublino universitetais J. Dainauskas gaudavo unikalios, mažai kam pasiekiamos, istorinės medžiagos, kuria mielai dalydavosi su kolegomis. Kaskart, lankantis jo namuose, pamenu, kaip žmona, žavinti ypatingu nuolankumu ir atsidavimu vyrui, nuolat švelniai priekaištaudavo, jog svečiams nėra vietos išgerti net puoduko arbatos. Dainauskų namuose Čikagoje knygomis ir rankraščiais buvo apkrauti stalai valgomajame, svečių kambaryje ir bibliotekoje, kur sunku buvo įkelti koją dėl sukrautų knygų  trijomis eilėmis įrengtose lentynose bei keliomis eilėmis ant grindų, kur jos, stirksodamos tarsi Babelio bokštai, grasinosi įlūžti į pirmąjį namo aukštą. Iš knygų kyšantys puslapius žymintys lapukai, bylojantys apie savininko bendrystę su knyga, buvo primarginti tik jam vienam suprantamomis pastabomis ir išvadomis. Visų lentynose buvusių knygų nugarėles slėpė į jas atremtos įrėmintos jo vaikų nuotraukos. Tik mažas stalelis valgomajame, įspraustas tarp stalo ir lango, ant kurio stovėjo rašomoji mašinėlė, buvo vienintelė jo darbo vieta.

J. Dainauskas savo bibliotekoje buvo sukaupęs nemažą žemėlapių reprodukcijų bei karališkųjų atspaudų kopijų kolekciją ir savo darbuose rėmėsi kartografiniais ir sfragistiniais tyrinėjimais. Aš, domėdamasis kartografija ir, kaip inžinierius, išmanydamas ne tik techninį žemėlapių parengimą, bet ir istorinę bei politinę jų reikšmę ir jau tuomet turėdamas unikalią žemėlapių kolekciją, remiamas J. Dainausko, Lituanistikos tyrimo ir studijų centre įkūriau Kartografijos skyrių.

Lituanistikos tyrimo ir studijų centro ir Pedagoginio lituanistikos instituto Čikagoje tarybos narių susirinkimas Jaunimo centro patalpose. Pirmoje eilėje iš kairės į dešinę: kunigas Vaclovas Gutauskas SJ, Jonas Dainauskas, dr. Jonas Račkauskas (tuometinis valdybos pirmininkas), LR ambasadorius JAV dr. Alfonsas Eidintas, dr. Adolfas Damušis (tuometinis tarybos pirmininkas), LR Generalinis konsulas Čikagoje Vaclovas Kleiza, adv. Vytenis Kirvelaitis. Antroje eilėje iš kairės į dešinę: dr. Robertas Vitas, dabartinis Lituanistikos tyrimo centro tarybos pirmininkas, dr. Dalia Katilius Boydstun, Bronius Juodelis, inž. Rimantas A. Kunčas-Žemaitaitis, Arunas Zailskas, Magdalena Birutė Stankūnienė, Česlovas Grincevičius, Halina Moliejienė, dr. Feliksas Palubinskas, dr. Kazys Eringis, Liudas Kairys, dr. Bronius Vaškelis, Teodoras Blinstrubas.  Rimanto Kunčo-Žemaitaičio asmeninio archyvo nuotraukos

Pritraukdamas savo santūriu ir romiu būdu J. Dainauskas niekuomet neprarasdavo kantrybės informaciją tikrindamas įvairiuose leidiniuose, jam buvo svetima primesti savo nuomonę.  Ramiame jo veide šmėstelėjusi atlaidi šypsena būdavo įprastas atsakas žmonėms, negebantiems atvirai diskutuoti.  Būdamas poliglotas, mokėdamas per dešimt kalbų, gebėjo naudotis įvairiais mokslo šaltiniais, atvėrusiais mums naujas  galimybes gilintis į Lietuvos istoriją, kartografiją ir sfragistiką. J. Dainausko, kaip stipraus paleografo, darbai buvo skelbiami Lenkijos mokslų akademijos žurnale Acta Baltico–Slavica, kur nuolat sulaukdavo susidomėjimo. J. Dainauskas dažnai guosdavosi, jog jo pateikiama medžiaga Lietuvos ir išeivijos istorikams dažnai atsimuša tarsi žirniai į sieną.

Ne kartą susitikus J. Dainauską Čikagos centre, einantį į darbą bibliotekoje, tekdavo jį išbudinti iš gilaus susimąstymo. Nuolat skendintis savo  mintyse istorikas atkreipdavo aplinkinių dėmesį charakteringa eisena ir išvaizda – ant kaktos užkritusi juoda beretė buvo tarsi neatskiriamas jo atributas, su kuriuo nesiskirdavo nei žiemą, nei vasarą, o dažnai, užsimiršęs, ateidavo ir į auditoriją dėstyti paskaitų.

Beretė, kaip paslaptinga užuomina į tuometinį karininko įvaizdį, jam priminė tarnybą, susijusią su Lietuvos žvalgyba, kuri jam išgelbėjo gyvybę. J. Dainausko pasakojimu, traukiantis į Vakarus pas ten jau išvykusią šeimą, pasienyje, sustabdžius jį Lenkijos Armijos Krajovos kareiviams, buvo pareikalauta lenkiškai sukalbėti maldą „Tėve mūsų“ įrodant savo neva lenkišką kilmę. Tik sukalbėjus maldą ir paminėjus buvusių aukštų tuometinių okupuoto Vilniaus krašto Lenkijos pareigūnų pavardes, kirtęs sieną galėjo laikinai apsistoti ir įsidarbinti Žemės ūkio ministerijoje. Po kurio laiko, apsimetus lenkų turistu, bandant kirsti  Lenkijos–Vokietijos dar nenusistovėjusią sieną ties Ščecinu (lenk. Szczecin, vok. Stettin) ir toliau trauktis į Vakarus, buvo sulaikytas ir ilgam pasiliko Lenkijoje. Beje, adaptuota Stettin, kaip vokietijos miesto, forma turėtų būti Štetinas, atsižvelgiant į vokiečių lingvisto H. Šalio (H. Shall) žemių baltiškumą grindžiančius įrodymus (autoriaus pastaba).

J.Dainauskui dirbant Žemės ūkio ministerijoje, tuomet gyvenusiam svetima pavarde, pavyko padaryti karjerą – kaip puikus specialistas buvo išsiųstas į Paryžių atstovauti Lenkijai, kur paprašė politinio prieglobsčio. Gyvendamas Paryžiuje gilino žinias  Sorbonos universitete, tačiau, nebaigęs studijų, atsiradus galimybei pasitraukė į Ameriką, kur laukė emigravusi šeima.

1987 m. Vatikane ir Romoje, minint Lietuvos krikšto 600 metų jubiliejų, J. Dainauskas buvo vienas iniciatorių, bandančių įrodyti, kad Lietuva buvo priėmusi krikštą keliais šimtmečiais anksčiau, taigi buvo siekta sukelti abejonių dėl šio Lietuvos krikšto jubiliejus. Vatikane, Šv. Petro aikštėje, bei Romoje jau su šviesios atminties  jauniausiuoju mano broliu Algimantu V. Žemaitaičiu išdalijome per 4000 lietuvių ir anglų kalbomis, verstų būsimojo kunigo A. A.  Arvydo P. Žygo,  lankstinukų su J. Dainausko bei kitų Lietuvos istorijos draugijos Čikagoje  narių pateikta informacija. Jonui Dainauskui tai buvo stiprus  impulsas šioje srityje tęsti darbą, kurio pagrindu buvo savarankiškai parengta ir išleista knyga „Lietuvos bei lietuvių krikštas ir 1387–ji metai“.

Jonas Dainauskas švenčia 95 metų jubiliejų.  Rimanto Kunčo-Žemaitaičio asmeninio archyvo nuotraukos

Nuotraukoje įamžintos J. Dainausko 95 metų jubiliejaus iškilmės, kurių metu jubiliatas buvo apdovanotas ir česnakais, tapusiais legenda jam pasakojant istorijas apie jų naudą sveikatai. Česnakus istorikas laikė savo ilgaamžiškumo paslaptimi, su jais niekur nesiskirdavo ir nevengė kramsnoti jų viešumoje, kas juokais buvo laikoma bandymu atsikratyti nepageidaujamų pašnekovų.