Palazzo Pitti. Šv. Kazimieras, XVII a.

Žygimantas Jacevičius, Trakų bazilikos zakristijonas, „Trakų žemės“ laikraštis

Šiemet kovo, kaip ir vasario, pradžia liturgiškai sudėtinga – kaip vasarį turėjome vieną po kitos sekusias Grabnyčias, Šv. Blažiejų ir Šv. Agotą, taip dabar turime Šv. Kazimiero, po jo – Pelenų dieną. Pabandykime pasiaiškinti kartu, kuo šios dienos yra ypatingos ir kokias prasmes jos savyje talpina.

1458 m. spalio 3 d. Lenkijos karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio ir Elzbietos Habsburgaitės šeimoje Krokuvoje, karališkoje Vavelio pilyje, anksti ryte, gimė antras sūnus karalaitis Kazimieras, būsimas šventasis. Karališkoji pora turėjo 6 sūnus ir 5 dukteris. Kazimiero seneliai — Jogaila ir Sofija Alšėniškė, o tėvas — Jogailos sūnus Kazimieras, didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius (1427-1492). Taigi Kazimieras yra Gedimino giminės atžala. Nuo pat mažumės karalaitį Kazimierą mokė įžymus istorikas ir pamaldus kanauninkas Jonas Dlugošas. Kai Kazimieras sulaukė paauglystės, jį politikos ir karybos meno mokė politinis pabėgėlis iš Italijos Pilypas Buonaccorsi, metraštininkų žinomas Kalimacho vardu. Kazimieras kartu su kitais karaliaus vaikais buvo mokomas daugelio dalykų. Jis puikiai kalbėjo lotyniškai, lenkiškai, mokėjo rašyti ir skaityti.

Pamaldumo dvasią Kazimierui įkvėpė karaliaus rūmuose aukštinamas Švč. Mergelės Marijos kultas. Brandesniam tikėjimui Kazimierą paskatino jo pamaldi motina Elzbieta, taip pat kanauninkas J. Dlugošas. Karaliui su sūnumi Kazimieru lankantis Vilniuje, būsimas šventasis retkarčiais buvo vežamas į Medininkus pakvėpuoti grynu oru ir atsigauti Šv. Augustino regulinių kanauninkų vienuolyne, kuriame buvo uoliai rūpinamasi pamaldumo į Švč. Mergelę Mariją puoselėjimu. Labiau pasitikėti Dievu ir Bažnyčia jaunajam Kazimierui padėjo Vilniuje 1481 m. pavasarį prieš karališkąją giminę rengto sąmokslo atskleidimo aplinkybės. Dar viena priežastis, paskatinusi Kazimierą pasišvęsti Dievui, kuris niekada nenuvilia – nenusisekęs beveik trylikamečio jaunuolio karinis žygis, vykęs 1471 m.

Karalaičiui teko kelerius metus valdyti Lenkiją, kai tėvas buvo išvykęs į Lietuvą. Kazimierui pasisekė sutvarkyti išvaistytą valstybės iždą, kuris dėl per didelių išlaidų, skolų buvo labai sumenkęs. Trylikos metų karalaičiui Kazimierui tėvas pavedė rūpintis Lietuvos pareigūnais. Taip pat kartu su tėvu aktyviai rėmė pranciškonų (bernardinų) misijų darbą ir rūpinosi, kad nebūtų statomos naujos cerkvės ten, kur šie vienuoliai vykdė savo misijų darbą. Už tai jam ir skirtas Magnus Dux Lithuaniae vardas ir jis buvo karūnuotas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Kazimieras parodė ir politinių sugebėjimų. Jis stengėsi pagerinti Lenkijos ir Romos santykius, kurie tėvui bendraujant su Čekijos husitais buvo pašliję. Daug dėmesio skyrė ir santykiams su turkais, kurie karalystei kėlė karinę grėsmę. Lietuvoje ir Lenkijoje jis buvo dvasinis lietuvių vadovas, ginantis nuo stačiatikių religijos ir karo su Maskva pavojaus.1483 metais karalaitis Kazimieras atvyko į Lietuvą aplankyti tėvo. Vilniuje karalaitis praleido beveik visus metus. Žiemą lydėjo tėvą į seimą Liubšine, bet sužinojo, kad serga džiova. Karališkoje aplinkoje gyvenantį jaunuolį gydytojai skatino nepaisyti jokių moralinių nuostatų, neieškoti jokių vaistų, o suartėti su jauna moterimi, kad išgelbėtų savo gyvybę. Kazimieras atsakęs, jog geriau mirti, negu nusidėti. Dėl vis blogėjančios sveikatos ir didelių šalčių Kazimieras apsistojo Gardine. 1484 m. kovo 4 d., anksti ryte mirė Gardine. Šv. Kazimiero gyvenimas buvo trumpas — 25 metai ir 5 mėnesiai. Po mirties tik liepos 17 d. Kazimiero kūnas iš Gardino buvo atgabentas ir palaidotas Vilniaus katedros Karališkoje koplyčioje.

Kazimierą pažinusieji laikė jį šventuoju. Jo gyvenimą tyrinėjo popiežiaus Leono X legatas vyskupas Z. Ferreri. 1521 m. jis išspausdino biografiją „Vita beati Casimiri, scripta Vilniae“ — tai vienintelis XVI a. šaltinis, kalbantis apie asketišką Kazimiero gyvenimą. Autorius akcentuoja, kad Kazimieras mokėjęs lietuvių, lenkų, vokiečių ir lotynų kalbas, turėjęs nemažai dorybių: buvo teisingas, susivaldantis, tvirtos dvasios, išmintingas. Pasakoja apie jo atgailą: vilkėjęs ašutinę, pasninkavęs, naktimis melsdavęsis prie uždarų bažnyčios durų bei šelpęs vargšus ir ligonius. Jis itin brangino nekaltumo dorybę. Kai tuometiniai gydytojai Kazimierui kaip vaistą nuo džiovos prirašė nuodėmę, kam pritarė ir tėvai, jis geriau sutiko mirti negu išsižadėti nekaltybės. Norėdamas išlaikyti brangų nekaltybės turtą, buvo uolus Nekaltosios Mergelės Marijos garbintojas.

Už visus išvardytus nuopelnus 1521 m. popiežius Leonas X Kazimierą paskelbė palaimintuoju, o popiežius Klemensas VIII — šventuoju ir savo breve (1602 m. lapkričio 7 d.) suteikė Šv. Kazimiero šventei Lietuvoje ir Lenkijoje aukštesnį liturgijos laipsnį, kitaip tariant, jo kultą pripažino lokaliu, t. y. tik Lietuvai ir Lenkijai.1604 m. gegužės 10—12 d. Vilniuje iškilmingai atšvęsta Šv. Kazimiero kanonizacija. 1636 m. įrengta puošni barokinė koplyčia, skirta karalaičiui Šv. Kazimierui ir su didingomis iškilmėmis į ją perkelti šventojo palaikai. Popiežius Urbonas VIII tais pačiais metais paskelbė Kazimierą Lietuvos dangiškuoju globėju.[1]

Lietuvoje pilna liturginių reikmenų, išpuoštų Šv. Kazimiero atvaizdais. Vieni iškalbingiausių ir labiausiai pažinių, suvokiamų, yra relikvijoriai – puošnios saugyklos, kuriose laikoma šventojo kūno dalelė – pirštas, ranka, galva – relikvijos dalinamos, iš pirmo žvilgsnio, žiauriu būdu, kuomet šventasis pjaustomas kaip pyragas ir juo dalijamasi, tačiau relikvijų praktika Bažnyčioje yra lygiai tokia pat sena, kaip ir Mišios, kurios pirmaisiais amžiais buvo aukojamos ant kankinių kapų – relikvijų. Trakų bazilika taip pat turi Bažnytinio paveldo muziejuje saugomą Šv. Kazimiero relikvijorių – puošnų, monstranciją primenantį liturginį reikmenį, vainikuotą kunigaikštiška karūna. Taip pat dvi žvakidės, kurios nuolat stovi ant Mišių altoriaus bazilikoje, yra taip pat išpuoštos Šv. Kazimiero atvaizdais. Tam, kad juos pamatytume, reikia paimti žvakidę į rankas, atsisukti saulės švieson ir nuodugniai tą žvakidę nagrinėti – esu tą daręs ne kartą.

Lietuvoje, iš tiesų, esama keisto, tikrai keisto papročio švęsti Kaziuko mugę. Niekaip neprieštarauju šiam renginiui, tiesiog noriu pasidalinti kai kuriomis mintimis. Šv. Kazimieras yra baroko laikų šventasis. Gerai. Kazimiero atlaidai Vilniaus katedroje vykdavo, ir, aišku, po atlaidų visi tradiciškai eidavo į kermošių. Kuo prekiavo anuomet, nesigilinsime, tik, mano galva, Kaziuko mugės šiais laikais įgavo kiek per daug liaudiško buitiškumo – prekiaujama mediniais šaukštais, tarškalais ir kitu galu, kuriuo galima prekiauti ir visomis kitomis metų dienomis, visiškai pamirštant, kad ši šventė savyje turėtų turėti baroko krūvį, karališką krūvį. Kazimieras nevalgė mediniu šaukštu ir vilkelio nesukiojo – jis buvo didžios valstybės karalaitis. Verta paminėti, kad dabartinis ,,tautiškumas“ ir ,,liaudiškumas“, kokį mes dabar stereotipiškai įsivaizduojame, galutinai nusistovėjo tarpukariu, todėl Šv. Kazimieras nelabai ką turi bendro, laiko prasme, su mūsų dabartiniu Kaziuko mugės suvokimu.

Pelenų diena

Pelenų dienos paprotys yra ypač senas – mena biblinius laikus: ,,Pelenų barstymo arba galvos pasibarstymo pelenais pradžios reikia ieškoti dar Senajame Testamente ir ankstyvosios krikščionybės atgailos apeigose. Nuo maždaug X a. pelenų barstymas tampa privalomas visai krikščionių bendruomenei. Šiandienė Pelenų dienos liturgija yra išlaikiusi senus tradicinius elementus: pelenų barstymą ir pasninką, kai susilaikoma ne tik nuo mėsiškų valgių, bet ir nuo sotaus ar prabangaus maisto (leidžiama sočiau pavalgyti tik kartą per dieną, kitus du kartus lengvai užkąsti). Pagal Bažnyčios nuorodas, „abstinencijos įstatymas (t.y. susilaikymas nuo mėsiško maisto) saisto asmenis, sulaukusius keturiolikos metų amžiaus; o pasninko įstatymas įpareigoja visus pilnamečius iki pradėtų šešiasdešimtųjų metų“ (Plg. Kanonų teisės kodeksas 1252).“ [2]

Pelenų diena yra visos Gavėnios laiko perspektyva – šią dieną plačiai pažvelgiame į visą Kristaus kančios laikotarpį iki pat Didžiojo penktadienio, neskirdami pavienių epizodų; viską apmąstome vienu ypu.

Romos apeigyne lotyniškai parašyta: ,,celebrans autem imponit cineres sacerdoti, deinde ministrantibus et fidelibus genuflexis, dicens: ,,Memento, homo, quia pulvis  es, et in pulverem reverteris“- ,,celebrantas po to užberia pelenų kunigams, po to – suklaupusiems patarnautojams ir tikintiesiems, sakydamas – atmink, žmogau, jog dulkė esi ir dulke pavirsi.“ Tai yra esminiai Pelenų dienos žodžiai, kuomet mes dar kartą prisimename, jog, kad ir kokie bebūtume stiprūs, gražūs, galingi, protingi, vis tiek vieną dieną būsime pelenų krūva. Ir kaip dabar netelpame dideliuose namuose, taip vieną dieną sutilpsime į ankštą karstą. Šia pelenų užbėrimo apeiga Bažnyčia žmogaus žeminti nesiekia. Priešingai – ji kviečia žmogų sąmoningai gyventi šiame pasaulyje, ne vien vartoti jį, bet ir kurti – pasibarstę galvas pelenais esame kviečiami būti maloniais, draugiškais, eiti ir paskambinti draugams, giminėms, anūkams, parašyti eilėraštį, sudainuoti dainą, perskaityti knygą, susitikti seniai matytus draugus – išnaudoti žemėje mums skirtą laiką kiek įmanoma prasmingiau ir tauriau, kad iš mūsų likusi pelenų krūva vieną dieną atgimtų negendančiu kūnu.

Liturginė Pelenų dienos spalva – violetinė, atgailos spalva. Pirmasis Mišių skaitinys primena gilią, iš širdies gelmių kylančią atgailos raudą: ,,Ant Siono kalno pūskite ragą, paskelbkite šventą pasninką, suruoškite pamaldas! Surinkite tautą, pašvęskite bendriją! Sukvieskite senelius, suveskite vaikučius, suneškite ir žindomus kūdikius! Tepalieka jaunikis savąjį kambarį, ir nuotaka – savo alkierių. Tarp prieangio ir altoriaus terauda Viešpaties tarnai kunigai ir tešaukia: „Pagailėk, Viešpatie, savo tautos – neatiduok gėdai savo paveldėtinės, kad iš jų nesityčiotų pagonys. Kam gi turėtų tautos kalbėti: „O kurgi jų Dievas?“ Ir Viešpats dėl savo šalies pasistengė – savosios tautos pagailėjo“.

Taigi, Pelenų diena – susitaikymo, atgailos ir pasninko trimitas, gaudžiantis iš istorijos gelmių glūdumos  ir skrodžiantis pilkus dabarties debesis.

[1] https://www.katedra.lt/sv-kazimieras/istorija/

[2] https://www.bernardinai.lt/2018-02-14-kas-yra-pelenu-diena-arba-pelenu-treciadienis/