Užgavėnės. Llbm.lt nuotr.

Živilė Gurauskienė, “Dirvos” korespondentė, JAV, www.voruta.lt

Viena seniausių ritualine prasme mūsų švenčių – Užgavėnės. Prasminga prisiminti, kaip jas švęsdavo mūsų protėviai, nes, kaip žinoma, apsirėdymas idant nepažintų yra bene vienas seniausių ritualų, kuris egzistuoja nuo pat žmonijos kultūros atsiradimo. Tai suvokiama kaip  mirusių protėvių patekimas į gyvųjų ritualinę erdvę.

Užgavėnės Lietuvoje švenčiamos vieną dieną prieš Pelenų dieną, po kurios krikščioniškasis pasaulis  įžengia į naują liturginį laikotarpį – Gavėnią, kuria prasideda šv. Velykų laukimas, nuo ko ir kildinamas  Užgavėnių pavadinimas, nors pati šventė niekada nebuvo įtraukta į oficialią bažnytinę liturgiją. Pagrindiniai šventės akcentai – persirengėliai, Lašininio ir Kanapinio kova, Morės (Magdės, Kotrės, Pasileidėlės Kotrės, Visų žydų motinos, Motinėlės, ir pan.) deginimas, taip neva išvarant susikaupusį blogį, kartu  –  ir įkyrėjusią žiemą.

Kaip buvo švenčiamos Užgavėnės „Dirvos“ ir „Vorutos“ skaitytojams primena dailėtyrininkė, menotyros mokslų daktarė Jolanta Zabulytė – per 20 metų tyrinėjanti kryždirbystę, VDA KF dėstanti etininę kultūrą.

“Užgavėnės – žiemos išvarymo šventė, kuriai ruošiamasi iš anksto gaminant kaukes, kuriomis prisidengus ir atitinkamai apsirėdžius (tam tinka ir išvirkšti kailiniai, vyrams – moteriški ar moterims – vyriški drabužiai, ir pan.), jaunuomenė nuo ankstyvo ryto pradėdavo vaikščiojimus po kaimą, linksmai klegėdami, juokaudami lankydavo kiekvieną sodybą. Daugelio tyrinėtojų nuomone, seniausios, daugeliui tautų būdingos, yra gyvūnų kaukės – Užgavėnių metu persirengiama arkliu, ožiu, gerve, rečiau – jaučiu, meška. Kiekvienas jų buvo ne šiaip persirengėlis, bet turėjo ir simbolinę gamtos žadintojo, vaisingumo įprasmintojo reikšmę (pvz., gervė siejama su žemės ir dangaus, vyro ir moters vedybomis). Vėliau atsirado „svetimųjų“ – čigonų, vengrų, žydų bei mitinių būtybių – velnių – kaukės, neretai persirengėlių gretas papildydavo ir jaunavedžių pora, kai vyras tapdavo jaunąja, o mergina – jaunuoju (gamtos – žemės ir dangaus – vestuvių simbolika), vaikščiodavo ir gydytojas. Kipšiukas krėsdavo nepiktas išdaigas, senų laikų kaime kaip pirkliai buvę žinomi žydai ir vengrai, kurie stengėsi parduoti kokius nors niekučius, čigonės – ką nors linksmo priburti… Nuo linksmųjų persirengėlių eitynių neatskiriama ant rato su spragilu rankoje besisukanti moteriška „baidyklė“ – Morė Žemaitijoje, Gavėnas Aukštaitijoje, ir pan. Praėję visą kaimą persirengėliai, kartu su šventėje dalyvaujančia bendruomene, už kaimo sudegindavo arba upėje paskandindavo tą žmogiško pavidalo žiemos personifikaciją. Ją vežęs ratas iškilmingai buvo nešamas į kaimą,  nes tai – ne vien ratas, o Saulės, iš tamsos išvaduoto šviesulio, simbolis.

Tačiau Morės ar Gavėno deginimu šventė nesibaigia – tai ir pavasario bei žiemos, siauresne prasme – gavėnios ir mėsėdžio, personifikacijų – Kanapinio ir Lašininio – kova, važinėjimas rogėmis ar tik jojant arkliais aplink laukus, kad linai aukšti būtų ir javai gerai derėtų, ritinėjimasis žeme (šiais judesiais stengiantis jai suteikti gyvybės jėgų prisikelti), liejimasis vandeniu (geram derliui reikalingos drėgmės simbolika). Žemaitijoje jaunimas ir sūpynėmis suposi – kuo aukščiau išsisupsi, tuo ilgesni linai ir vešlesni javai derės. Šventėje daug triukšmo, juoko, šėlionių, nes judesys, garsas padeda žemei atgyti, sustiprina ne tik jos, bet ir žmogaus gyvybines galias.

Užgavėnių metu daug ir riebiai valgoma, nes tikima, jog ateinantys metai tuomet bus sotūs. Buvo valgoma nuo 9 iki 12 kartų, valgis itin įvairus – virti lašiniai arba mėsa valgoma tam, kad būtų stori lašiniai ir netrūktų mėsos, taip pat grybai, dešros, taukuose virtos miltinės apvalios bandelės, ir pan.

Užgavėnių valgiai bei vakarai tiko ir burtams. Antai visuose regionuose per šventę nesuvalgyti lašiniai buvo naudojami gyvuliams apsaugoti ar derliui pagerinti. Pavyzdžiui, Dzūkijoje tais lašiniais patepdavo ariamų jaučių jungo pečius, kad nenutrintų (o nutrintus – kad pagydytų), visų valgių likučius supildavo vienon vieton ir duodavo gyvuliams susirgus. Užgavėnių vakarą, kaip ir per Kūčias, merginos dažnai burdavosi dėl vedybų – antai tris kartus apėjus aplink trobą klausydavosi, iš kurios pusės šunys loja manant, kad iš ten ir būsimas jaunikis atvažiuos arba skaičiuodavo tvorų statinių, atneštų malkų glėbių pagalius – jei skaičius porinis, tais metais ištekės… Daug linksmybių ir šėlionių, juoko ir valgymo būta per Užgavėnes, nemažai jo išliko iki šiandien, nors daugelio apeiginių judesių prasmės jau nebežinome”.

Dailėtyrininkė, menotyros mokslų daktarė Jolanta Zabulytė. Jolantos Zabulytės asmeninio archyvo nuotrauka

Papildant dailėtyrininkės Jolantos Zabulytės mintis belieka pridurti, kad iš tradicinių Užgavėnių valgių vertėtų prisiminti šaltieną ir šiupinį. Šaltiena – tradicinis Užgavėnių valgis. Ją virdavo iš kiaulės ausų, kojų, galvos, paliktų nuo kalėdinių skerstuvių. Vyrai prie jos Užgavėnėms raugindavo miežinio alaus. Šiupinys, remiantis rašytiniais šaltiniais, – pats seniausias Užgavėnių valgis. Mažojoje Lietuvoje šiupinį – žirnius, virtus su kiaulės galva, kojomis ar uodega – valgė dar praėjusio šimtmečio paskutiniajame ketvirtyje. Pirmoje mūsų amžiaus pusėje šiupinys buvo pats svarbiausias Užgavėnių patiekalas. Kartais Užgavėnėms būdavo patiekiama kiunkė – mėsos ir bulvių troškinys, kaip šiupinio pakaitalas. Vėliau šiupinį pamažu pakeitė blynai, už kuriuos turėtume būti dėkingi tradicinei žydų virtuvei – bulviniai (ar kitų daržovių – morkų, burokų) blynai, jidiš kalba vadinami latkėmis, ar Toros ritinėlius simbolizuojantys susukti lietiniai blyneliai, leidžia matyti susipynusias šalia gyvenusių tautų ir kultūrų gijas.

Lina Petrošienė, Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Baltistikos centro direktorė, vyresnioji mokslo darbuotoja, Baltų kalbotyros ir etnologijos katedros docentė straipsnyje “Užgavėnių šventės atgarsiai lietuviškoje XX a. pirmosios pusės periodikoje: kaip šventė miestiečiai?” pastebi, jog tarpukariu šiupinio vakarai švenčiant Užgavėnes dažniausiai buvo rengiami  Klaipėdos krašte. “Blynai per Užgavėnes Klaipėdos krašte traktuoti dvejopai, – rašo autorė, – vieni juos laikė nelietuvišku, todėl nederamu per šią šventę patiekalu. Liberaliau nusiteikę šventės organizatoriai bandė derinti abu patiekalus ir klaipėdiškius kvietė į blynų ir šiupinio vakarus. Tuo piktinosi lietuviškų papročių Mažojoje Lietuvoje žinovai. Neigiamo požiūrio į blynų propagavimą laikėsi ir autoriai, žinoję ir minėję, kad blynus Užgavėnėms kepa ir kitos tautos. Net ir platesni aprašymai spaudoje apie anglų Užgavėnes, kuriose būtiniausiai ir ypatingu būdu kepamas ir valgomas didžiulis blynas, požiūrio į šio papročio rusišką kilmę nekeitė”.

Beje, mūsiškes Užgavėnes, kaip vieną seniausių kalendorinių švenčių, dažnai bendrų visai Europai, primena ir viena linksmiausių žydų švenčių – Purim (Purimas), kurios metu švenčiamas žydų išgelbėjimas nuo mirties Babilone. Ši šventė atsirado diasporoje, ir neretai vadinama žydiškuoju Užgavėnių variantu, nors prasminiu požiūriu neturi nieko bendra. Tai – karnavalinė šventė, kurios metu vaišinamasi džiovintais vaisiais, aguonomis, trikampiais sausainėliais, įdarytais džiovintomis slyvomis arba aguonomis, vadinamais nužudytojo Hamano ausimis, geriami stiprūs alkoholiniai gėrimai, o persirengėliai, skirtingai nei per Užgavėnes, puošiasi karnavalinėmis kaukėmis, atspindinčiomis dvaro aplinką (pav., vaizduojančiomis karalienę Esterą). Pagrindinis šventės atributas – tarškynė (vilkelis). Šių švenčių tradicijų persipynimas kartkartėmis regimas tose lietuvių bendruomenėse JAV, kurios narius jungia litvakiškos šaknys, ir liudija apie tautų tarpusavio sugyvenimo grožį per kelis šimtus metų susipynus tradicijoms ir kultūrinėms patirtims.