Antanas Žilėnas. A. Virvičienės nuotr.

Aušra Virvičienė, www.voruta.lt

Antanas Žilėnas Lietuvos istorijos gerbėjams žinomas kaip žmogus, parašęs milžiniškos apimties enciklopedinę trilogiją apie Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvius ir santykius su kaimynine Lenkija Lietuvos pirmos respublikos metais.

A. Žilėno trilogija „Parubežys ir parubežiniai“. A.Virvičienės nuotr.

Šiais metais buvo išleista trečioji trilogijos „Parubežys ir parubežiniai“ knyga, skirta Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyviui, Utenos apskrities pasienio policijos viršininkui, Lietuvos karininkui Antanui Juodžiui. Istorinėje dokumentinėje apybraižoje autorius pateikė išsamią informaciją apie Antano tėvus ir jo vaikystę Mogiliovo gubernijos Sofeisko kaime, apie jo išsimokslinimą ir tarnybą Rusijos caro kariuomenėje, apie Pirmąjį pasaulinį karą ir revoliucinius įvykius Rusijoje, apie Antano pasitraukimą į Lietuvą ir dalyvavimą kovose su Lietuvos nepriklausomybės priešais.

A. Žilėnas, V. Rakutis, G. Aukštikalnis. A. Virvičienės nuotr.

Į knygos pristatymą Vilniaus įgulos Karininkų ramovėje susirinko ne tik visose trijose knygose minimų pasieniečių vaikai, vaikaičiai, bet ir knygos leidėjai, Seimo narys Valdas Rakutis, ilgametis Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis, Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis, Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininko pavaduotojas Gaudentas Aukštikalnis, Vilniaus Molėtiškių Draugijos pirmininkas Vilius Aleksandras Maslauskas, Pietryčių Lietuvos istorijos gerbėjai.

J. Dingelis. A.Virvičienės nuotr.

Prieš ketverius metus, 2018-aisiais, Karininkų ramovės salė sunkiai talpino susirinkusiuosius, norinčius pasveikinti Antaną Žilėną, dviejų tomų knygos „Parubežys ir parubežiniai“, skirtą Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo šimtmečiui ir Pasienio policijos 95-erių metų sukakčiai paminėti, autorių.

Tai – solidus, rimtas ir didžiulę išliekamąją vertę turintis kūrinys. Tai – „enciklopedija, į kurią sudėta tai, apie ką niekas ir šiandien nelabai nori kalbėti, tai, apie ką niekada nebuvo rašyta“, – tuomet sveikindamas Antaną Žilėną, sakė nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio vyr. redaktorius J. Vercinkevičius.

Parubežys, nužymėtas šluotomis

Pirmąją dvitomio dalį Antanas Žilėnas skyrė lietuvių kovų su Lietuvos priešais epizodams, sienos su SSSR ir Latvija nustatymo istorinėms aplinkybėms, demarkacinės bei administracinės linijos apsaugos organizavimui Lenkijos užgrobtose teritorijose; išsamiai aprašė apie pirmosios LR Utenos baro pasienio policijos veikimą iki 1940 m. vidurio.

Knygoje pateikti istoriniai faktai apie buvusias karo stovio (kitaip – neutralias) zonas, linijas su Lenkija, apie parubežį, nužymėtą šluotomis, kuris tęsėsi nuo Laukstenų (Ignalinos raj.) iki Alkos, esančios tarp Joniškio ir Dubingių (Molėtų raj.), t.y. apie pasienio ruožą, (1924 -1939 m.) priklausiusį Pasienio policijos Utenos barui.

Antroje knygos dalyje pateikiami duomenys apie Pasienio policininkus kraštiečius (autorius gimęs Utenos rajone, Tauragnų valsčiuje, Ignotiškio kaime, – red.pastaba), kurie saugojo sieną ne tik Utenos apskrities pademarklinyje, bet ir kituose Lietuvos pasienio baruose.

N. Česnavičienė. A.Virvičienės nuotr.

Gal ne visi žino, tačiau tuo ypatingu metu parubežys Lenkija buvo žymimas šluotomis; jis tęsėsi nuo Laukstenų (Ignalinos raj.) iki Alkos, esančios tarp Joniškio ir Dubingių (Molėtų raj.), t.y.  pasienio ruožas (1924 -1939 m.), priklausęs Pasienio policijos Utenos barui.

Knygoje pateikiami net 219 –os pasieniečių biografiniai duomenys. Autorius pasakoja apie lenkų okupuoto Lietuvos parubežio gyvenimą, parubežyje tarnavusių pasieniečių gyvenimą ir jų likimus. Abi knygos dalys iliustruotos archyviniais dokumentais, pasieniečių biografiniais duomenimis, anų laikų nuotraukomis, amžininkų prisiminimais.

Trečioji trilogijos dalis mums pasakoja apie Antaną Juodį – nepriklausomybės kovų dalyvį, Utenos ir Švenčionėlių pasienio policijos baro ir Ukmergės apskrities pasienio policijos viršininką, jo šeimos gyvenimą.

Knygos pristatyme dalyvavo ir Antano Juodžio anūkė Nijolė Česnavičienė su sūnumi Broniumi. Ji dėkojo Antanui Žilėnui už aprašytą senelių gyvenimą.

Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininko pavaduotojas Gaudentas Aukštikalnis pastebėjo, kad Lietuvoje neturime geresnio analitiko apie demarkacinės ir administracinės linijos apsaugos organizavimą Lenkijos užgrobtose teritorijose, apie kovas su bolševikais ir lenkais Pietryčių Lietuvoje, sienos su Sovietų sąjunga ir Latvija nustatymo istorines aplinkybes.

Knyga itin gausiai iliustruota tokiomis nuotraukomis, kokių neturi net archyvai – todėl yra patraukli ir įdomi, turi ypatingą istorinę, išliekamąją vertę.

Kas tas Antanas Juodis?

Antanas Juodis gimė netoli Mogiliovo (dab. Baltarusija – aut.past.), lietuviškame Sofeisko kaime priverstinio emigranto šeimoje 1895 m. birželio 8 d.

Juodžių šeimoje, auginusioje tris sūnus, vyravo lietuviška dvasia ir gilus katalikų tikėjimas. Namuose vaikai anksti pradėjo skaityti lietuviškas knygas.

Baigęs mokyklos penktą klasę mokslus norėjo tęsti, tačiau buvo mobilizuotas ir išsiųstas į Vologdos „družiną“, vėliau – į šiaurės fronto karo mokyklą. 1917 m. – Narvos pulkas, vėliau perėjo į lietuvių batalioną, kuris tuo metu stovėjo Smolenske. Vėliau juo susidomėjo bolševikai, prasidėjo persekiojimas, kratos tėvų namuose. Tuomet – slapstymosi metas, mokytojavimas Utenos pradžios mokykloje. 1920 m. kovėsi su lenkais, tarnavo žvalgybos skyriuje, gavo kapitono laipsnį ir pasiprašė išleidžiamas į atsargą. 1924 m. Vidaus reikalų ministro įsakymu paskiriamas pasienio policijos Utenos baro viršininku. Grąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai, 1940 m. A. Juodis paskiriamas pasienio policijos Švenčionėlių baro viršininku.  Šias pareigas ėjo tol, kol rusai likvidavo pasienio policiją.

A. Juodis netarnavo Lietuvos okupantams. 1943 m. persikėlė į Ukmergę ir dirbo mokesčių inspekcijoje buhalteriu. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Tuomet – „dipukų“ stovyklos Vokietijoje. 1958 m. iš Liverpulio (Anglija) išvyko į Ameriką. Apsistojo pas žmonos giminaičius Čikagos priemiestyje. Ilgai nepalaikė ryšių ir nieko nežinojo apie Lietuvoje likusią žmoną ir vaikus. Ir tik 1975 metais Amerikoje jį aplanko dukra Nijolė Juodytė – Amšiejienė.

Tai tik trumpai aprašyta Antano Juodžio gyvenimo kelionė. Išsami, iliustruota archyviniais dokumentais, prisiminimais ir niekur neskelbtomis nuotraukomis šio Lietuvos karininko, pasienio policijos viršininko biografija ir tuometinės Lietuvos politinės realijos – trečiojoje Antano Žilėno trilogijos trilogijos knygoje „Parubežys ir parubežiniai“. Knygą išleido „Diemedžio“ leidykla 2022 m.

Be naujausios Parubežys ir parubežiniai  knygos, Antanas Žilėnas yra išleidęs ir prisiminimų knygą „Prisiminimų labirintais“. Joje autorius pasakoja apie brangius žmones, apie gimines ir kaimynus, apie pasikeitusius ir išnykusius kaimus. Apie gimtąjį Igniotiškį, kuriame jis ir gimė.

Bendra knygos pristatymo dalyvių nuotrauka atminimui. A.Virvičienės nuotr.

Prieš šešerius metus, kuomet Lietuvoje buvo minimos 125-osios Juozo Breivos gimimo metinės,  visuomenei buvo pristatyta dar viena  Antano Žilėno knyga – „Kelias“. Joje išsamiai, remiantis tėvų, senelių ir amžininkų prisiminimais, pasakojama apie vieną garsiausių, iškiliausių mūsų valstybės stiprintojų – kunigą Juozą Breivą. Kunigas J. Breiva, sako Antanas Žilėnas, yra  Lietuvos tautinio atgimimo, patriotizmo, lietuvybės, Lietuvos valstybės kūrimo, valstybės stiprinimo simbolis.

Literatūra:

Antanas Žilėnas. Parubežys ir Parubežiniai. I dalis.  Vilnius, 2018 m.

Antanas Žilėnas. Parubežys ir Parubežiniai. II dalis. Vilnius, 2018 m.

Antanas Žilėnas. Parubežys ir Parubežiniai. III dalis. Diemedžio leidykla, 2022 m.