Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis Stanislovo Rapolionio premiją įteikia Sofijai Daubaraitei, Lietuvos žurnalistų draugijos Vilniaus skyriaus pirmininkei. Aušros Virvičienės foto

Aušra Virvičienė, Trakai–Eišiškės (Šalčininkų r.)

Gegužės 13 d. gausus būrys svečių rinkosi į Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnaziją, kur jau aštuonioliktą kartą buvo teikiama Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ įsteigta  Stanislovo Rapolionio premija. Šio Pietryčių Lietuvoje, Eišiškėse, gimusio vieno iš Lietuvos raštijos pradininkų vardu pavadintas apdovanojimas skiriamas mokytojams, kultūros ir meno sričių atstovams, žurnalistams, puoselėjantiems istorijos atmintį, plėtojantiems kultūros identitetą, tautinę savivoką, lietuvišką žodį ir raidę Pietryčių Lietuvoje.

Prisimintina, jog Lietuvių švietimo draugija „Rytas“ buvo visuomeninė organizacija, steigusi lietuviškas mokyklas ir vadovavusi švietimui lietuvių kalba Pietryčių Lietuvoje 1913–1938 m. Draugija buvo atkurta 2004 m.

Premijos įteikimo ceremoniją pradėjo gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Eglė Kiriuškinienė. Ji pasveikino gimnazistus ir visus susirinkusius, pristatė šventės svečius. Tarp susirinkusiųjų buvo malonu matyti Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento patarėją Joną Vasiliauską su buvusiu kolega Vidmantu Vansavičiumi.

Gimnazijos moksleiviai nebuvo tik klausytojai, jie parengė meninę programą: dainavo ir grojo etnografinis ansamblis „Versekėlė“, abiturientė Patricija atliko dainą „Raudoni vakarai“, o kartu su IIIG kl. gimnaziste  Inesa – liaudies dainą „Užaugau Lietuvoj“, mokiniai Romas, Jaroslavas, Aistė, Kotryna skaitė eiles. Programą parengė muzikos mokytoja metodininkė Jadvyga Sinkevič ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Irena Blažukonienė.

Po prasmingos moksleivių programos Aurelija Arlauskienė – žurnalistė, S. Rapolionio premijos laureatė, perskaitė išsamų pranešimą apie reformacijos raidą Europoje ir reformacijos šalininkų nepamatuojamą indėlį formuojant Lietuvos raštiją, švietimą. Pranešėja taip pat išsamiai papasakojo apie dabartinius darbus, siekiant įamžinti šių žmonių atminimą, apie parengtus projektus Reformatų skvere, Vilniuje, pastatyti 10 skulptūrų, prie kurių įgyvendinimo visi gali prisidėti savo aukomis.

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis, apibūdinęs S. Rapolionio, Lietuvos raštijos pradininko gyvenimą ir veiklą, pristatė šių metų S. Rapolionio premijos nominantę. Jis priminė, jog ši garbinga premija teikiama už profesinį, kultūrinį, švietėjišką ir visuomeninį darbą Pietryčių Lietuvos labui. Šiais metais premija skirta Sofijai Daubaraitei.

Sofija Daubaraitė buvo Vilniaus r. „Vilnios“ laikraščio steigėja, vyr. redaktorė. Dramatiškomis valstybei 1991-ųjų sausio dienomis šis laikraštis atsiskyrė nuo buvusio „Draugystės“ laikraščio, kuriame norėta išspausdinti tekstą apie tai, kaip Sausio 13-ąją „nacionalistai šaudė patys į save“. „Vilnios“ laikraštis spausdino tekstus apie Pietryčių Lietuvos istoriją, lenkų okupacijos laikotarpį, buvusią švietimo padėtį, autonomininkų veiklą. Jau buvo kalbama ir apie lietuviškų mokyklų steigimą, lietuviškų mokyklų atsiskyrimą nuo mišrių mokyklų. Tai nebuvo sklandus procesas, todėl reikėjo rašyti raštus-skundus aukštesnėms institucijoms, teikti faktus, įrodinėti reikalavimų pagrįstumą. Vyko kova ir su likusia „Draugyste“, kurią perėmė Lenkų sąjunga. „Vilnia“ neigdavo jų paskelbtus melagingus faktus. Vėliau nominantė, būdama Vilniaus r. tarybos narė, skelbdavo sesijų nutarimų medžiagą, ypač tokią, kuri buvo susijusi su kalba, lietuviškų mokyklų uždarymu, neadekvačiu pinigų skirstymu lenkų organizacijoms (tuo metu žurnalistams neleisdavo dalyvauti Vilniaus r. tarybos posėdžiuose).

Negalima pamiršti ir visų šiame krašte vykusių rinkimų: į vietines tarybas, Aukščiausiąją Tarybą, Lietuvos Respublikos Seimą. Trumpai kalbant, dėl akivaizdaus rinkimų biuletenių klastojimo, balsų prirašinėjimo ir kt. grubių pažeidimų kildavo susistumdymų ir prireikdavo policijos pagalbos. Visų rinkimų metu opozicinės partijos kreipdavosi į Vyriausiąją rinkimų komisiją dėl Lenkų akcijos grubių rinkimų įstatymo pažeidimų, prašydamos ištirti tuos pažeidimus ir konkrečiose rinkimų apylinkėse panaikinti rezultatus. Žinoma, visa tai būdavo atspindima laikraštyje, buvo spausdinami įvairūs pareiškimai, kreipimaisi dėl neteisėtų Lenkų sąjungos (Lenkų rinkimų akcijos) veiksmų Pietryčių Lietuvoje.

Tai buvo karštas metas Lietuvoje, bet ypač buvo karšta čia, kur būrėsi ir kūrėsi autonomininkai.

Lietuvių švietimo draugijos „Ryto“ pirmininkas A. Masaitis įteikė Stanislovo Rapolionio premijos laureatei S. Daubaraitei diplomą, kuriame rašoma: „… už kultūros ir švietimo sklaidą Pietryčių Lietuvoje ir etninėse lietuvių žemėse.“

S. Daubaraitės profesinis darbas buvo neatsiejamas nuo visuomeninės veiklos. Lietuvos Sąjūdžio laiku ne kartą tekdavo susitikti bendruose renginiuose, sprendžiant Pietryčių Lietuvos problemas, rengiant konferencijas ir skaitant jose pranešimus. S. Daubaraitė buvo Tėvynės sąjungos Vilniaus r. skyriaus pirmininkė, to paties rajono tarybos narė, o vėliau ir LR Seimo narė. Ji buvo viena iš iniciatorių atkuriant Lietuvos žurnalistų draugiją (1991). O atkūrus – jos valdybos narė. Dabar S. Daubaraitė yra Lietuvos žurnalistų draugijos (toliau – LŽD) Vilniaus skyriaus pirmininkė ir LŽD valdybos pirmininkės pavaduotoja. Džiugu, kad S. Rapolionio premija įvertinti jos darbai, tikimasi, kad jie bus tęsiami.

Premijos laureatė padėkojo „Ryto“ draugijos nariams, premijos teikimo komisijos nariams, gimnazijos vadovybei, mokytojams ir moksleiviams.

Laureatės Sofijos Daubaraitės kalba, pasakyta Šalčininkų r. Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje 2022 m. gegužės 13 d., įteikus premiją

Aš esu labai dėkinga visiems už įteiktą garbingą Stanislovo Rapolionio premiją. Mano veiklos įvertinimas yra mano buvusių redakcijos bendradarbių (Alberto Telyčėno, Zitos Karklelytės, I. Merkienės ir kt.), visuomeninių ir politinių organizacijų bendražygių (Z. Paulikaitės, J. Buroko, Apolinaro Janušausko, Juozo Dzedulionio, A. Masaičio ir daugybės kitų) pagerbimas.

Ši premija teikiama S. Rapolionio asmenybei atminti. Džiaugiuosi, jei savo visuomenine ir profesine veikla prisidėjau ir prisidedu puoselėjant lietuvybę ypač šioje, Pietryčių Lietuvos, dalyje.

Šiandien susirinkome norėdami pagerbti Pietryčių Lietuvos raštijos pradininką S. Rapolionį ir jo vardą turinčią mokyklą. Nepamirštini ir jo amžininkai A. Kulvietis, J. Zablockis, M. Mažvydas. Tai iškiliausi Lietuvos kultūros veikėjai, gyvenę ir dirbę XV–XVI amžiuje. Jų tikslas buvo sukurti savo, lietuvių, raštiją ir šia kalba spausdinti knygas.

Kaip žinia, Eišiškės yra labai sena, istoriniuose šaltiniuose žinoma vietovė. Pirmoji bažnyčia buvo pastatyta 1423 m. ir čia veikė mokykla, kurioje tikėjimo tiesų buvo mokoma lietuvių kalba.

Tačiau, kaip šeimos, taip ir valstybės patiria sudėtingų laikotarpių. Lietuva tikrai yra turėjusi daug sunkių dienų, ypač Pietryčių Lietuvoje. Jeigu atsigręžtume atgalios, pamatytume, kad tai yra patyrusi ir Jūsų mokykla.

Bet šiandien galime didžiuotis ir džiaugtis, galėdami susitikti Jūsų gimnazijoje, kuri netrukus minės 30-metį. Nors ir keitėsi mokyklų pavadinimai, čia lietuviškai vėl buvo pradėta mokytis nuo 1958 metų, t. y. prieš 64 metus. Tai prasidėjo to meto buvusių mokinių tėvų dėka. Jie reikalavo jų vaikus mokyti lietuvių kalba. Tai šitiek metų Jūs, mokytojai, tėvai, mokiniai, kuriate savo gimnazijos istoriją, tradicijas.

Jūsų gimnazija turi garbingą S. Rapolionio vardą. Manau, jog vyresniųjų klasių gimnazistai daug gali papasakoti apie šią asmenybę, gyvenusią ir dirbusią XV a. pabaigoje–XVI a. pirmoje pusėje. Kadangi premija įteikiama būtent šiandien, gegužės 13 d., S. Rapolionio mirties dieną (1545), priminsiu keletą faktų. Šis Eišiškėse smulkiojo bajoro šeimoje gimęs raštijos pradininkas, sakoma, vaikystėje buvęs prastos sveikatos. Bet tai nesutrukdė jam studijuoti Krokuvos, Vitenbergo univesrsitetuose, jis kalbėjo lietuviškai, mokėjo lotynų, graikų, hebrajų, lenkų kalbas. Kai kas teigia, kad nemokėjo vokiškai, bet tuo sunku patikėti. Manau, kad vėlesni tyrimai ir rasti nauji dokumentai tai paneigs. Taigi, anksčiau minėtos aplinkybės (neturtas, prasta sveikata) S. Rapolioniui nesutrukdė apsiginti teologijos mokslų daktaro laipsnio, būti vienu iš Karaliaučiaus universiteto steigėjų ir pirmuoju profesoriumi, tapti lietuvių kalbos raštijos pradininku, nutiesusiu kelius kitiems kultūros atstovams.

O visiems šioje gražioje gimnazijoje besimokantiems linkiu turėti svajonę ir pasikliauti savo jėgomis, darbu; rašykite rašinius, eilėraščius, dirbkite laboratorijose ir negalvokite, kad jūs, Eišiškių vaikai, esate mažo žemės lopinio vaikai. Ne blizgantys miestai ugdė talentus. Jūs turite gyvą pavyzdį Stanislovą Rapolionį. Tad linkiu Mokytojams ugdyti ne tik S. Rapolionio premijos laureatus, bet ir pirmuosius Nobelio premijos laureatus iš Lietuvos.