Slon – to slon, a byl li on? (Iš sovietinio folkloro)

Ne vieną dešimtmetį Baltarusijoje plėtojama dar XX a. pradžioje iškelta idėja, kad lietuviai buvo ne lietuviai, o baltarusiai, sukūrę didžiąją Lietuvos kunigaikštiją ir įjungę į ją dabartinės Lietuvos gyventojus. Šiuo metu bene labiausiai ją propaguoja M.Jermalovičius. Šis pranešimas skirtas jo knygai, pasinaudojant jos pavadinimu. Mitu M.Jermalovičius vadina tai, kad lietuviai yra, buvo ir vadinosi lietuviais (dabar jau jie plačiai vadinami lietuviais). Vadinasi, keičiamos įrodymo sistemos aksiomos. Trumpai apžvelkime šio keitimo konstrukciją.

Aptariamoje knygoje yra septyni skyriai. Pirmame skyriuje rašoma, kaip XVI a. Rusijos ir Lietuvos istoriografų polemika iškraipė istoriją, išsigalvodama, kad Lietuva prijungė Baltarusiją. Skyrius deklaratyvus, nes būtent juo skelbiama ši alternatyvi aksioma. Įrodinėti pradedama antrame skyriuje, bet šios teoremos dar neskirtos minėtai aksiomai išvesti: čia tik kalbama, kad XII a. ir pirmoje XIII a. pusėje dabartinės Baltarusijos teritorijoje buvusios kunigaikštijos stiprėjo ir stambėjo. Ir tik trečiame skyriuje keliamas klausimas, kur buvo vadinamoji "metraščių Lietuva", daroma aksiomos pagrindu. Taip septynių skyrių schemoje išeities aksioma užmaskuojama teoremos pavidalu ir įrodinėjant nukeliama į tolesnę vietą. Tuo siekiama keliamos idėjos, jau spėtos pavadinti originalia koncepcija, realų pagrindimą pakeisti jo regimybe ir galimus oponentus priversti nesinaudoti taip "paneigtomis" aksiomomis. Kiti skyriai išdėsto, kaip iš "metraščių" ar "senosios Lietuvos" kilęs slavas (ar suslavėjęs) Mindaugas, XIII a. viduryje pabėgo į slavišką Naugarduką, užkariavo jo dabartinės Lietuvos žemes ir tuo atnešė joms Lietuvos vardą. Vadinasi, M.Jermalovičius savo argumentus apsaugo psichologiniu "kliūčių ruožu". Primetamas žaidimas numato, kad turi būti įrodytas šaltiniuose minimų Lietuvos ir lietuvių lietuviškumas, nors kaip tik, tik įrodžius jų slaviškumą, turėjo būti reziumuota išvada, dabar padaryta pradine aksioma. Logika tokį metodą, švelniai tariant, vadina įrodinėjimo temos pakeitimu. Šios konstrukcijos dirbtinumą jaučia ir pats autorius, suvokęs, kad nėra tinkamai įvertinęs visų šaltinių. Todėl ir Henriko Latvio minimus lietuvius jam dar atskirai prireikė paskelbti "neaiškiu etnosu".

Norint įvertinti M.Jermalovičiaus argumentus, apžvelkime, kaip jis aiškina šiuos išsigalvotus klausimus: 

I Kaip vadinosi naujai skelbiamas lietuvių etnosas, gyvenęs šių dienų Lietuvos teritorijoje? 

V Kas buvo Vaišelga?  

I  Lietuvius ar lietuvių protėvius M. Jermalovičius apibūdina kaip "baltų-lietuvių žemes", arba "aukštaičius ir žemaičius". Jei šie baltai nesivadino lietuviais, tai šioje maždaug dabartinės Lietuvos teritorijoje šaltiniai ir neturėtų lietuvių minėti. Tačiau taip nėra, todėl, kad:

1. 1219 m. taikos sutarties tarp Lietuvos ir Voluinės aprašyme, labai aiškiai, kaip sudėtinės Lietuvos dalys, nurodomi Žemaičiai ir Deltuva. Tačiau M.Jermalovičius čia nesugebėjo net atskirti penkių vyresniųjų kunigaikščių, visas dvi dešimtis minim kunigaikščių pavadindamas vyresniaisiais.

2. XIII a. trečio dešimtmečio pabaigoje kalavijuočiai įsiveržę į Nalšią ar Alšėnus (žiūrint kokią teksto skirtybę imsime), rado ten lietuvius.

3. 1236 m. įvyko Šiaulių mūšis. Livonijos eiliuotoji kronika, aprašydama šią kompaniją, nurodo, kad kalavijuočiai nužygiavo į Lietuvą ir kovėsi Šiaulių apylinkėse su lietuviais.

4. XIII a. viduryje žemaičius Livonijos eiliuotoji kronika vadina lietuviais (plg. 1-mą atvejį).

5. Anot M.Jermalovičiaus slavas (ar suslavėjęs) Mindaugas užkariavo Naugarduko "baltų-lietuvių žemes" ne anksčiau 1248 m. Bet štai tų žemių (lietuvių) ribos su sūduviais ir skalviais vadinamos lietuvių ribomis 1243 m. popiežiaus legato Vilhelmo akte. 

Netrukus turbūt žemaičiai, nalšėnai, deltuviškiai, prie Šiaulių ar prie Nemuno žemupio gyvenę lietuviai irgi bus paskelbti "neaiškiu etnosu". Bet kol tai dar nepadaryta, pažvelkime, kaip tai jau atsitiko su Henriko Latvio minimais lietuviais. M. Jermalovičius tvirtina, kad šios kronikos etnonimas "Lethones" netaikytinas lietuviams, nes pastarieji lotyniškai vadinami "lituani", o vokiškai "Litauer". Be to, Ersikos kunigaikštis, vargu ar dėjosi su lietuviais (kaip nurodo, minėdamas šį etnonimą, Henrikas Latvis), nes Ersika, anot M. Jermalovičiaus, buvo ne tik latgalių, bet ir žiemgalių bei kuršių apgyventoje teritorijoje. Dėl pastarojo istorinės geografijos "deimančiuko" priminsiu, kad net nuo žiemgalių Ersiką skyrė sėliai, o ką jau bekalbėti apie kuršius. Bet pati esmė ne čia: argi politinę sąjungą būtinai turėjo lemti betarpiška kaimynystė? M.Jermalovičiui reikėtų žinoti, kad formos "lithuani" ar "Litauer" didele dalimi vėlyvos lytys. XIII a. vokiečių kalba rašyti tekstai lietuvius ir Lietuvą dažniausiai vadina (pvz. Livonijos eiliuotoji kronika) "Lettowen (Letowen, Littowen)". Vadinasi, taip būta šnekamojoje kalboje. Todėl vokiečių ar jų paveiktuose lotyniškuose šaltiniuose lietuviai dažnai vadinami "lettowii, let(h)owini" ir Lietuva – "Let(h)owia, Luthavia". Henriko Latvio "Lethonia" tėra pastarųjų žodžių variantas, o "lethones" netgi artimesnė forma vokiškam šnekamajam "lettowen" negu lotyniškajam vediniui "let(h)owini". Beveik taip pat kaip Henriko Latvio kronikoje, Lietuva vadinama popiežiaus Aleksandro IV bulėje ir Danijos mokesčių knygoje. Formos "Lit(h)uania" ir "lit(h)uani" variantai atėjo iš lenkų ir jų ar čekų paveiktų šaltinių. M. Jermalovičius nesuvokia elementaraus dalyko: norint įvertinti kokio nors šaltinio minimo etnonimo formą, reikia ją palyginti su kitų šaltinių formomis.

O šiaip visą šį Henriko Latvio "Įvertinimą" paneigia šios kronikos palyginimas su Naugardo I metraščiu. "Neaiškus letonų etnosas" talkino rusams jų 1221 m. žygyje ir naugardiečiai atitinkamai pažymėjo, kad tai buvo lietuviai.

Priimant M. Jermalovičiaus žaidimo taisykles, reikėtų dar pavyzdžio, rodančio, kad Henriko Latvio "letonai" yra būtent iš "baltų-lietuvių" žemių. Toks pavyzdys yra 1208 m. įvykių aprašymas: šie "letonai" buvo žemgalių kaimynai, nes naktį dar buvus Žiemgaloje, dieną jau atsidurta "Letonijoje“. Taigi galime pridurti dar šeštą atvejį prie aukščiau nurodytų penkių šaltinių paliudijimų apie "baltų-lietuvių žemių" lietuviškumą. Tęsiant toliau šį žaidimą, kyla klausimas: gal visi šie pavyzdžiai rodo šių žemių gyventojus lietuviais todėl, kad juos jau valdė slaviškoji "metraščių" ar "senoji Lietuva"? Leiskime pasisakyti pačiam autoriui: "Tyrinėjant tvirtinama apie buvimą lietuvių žemėse jau XIII a. pradžioje santykinai vieningos valstybės, ką lyg ir liudytų 1219 m. sutartis. Bet su tuo sunku sutikti". Lieka tik autoriui patarti, kad iš Naugarduko įvykdytų "baltų-lietuvių žemių" užkariavimą jis sietų ne su Mindaugu, o nukeltų į XII ar, dar geriau, į X-XI a., kur lietuviai visai neminimi, arba paminėti kartą, kitą. Tuomet bus galima iškelti dar originalesnę koncepciją. O dabar apžvelkime argumentus, kodėl "baltų lietuvių žemių" gyventojų negalima vadinti lietuviais.

Rytinė dabartinės Lietuvos dalis turėjo vadintis tik Aukštaitija. Pirmiausiai šis teiginys remiamas toponimika, nurodant tokius vietovardžius, kaip Aukštaičiai, Aukštynė, Aukštoniai, Aukštadvaris, Aukšteliai. Išskyrus pirmąjį, visi kiti yra ne žodžio "aukštaičiai", o "aukštas" dariniai, taigi jokios etninės etimologijos čia nėra ir aiškėja tik autoriaus lingvistinės žinios. Tai jau antras atvejis, kai klystama ir nežinant istorinės geografijos: juk gudiškuose dokumentuose Aukštadvaris vadinamas "Vysokij dvor", taigi akivaizdu, kad aukštaičiai čia niekuo dėti.

Imamos Petro Dusburgiečio kronikos vietos, kur apibendrintai minimi lietuviai (taip rašo autorius), o konkretizuojant susiduriama su rusais. O iš tikrųjų vienoje šių vietų rašoma apie žygį į Gardiną, pasakant, kad eita į Lietuvą, kitoje nurodomas, "vienas rusas" lietuvių kariuomenėje. Kiekvienam aišku, kad buvo Lietuvos valstybė, jai priklausė rusų apgyventas Gardinas ir jų karių būta Lietuvos kariuomenėje. Samprotaujant kaip M. Jermalovičius, iš vienos Hipatijaus metraščio vietos, mininčios Prūsą rusų kariuomenėje, išeitų, kad rusai buvo prūsai.

Henriko Latvio 1201 m. minimą lietuvių žygį į Žiemgalą stengiamasi parodyti negalėjus įvykti iš dabartinės Lietuvos teritorijos. Mat tuomet puolusiems nebuvo prasmės naudotis Dauguvos tėkme norint pasiekti Žiemgalą, nes pastaroji buvo kairėje Dauguvos pusėje ir ją jie būtų patogiau pasiekę sausuma. Tokia išvada daroma "nustačius", kad lietuviai plaukė užšalusia˙Dauguva. O juk lietuvių kariuomenė žiemą naudojosi rogėmis ir Dauguvos ledas buvo puikus kelias. Žiemgala tuo metu tęsėsi iki Rygos įlankos: ką tik buvo užblokuotas žiemgalių jūros uostas. Taigi iš pačio Šiaurės Rytų Lietuvos kampo buvo prasmė taip žygiuoti, juo labiau, kad Ersika buvo lietuvių atrama, o Sėlpilyje stovėjo jų įgula. Kelias Dauguva į Šiaurės Žiemgalą šiuo atveju nebuvo joks vingis.

Kunigaikščius Bulionius, M.Jermalovičius nori lokalizuoti šių dienų Baltarusijoje, nurodydamas Balevičių vietovardį, Buliovsko pelkes, Bulovičiaus upelis. Pirmo pavyzdžio neatitikimas tiek akivaizdus, kad nereikalauja komentarų. Kitų dviejų hidronimų prasmę gerai paaiškina lenkų veiksmažodis "bulgac" (kliuksėti). Autoriaus nurodomi panašūs vakarų slavų vietovardžiai (Bullitz, Bullen)tik dar kartą tai patvirtina, nes ten Bulioniai, net jei laikytume juos baltarusiais (slavais), tikrai negyveno. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie Pomeranijos vietovardį Ruskewitz, kuriuo autorius nori paneigti Ruškaičių lietuviškumą. Šitaip galima ieškoti panašiai skambančių vietovardžių nors ir Kinijoje.

Panašiai galima pasakyti ir apie M. Jermalovičiaus nurodomus Vakarų Baltarusijos vietovardžius, atitinkančius lietuvių kunigaikščių vardus. Jutkai (Medilo raj.) ir Daujotai (Breslaujos raj.) vėlgi patvirtina J. Ochmanskio studiją apie lietuvių rytinę etninę ribą ir parodo, kad šios vietos dar priklausė Nalšiai. Beje, Daujotą aš ir lokalizavau Nalšioje. Juodikis joje galėjo irgi gauti valdų, ar tai Mindaugo iškeltas iš Deltuvos, ar jo apdovanotas. Tai pasakytina ir apie Tautvilų vietovę (Pružanų raj.). Susitaikęs su Mindaugu, jo brolėnas galėjo gauti žemių netoli Volkovisko. Juo labiau, kad būtent jis (su Vaišelga) 1258-1259 m. Burundajaus antpuolio metu ir suėmė kažkaip su Volkovisku susijusį Romaną. Sunkiau paaiškinti Ruklius Oršos rajone, bet juk ir jie nepaneigia su šiuo Mindaugo sūnumi sietinų vietovardžių akivaizdaus buvimo Lietuvoje.

Visi šie vietovardžiai pasitelkti paremti teiginiui, kad Bulius, Ruškys ir kitų šių lietuvininkų giminių atstovų vardai, iškraipytai užrašyti Višimut, Kintibut, Vonibut, Butovit, Vižeik, Višlij, Kitenij, Plikosova, Sirvid, yra ne lietuviški, o slaviški. Prisiminus V.Jurgevičių, slaviškais laikomi ir kiti lietuvių kunigaikščių vardai (Vytenis, Vainys, Vaišelga, Kęstutis, Gediminas, Švitrigaila, Skirgaila, Vaišelga, Vytautas, Živinbudas, Mindaugas).

Neaptarinėsiu jų lietuviškumo, aiškaus net ir nekalbininkui, juo labiau, kad jau perpratome M. Jermalovičiaus lietuvių kalbos žinias. Jei reikės, tai padarys filologai. Pakomentuosiu tik istorijai priklausantį autoriaus argumentą: Kadangi XIII a. Ruškaičiai puldinėjo Voluinę, tai jų valdų reikia ieškoti Pinsko kaimynystėje. Jei taip, tai žemaičiai turėjo gyventi Haličo kaimynystėje, nes 1228 m. jie puolė Kielcų ir Sandomiero apylinkes Lenkijoje. Vienas M. Jermalovičiaus tarp lietuvių nurodomas vardas tikrai yra rusiškas, tai Chvalas. Bet kodėl rusai negalėjo bėgti į Lietuvą, kaip lietuviai bėgo į Rusiją (Tautvilas, Gedvydas, Daumantas)? Juk tas pats Hipatijaus metraštis net ir nurodo tokį konkretų žmogų – Eustachijų iš Riazanės. O Chvalas nebuvo Ruškaitis, kaip mano M. Jermalovičius, gerai nesupratęs teksto, juo tebuvo greta minimas Sirvydas. Taigi atkrinta ir šis Ruškaičių bei kitų lietuvių kunigaikščių slaviškumo argumentas. Tarp kitko, autoriui neprošal būtų žinoti, kad Daugpilio Mindaugo laikais dar nebuvo: jį Livonijos ordinas pastatė tik XIII a. aštuntą dešimtmetį.

Livonijos eiliuotosios kronikos lietuvišką vietovardį "Alsen", galėjusį reikšti Alšėnus ar Alsio ežerą, M.Jermalovičius linkęs vesti iš dabartinės vokiečių kalbos ("de Aal" ir "der See"), kad galėtų šiam toponimui priderinti dabartinės Vakarų Baltarusijos unguringus ežerus. Būtų dar nieko, jei tai būtų siejama su pačios kronikos vokiečių kalba (atsieit vietovė, apibūdinta bendriniais vokiečių kalbos žodžiais), tačiau taip vedama būtent germaniška hidronimo kilmė. Ši "etimologija", be abejo, tampa argumentu paskelbti Nalšiai "tuo metu viena labiausiai suslavintų sričių". Nalšios kunigaikštis Daumantas irgi slavas, nes bėgo į Pskovą. Belieka padaryti išvadą, kad kitas Nalšios kunigaikštis Šiukšta buvo vokietis, nes pabėgo į Livoniją.

Deltuvos užrašymą Hipatijaus metraštyje M. Jermalovičius "ištaiso", kad būtų galima įskaityti "Latviją (Lotva)", ir todėl šioje lietuvių žemėje "atrandami" latviai (64). Šitaip etimologizuojant, galima ir ispanus lokalizuoti vokiečių mieste Španheime. O pats autorius tokią etimologiją remia Hipatijaus metraščio Chlebnikovo nuorašo skirtybe, kur "Deltuva" skamba primindama "Latviją". Kiekvienam aišku, kad tai protografą nurašinėjusio rusų metraštininko, nemokėjusio lietuvių kalbos ir nežinojusio senosios Lietuvos realijų, klaida. Beje, M. Jermalovičius sumaišė leidinio puslapius: vietoje reikalingo 736-to nurodė 863-čią (abiejuose minima Deltuva). Šiaip ir neminėčiau šio apsirikimo. Bet jeigu jau norima pasiremti teksto skirtybėmis, tai derėtų atsižvelgti ir į tai, kad 863-čio puslapio Chlebnikovo nuorašo variantas kaip tik skamba "lietuviškai", o ne "latviškai".

Norima įrodyti, kad Aukštaitijos vakarų riba ėjo Šventąja, remiantis "viena vokiečių kronika", o iš tikrųjų "Livonijos istorija". Joje rašoma, kad kryžiuočiai, puldami Žemaitiją, atsidurdavo prie Šventosios ir Ukmergės. Remtis literatūra, žinoma, reikia, bet jei jau argumentuojama šaltiniais, tai būtent jais ir reikia operuoti. Taigi Hermanas Vartbergė nurodo, kad livoniečiai, 1332 m. padarę žygį į Žemaitiją, pasiekė Mažeikius ir Vindeikius. XIX a. leidėjai, komentuodami šį tekstą, Vindeikius lokalizavo prie Širvintos71, bet juk yra Vindeikiai ir Žemaitijoje (Skuodo raj., Notėnų ap.). 1333 m. buvo atlikti trys žygiai: pirmas į Žemaitiją, antras – į Ukmergę, trečias – į Polocką. Jei visa tai laikytume vienu žygiu, išeitų, kad vienu ypu buvo perskrosta visa Lietuva iki Polocko ir vežtos su savimi valtys iki Dauguvos (nemažas pasiekimas su XIV a. keliais ir vežimais!). Antrą žygį nesunku atskirti nuo pirmo, nes jo teksto pirmi žodžiai yra "1333 metais tas pats magistras buvo…". Taigi M. Jermalovičiaus geografinės išvados padarytos neskaičius šaltinio. Tačiau esmė, vis dėlto, ne čia. Net jei iš teksto ir atrodytų, kad puolant Žemaitiją prieita iki Ukmergės, tai reikia gi suvokti netikslius kronikininkų išsireiškimus. Antai tas pats Hermanas Vartbergė 1372 m. nurodo, kad didysis magistras įvykdė žygį į Medininkų žemę (Žemaitijoje) ir perėjo kraštą iki pat Neries, o 1378 m. Livonijos ordino magistras puolė Upytę ir, viską teriojęs devynias dienas, pasiekė Ukmergę. Mąstant kaip M. Jermalovičius, išeitų, kad Medininkų žemė tęsėsi iki Neries, o Upytės – iki Ukmergės. Šiaipgi geriausiai parodo, kad Aukštaitija tęsėsi iki Nevėžio, Petro Dusburgiečio 1294-1300 m. įrašas: Romainių vietovė (prie dabartinio Kauno) lokalizuojama Aukštaitijoje.

Aukštaičių ribas XIV a. nukelti prie Šventosios M. Jermalovičiui prireikė, kad būtų "istorinis pagrindas" pasinaudoti XIX a. slavų kalbų buitiniais žargonais, neretai vadinusiais visus lietuvius žemaičiais.
Štai tokiais argumentais grindžiamas tvirtinimas, kad "baltų-lietuvių žemės" XIII a. nesivadino Lietuva, o jų gyventojai lietuviais.

II M. Jermalovičiaus skelbiama "metraščių" arba "senoji Lietuva" pateikiama specialiu žemėlapiu ir aprašomos jos ribos: tai nedidelis žemės plotas į rytus nuo Naugarduko, pačiame Nemuno aukštupyje abiem jo krantais (šiaurėje jį riboja Beržūna, pietuose Ščaros aukštupys, netoli yra Minskas). Argumentai šie:

1. 1159 m. 1162 m. Hipatijaus metraštis mini kunigaikštį Volodarį, kurio sąjungininkai buvo lietuviai, būtinai turėję gyventi Minsko kaimynystėje. Kaimynų motyvą jau matėme, pagal M. Jermalovičių sąjungininkai būtinai jais turi būti. Nebekartosiu, ko šis motyvas vertas.
 
2. Hipatijaus metraštis nurodo, kad Vaišelga sau vienuolyną įsteigė prie Nemuno, tarp Lietuvos ir Naugarduko. Kaip ir dauguma autorių, šį vienuolyną M. Jermalovičius sieja su Laurušavu, kas labiausiai ir tikėtina. Tačiau kas įrodo, kad čia minima Lietuva tęsėsi tik iki Beržūnos? Šį savo argumentavimo silpnumą jaučia ir pats M. Jermalovičius, vieną neįrodytą teiginį remdamas kitu: Laurušavas yra į šiaurės rytus nuo Naugarduko, o čia jau toji "senoji Lietuva", kuri negali priklausyti "baltų-lietuvių žemėms" ir Aukštaitijai. Argumentus, kodėl negali, jau aptarėme, kitų autorius čia nepateikia. Bet prisiminkime J. Ochmanskio studiją, iš kurios aiškėja, kad lietuvių etninės ribos ėjo visai netoli Minsko. Taigi ir į šiaurės rytus nuo Laurušavo būta Lietuvos. Beje, pats M. Jermalovičius savo "senosios Lietuvos" žemėlapyje jos teritorijoje pažymi "Lietuvos" vietovardžius, kurie geriausiai paliudija tik vėlesnį šių apylinkių suslavinimą.

3. 1190 m. Kijevo kunigaikštis Riurikas, remdamas Pinsko kunigaikščius, ruošėsi žygiuoti į Lietuvą. Iš to daroma išvada, kad "Lietuva buvo netoli nuo Pinsko žemės, už jos pelkių. Su tuo visiškai sutinkant, belieka paklausti: kas įrodo, kad toji Lietuva nesitęsė į šiaurę ir už Beržūnos?

4. 1246 ir 1247 m. (Hipatijaus metraščio nurodomų datų nekoreguoju) lietuviai per Pinsko žemę užpuolė Voluinę ir Melniką. Tai vėl laikoma įrodymu, kad jie ėjo iš "senosios Lietuvos". Vėl galima klausti, kodėl jie negalėjo eiti iš toliau esančių lietuvių žemių. Bet vaizdumo dėlei paimkime pavyzdį iš to paties Hipatijaus metraščio. 1248 m. pabaigoje žemaičių kunigaikštis Vykintas (kartu su Mindaugo brolėnais) atsidūrė net prie Smolensko. Vadovaujantis autoriaus logika, Vykintas galėjo būti tik pačioje Polocko kaimynystėje gyvenęs nalšėnas. Beje, šios Hipatijaus metraščio vietos M. Jermalovičius vėl gerai neperskaitė: "Lekovnia" – ne vietovardis, o iškraipytas Lengvenio vardas (jis vėl minimas toliau).

5. 1262 m. užpuolę Voluinę lietuvių būriai traukėsi Jaseldos ir Nebelio kryptim link Pinsko žemės. Įdomu, kaip jie galėjo Lietuvą pasiekti, neperėję šios žemės?

6. 1253 m. Hipatijaus metraštyje rašoma, kad lietuviai pasiuntė žvalgus (sargybą) prie Zietelos ežero, haličėnai šiuos žvalgus vijo iki Ščaros, o kitą dieną nusiaubė visą Naugarduko žemę. Anot M. Jermalovičiaus šie žvalgai rodo, kad ši sargyba saugojo "senosios Lietuvos" sienas, o šią iš pietryčių dengiančią Naugarduką "senąją Lietuvą" įveikę ir perėję, haličėnai įsiveržė į Naugarduko žemę. Bet juk įrašo "Lietuva" yra ne kraštas, o žmonės, ir iš teksto matyti, kad reikėjo tik žvalgus nuvyti ("įveikti"), kad patektumei į Naugarduko žemę.

7. 1255 m. Hipatijaus metraštis nurodo, kad haličėnai "ėjo kariauti į Lietuvą, į Naugarduką". M. Jermalovičius čia įžiūri tą pačią (ir, žinoma, įrodančią jo teiginius) situaciją kaip 1253 m.: per "senąją Lietuvą" eita į Naugarduką. Bet kas įrodo, kad neita į Lietuvai, Lietuvos valstybei priklausantį Naugarduką? Juk lygiai taip pat Hipatijaus metraštyje sakoma, kad lietuviai ėjo kariauti "į Rusiją, link Smolensko". Tokių pavyzdžių galima nurodyti ir daugiau.

8. Mindaugo Lietuva turėjo būtinai būti greta Naugarduko, nes 1235 m. Danielius prieš lenkus pasikvietė pagalbon Lietuvos Mindaugą ir Naugarduko Iziaslavą. Taip manant, Kurskas, Pinskas ir Naugardas turėjo būti vienas greta kito, nes 1228 m. jų jėgos veikė kartu.

9. Mindaugo Lietuvos ir Vorutos išaiškinimas, be abejo, turi mokslui principinę reikšmę. Pabrėžiu: reikia skirti pačią Vorutos vietą, jos lokalizaciją ir tam pateikiamus argumentus. Sutinkant su vienu dalyku, galima nesutikti su kitu ir atvirkščiai. Čia neaptarinėsiu pačios Vorutos lokalizacijos Nemuno aukštupyje galimybės, o vertinsiu tik M. Jermalovičiaus argumentavimą. Vorutą jis sieja su Rūtos upeliu, esančiu jo apibrėžiamoje "senojoje Lietuvoje". Todėl ir pačios Mindaugo pilies pavadinimu laikoma Rūta (tokių nuomonių pasitaiko ir daugiau), o skiemuo "vo" – prielinksniu ("į"). Visi taip manantys nepastebi vieno labai aiškaus dalyko: juk taip skaitant nesiderina linksniai. Tekste yra vardininkas, o ne jiems reikalingas galininkas. Todėl Vorutos pavertimas Rūta yra paprasčiausias nesusipratimas, kilęs iš nemokėjimo linksniuoti rusiško daiktavardžio ir nesugebėjimo jo suderinti su prielinksniu.

10. Prieštaraudamas R. Batūrai, M. Jermalovičius mano, kad pastarasis "Lietuvos žeme", į kurią 1258 m. įsiveržė Burundajus, vadina Naugarduką (priklausantį Lietuvai). R. Batura tik pritaria nuomonei, kad Burundajus ėjo iš pietryčių link Naugarduko (t.y. per Naugarduką įsiveržė į Lietuvos žemę). M. Jermalovičius imasi kritikuoti lietuvišką tekstą ne tik nemokėdamas lietuvių kalbos, bet net gerai nežinodamas lietuvių alfabeto (jame jau seniai nebėra raidės "w").

11. Ir štai ši "senoji Lietuva" suslavėjo: "apsupta slavų, ji tapo ne tiek baltiška, kiek pagoniška". Kaip tai įvyko, autorius nepaaiškina. Jis turbūt mano, kad tai pakankamai įrodo jo nuoroda į Hipatijaus metraščio Chlebnikovo nuorašo skirtybę, kur tarp slavų genčių minimi ir lietuviai. Bet tai juk tik vėlyvojo perrašinėtojo įterptas komentariukas jo laikais jau nebeegzistavusiems ir blogai žinomiems liutičiams (juk jie skamba panašiai į lietuvius). Įdomu, kad šios skirtybės nėra net Pogodino nuoraše, kuris yra Chlebnikovo nuorašo kopija.

Pats lietuvių slavėjimo motyvas persmelkia daug M. Jermalovičiaus knygos vietų. Ko jis vertas kaip argumentas, rodo citavimas pasirinkto Pskovo metraščių 1213 m. įrašo, kur šios žemės kunigaikštis Vladimiras pavadinamas lietuviu. Autorius neįvertino to, kad savarankiški įrašai Pskovo metraščiuose atsiranda tik nuo 1237 m., o iki tol tėra tik iš Naugardo metraščių perrašytas tekstas. Atitinkamoje Naugardo I metraščio vietoje pasakojama, kad lietuviai užpuolė Pskovą tuo metu kai pskoviečiai buvo išvarę savo kunigaikštį (žinoma, jokiu lietuviu jis nevadinamas). Pskovo metraštininkas, perrašydamas šią vietą, pamanė, kad tai lietuvių kerštas už Vladimiro išvarymą, o ne pasinaudojimas atsiradusia proga pasiplėšti.

Taip atrodo M. Jermalovičiaus suslavinta "senoji Lietuva". Matyti, kad autorius visiškai nesusipažinęs su Lietuvos kariuomenės surašymais Lietuvos metrikoje, H. Lowmianskio ir W. Conzės demografiniais darbais. Jie gal būtų jam padėję suvokti, kad iš šio mažo plotelio nesusirinktų net ir tie žuvusiųjų lietuvių skaičiai, kuriais jis siekia įrodyti Lietuvos silpnumą ir Baltarusijos jėgą XIII a. Galima nurodyti kelis XIII a. pradžios ar pirmosios pusės Lietuvos paminėjimus, kur ji paprasčiausiai sunkiai įsivaizduojama M. Jermalovičiaus nurodoma apimtimi:

a) Livonijos eiliuotoje kronikoje pateikiamas Baltijos etnosų katalogas (ši kronikos vieta aprašo pirmuosius XIII a. metus), kuriame lietuviai vadinami galingiausiu jų etnosu.

b) Alberiko kronika 1228 m. mini Lietuvą tarp apkrikštytinų etnosų.

c) Danijos mokesčių knyga (XIII a. Antrą ketvirtį užfiksuota senesnė danų istorinė tradicija) išvardija Lietuvą bendroje baltų genčių ir žemių perspektyvoje.

Belieka ir čia M.Jermalovičiui patarti praplėsti "senąją Lietuvą" kur nors į rytus, kad ir iki Obolcų. Ten ir slavų būtų daugiau, ir šaltiniai apie šį plotą mažai teužsimena: kokia puiki dirva keisti įrodinėjimo temą.

III Lietuvos slavėjimas ir slavų kolonizacija remiami šiais samprotavimais:

1. Siekiama paneigti lietuvių kariaunų spaudimą rusų žemėms, pirmiausia nurodant jų patiriamas nesėkmes bei didėjančius nuostolius. V.Pašuta irgi šiuos nuostolius paskaičiavo ir padarė visiškai priešingą išvadą: nuostolių didėjimas rodo puolimų suintensyvėjimą. Šią logišką mintį galima papildyti klausimu: kiek rusų žygių į Lietuvą tuo metu išvardija rusų metraščiai? Bet vaizdžiausiai turbūt viską pasako garsioji Henriko Latvio tirada apie "lietuvių vilką".

2. Peršami bendri lietuvių ir polockiečių veiksmai, įrodinėjant, kad lietuvių puolimai buvo Polocko politikos sudėtinė dalis, o patys lietuviai – Polocko kunigaikščių įrankis. 1180 m. polockiečius iš tikrųjų lydėjo lietuviai. Bet kodėl 1200, 1210, 1225, 1229, 1234 m. minimi jau vien tik šie "palydovai"? Beje, 1234 m. jie atitinkamai ir apibūdinami. Prieš šiuos "palydovus" Polocko kunigaikštis 1212 m. sudarė net sąjungą su Rygos vyskupu (žinoma, būtų naivu norėti vienareikšmės ir pastovios politinės linijos). Beje, polockiečių "galybę" gerai parodo naugardiečių atsiliepimas apie juos: Polocko valdovai buvo pavadinti kunigaikštukais.

3. Remiantis šia "Polocko politika", įrodinėjama, kad lietuvių puolimai į Šiaurės vakarų Rusiją, vyko kažkur iš Vitebsko ir Smolensko žemių sandūros. 1221 m. Henriko Latvio įrašas aiškiai parodo, iš kur lietuviai ateidavo ir į kur grįždavo: naugardiečiai laukė lietuvių, kurie jiems talkino, Latgaloje, po to patraukė prie Cėsių, lietuviai (jų buvo tik 600), nesiryžę atsiskirti nuo rusų, pasitraukė kartu su jais į Pskovą ir maždaug po mėnesio bandė sugrįžti namo per Livonijoje tekančią Dauguvos dalį. Taigi Polocko žemių čia visiškai neprireikė.

4. Ieškant argumentų "Polocko politikai", teigiama, kad lietuviams 1225 m. užpuolus Naugardo, Smolensko ir Polocko žemes, pastaroji nebuvo užpulta, kadangi Lauryno metraščio Maskvos dvasinės akademijos nuoraše ji šiuo atveju neminima, kas sutampa ir su Naugarduko I metraščiu. Maskvos dvasinės akademijos nuorašas nuo 1206 m. skiriasi nuo kitų Lauryno metraščių grupės nuorašų ir yra už juos artesnis Radvilų nuorašui, kurio įrašai baigiami kaip tik 1206 m. Vadinasi, turime skirtingų informacijos šaltinių atvejį. Ar tai leidžia daryti išvadas ex silentio, juo labiau, kai kita informacija  šį faktą mini? Jei Naugardo I metraštis neužsimena apie 1248-1249 m. sandūroje įvykusį lietuvių žygį už Smolensko, tai nereikia tikėti jį aprašantiems Lauryno, Rogožos, Hipatijaus metraščiams ir Tvėrės rinkiniui? Kaip ir kitais atvejais, griebiamasi teksto skirtybės, neatsižvelgiant į visą teksto pobūdį.

5. Tvirtinama: "Kad lietuvių puolimai į Naugardą priklausė nuo Polocko politikos, liudija ir toks faktas. Kai tik Polockas ir Naugardas 1262 m. sudarė taiką, lietuviai ne tik nustojo pulti Naugardo žemes, bet ir kartu su polockiečiais ėmė talkinti naugardiečiams, kaip pvz., žygio į Tartu metu prieš vokiečius 1262 m." Bet juk šią taiką sudarė patys lietuviai ir tiek Naugardo I metraštis, tiek Livonijos eiliuotoji kronika šiuo konkrečiu atveju mini tik juos, apie Polocką net neužsimindami. 

6. Pinsko kunigaikščiai praleisdavo per savo žemę lietuvius į Voluinę. M.Jermalovičiui tai įrodymas, kad Pinskas lietuvius naudojo savo tikslams. Vadinasi, septynių metų karo metu Respublika naudojo Rusiją prieš Prūsiją, 1812 m. Prūsija ir Varšuvos kunigaikštija – Napoleoną prieš Rusiją, 1941 m. Bulgarija-Vokietiją prieš Graikiją.

7. Stebina rėmimasis pasenusia literatūra, kad būtų galima kalbėti apie Gerdenio tėvystę Vyteniui ir Gediminui. Juk jau seniai išaiškinta, kad jų tėvas buvo Butvydas (Pukuveras), ir Petras Dusburgietis tai aiškiai nurodo.

8. Nurodomi, priskiriami XII a., Prisikėlimo metraščio įrašai, nekeliantys abejonių savo fantastiškumu. Jei tokiame šaltinyje pasitaiko realus faktas, laikoma, kad visas šaltinis yra patikimas.

9. Krivičių kolonizacija Vilniaus apylinkėse įžvelgiama iš Petro Dusburgiečio minimo šio etnonimo. Bet Petras Dusburgietis krivičių žeme juk pavadina Naugarduko, o ne Vilniaus apylinkes, o kitoje vietoje pats M. Jermalovičius kalba apie Naugarduko ir Polocko žemių ryšius.

10. Vilniaus slaviškumas remiamas Holubowiczių teiginiais, kurie jei kuo ir išgarsėjo, tai būtent savo neobjektyvumu.

11. Deklaravimas, kad suslavėję lietuviai buvo pagonys, remiamas teiginiu, jog lietuvių kunigaikščiai Mindaugas, Vaišelga, Daumantas, Tautvilas, remdamiesi slavais, priiminėjo stačiatikybę. Betgi apie Mindaugo ir Tautvilo katalikišką, o ne stačiatikišką krikštą kalba ne kieno nors, o pačių rusų Hipatijaus metraštis. O Vaišelga ir Daumantas, stačiatikybę priėmė tik ėmę valdyti rusiškus Naugarduką ir Pskovą.

12. Vilnius laikomas slavišku vietovardžiu ir tai "įrodo Vilijos, o ne Neries vardo vartojimas Lietuvos metraščiuose". Turbūt nereikia stebėtis, kad gudų kalba parašytuose metraščiuose ir vartojamas gudiškas hidronimas. Lietuvišką upėvardį randame XIII ir XIV a. vokiečių šaltiniuose, net aptariančiuose šią upę iki ištakų imtinai. Į samprotavimą, kad baltarusių politinę hegemoniją ar net valdžią įrodo jų kalbos plitimas (vargu ar taip buvo XIII-XIV a.), priminsiu tik vieną faktą: romanų kalba sėkmingai stūmė germanų tarmes frankų valstybėje, tačiau nereikia turbūt įrodinėti, kas joje viešpatavo (analogiją su frankų valstybe, beje, seniai iškėlė rusų istoriografija).

13. Sutinku su M. Jermalovičiumi, kad XVI a. Lietuvos kronikų (metraščių) viduriniojo ir plačiojo sąvado legendinės dalys (jų sudėtyje ir lietuvių kovų su totoriais aprašymas) yra gryniausia fantazija (atskiras klausimas – šio teiginio argumentavimas, bet jo čia neaptarinėsiu). M. Jermalovičius iš to daro išvadą, kad Baltarusijos žemės Lietuvoje neieškojo prieglobsčio nuo totorių. Nesiruošiu šios išvados neigti, nei jai pritarti. Duomenų apie šių žemių santykius su totoriais XIII a. visai ar beveik nėra, o lietuviai, kaip žinome, totorių puolimus atrėmė. Čia nespręsime, kodėl Lietuva užvaldė baltarusių žemes, bet akivaizdu, kad ji jas užvaldė. O dėl teigimo, kad Lietuva nepajėgė šių žemių apginti nuo vokiečių, užduosiu klausimą, kodėl baltarusių žemes užvaldė ji, o ne vokiečiai?

Šiuo klausimu nebežinau, ką autoriui ir bepatarti. Nebent brūkšniuotosios keramikos kultūrą galima paskelbti slaviška.

IV Kaip "baltų-lietuvių žemėms" lietuvių vardą davė suslavėjusi "senoji Lietuva"?

1. Valstybės pavadinime "Lietuva" reiškė Baltarusiją. Mat išplėstos valstybės titulatūros "Lietuvos didžioji, Rusų, Žemaičių kunigaikštija" Antrąjį dėmenį "(Rusų) M. Jermalovičius skiria Ukrainai (taigi, trečiasis dėmuo – Žemaičiai – lieka Lietuvai). Autorius tai grindžia savaip aiškindamas valstybės pavadinimą Lietuvos kronikose (metraščiuose): viduriniojo sąvado Krasinskio, Račinskio, Rumiancevo, Jevrejinovo nuorašuose rašoma tik "didžioji Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštija", o visi jie atsirado jau po Liublino unijos, kuomet Ukraina Lietuvos valstybei nebepriklausė. Jei kalbėsime apie nuorašus, tai M. Jermalovičius jų amžiaus neskiria nuo teksto amžiaus: vėlyvas nuorašas gali perteikti ir kur kas senesnį tekstą. Jo nurodomu atveju kaip tik taip ir yra, nes kronikose esantis pavadinimas "didžioji Lietuvos ir Žemaičių kunigaikštija" atsirado dar prieš Liublino uniją. Tai aiškiai rodo 1550 m. parašytas Ališavos nuorašas, kur rašoma lygiai taip pat. Šiaipgi autorius nėra susipažinęs su J.Adamaus ir O. Haleckio darbais apie didžiosios Lietuvos kunigaikštijos titulatūrą ir jos sudėtinių dalių sampratą. Buvo įvairūs titulavimo variantai, o "Rusijos" ceremonialas atsirado dar tada, kai prie didžiosios Lietuvos kunigaikštijos nebuvo prijungta Ukraina. Gediminas 1322-1323 m. titulavosi "lietuvių ir rusų", arba "lietuvių ir daugelio rusų karaliumi.

2. Daumantas pabėgo į Pskovą, Šiukšta į Livoniją, buvo ir daugiau tokių pabėgusių iš Lietuvos lietuvių. Tvirtinama, kad tokių žmonių pabėgimas neįrodo, jog žemės, į kurias jie bėgo, buvo lietuvių užkariautos. Šio originalaus teiginio, kurio niekas ir negalvoja neigti, prireikė tam, kad būtų galima Mindaugą paskelbti "turbūt buvus perbėgėliu į Naugarduką" (iš "senosios Lietuvos"). Šis "turbūt" kuria "alternatyvą", kai šaltiniai apie tokį įvykį nieko nesako, o toliau šia "alternatyva" operuojama kaip įrodytu ir neginčijamu faktu. Ji remiama kitais panašios vertės samprotavimais.

3. Mindaugą kaip karo samdinį rodo 1219 m. Lietuvos sutartis su Voluine: lietuviai jos kunigaikščiams įsipareigojo kariauti prieš lenkus. Remiamasi žodžiu "privede", pažodžiui reiškiančiu "atvedė". Atvesti galima ir liepiant, ir kurstatant, ir prašant. Kad buvo kurstoma ar prašoma, o ne liepiama, pasako pats sutarties aprašymo tekstas: lietuviai, Dievui liepus (t. y., ačiū Dievui), dovanojo taiką Romano ir jos jauniems sūnums. Voluinė turėjo sąskaitų su lenkais ir atvėrė savo žemes lietuvių kariaunoms, kad jos galėtų eiti pasiplėšti Lenkijoje. Taigi buvo daroma paslauga už paslaugą ir šio sandėrio prašė Voluinė, o ne Lietuva.

4. 1237 m. Danielius kreipė Mindaugą prieš mozūrus. Čia panaudotas veiksmažodis "vozvede", turintis tiek pat reikšmių kaip ir "privede", taigi nieko tikresnio nepasakantis.

5. Tokia pačia laikoma ir 1245 m. žinia apie Mindaugo pagalbą Danieliui. Tai daroma vėlgi prieštaraujant teksto prasmei kaip ir 1219 m. atveju: Danielius juk nepareikalavo Mindaugo pagalbos, o paprašė.

6. Tačiau M. Jermalovičiui prašantysis yra viršesnis už prašomąjį, nes Embutės apgulimo atveju jis pats pavadina kuršius prašančiaisiais, bet vis tiek padaro Mindaugą jų kviečiamu patarnaujančiu berniuku. Tik ir čia kronika sako visai ką kita: kuršiai visai nekvietė Mindaugo ir kovojo prieš lietuvius drauge su vokiečiais.

Embutės įvykių aptarimo proga galima paklausti: kaip galėjo Mindaugas atvesti iš mažos "senosios Lietuvos" tokią didelę kariuomenę, kad vokiečių kronikininkui pasivaideno net 30000 žmonių?

7. Mindaugui reikėjo iš Lietuvos bėgti į Naugarduką, nes po pergalės ties Embute kryžiuočiai siaubė jo žemes, silpnino jo pozicijas ir tuo pasinaudojo Mindaugo priešai Lietuvoje. Šį teiginį, rodantį įrodinėjimo geografinės perspektyvos praradimą, turi patvirtinti nuoroda į Livonijos eiliuotąją kroniką (2450-2542 eilutės). Bet ši kronikos vieta tai juk jau aptartas pasakojimas apie Mindaugo žygį į Embutę. Jei M. Jermalovičius apsiriko nurodydamas kronikos eilutes ir turėjo galvoje po šio žygio buvusias permainingas kovas tarp Mindaugo seserėno Lengvenio ir jo priešų (Milgryno, Gineikos, Tučiaus), tai galutinis jų rezultatas buvo šių priešų pasilikimas Livonijoje (t. y. jų išvijimas iš Lietuvos) ir Lengvenio revanšas prie Cėsių, kainavęs gyvybę šios pilies komtūrui. Taigi šie įvykiai rodo, kaip sustiprėjo, o ne susilpnėjo Mindaugo padėtis.

8. Nepaisant viso to, "Mindaugas pralaimėjo ir turėjo bėgti į Naugarduką". Šiam teiginiui paremti savaip aiškinamas Mindaugo brolėnų Tautvilo ir Gedvydo išvarymas. Hipatijaus metraštis nurodo, kad dėl Lietuvos Mindaugas susikivirčijo su jais ir užėmė visą Lietuvos žemę. M. Jermalovičiui šie žodžiai būtinai sako, kad Mindaugas iki tol neturėjo jokios Lietuvos žemės dalies. Neaiškinsiu, kas buvo ši Lietuvos žemė, tai seniai padarė H. Lowmianskis. Tik priminsiu, kad Mindaugas atėmė valdas iš savo brolėnų, pasiuntęs juos kariauti su savo kariuomene. Įdomu, kaip jis galėjo jiems įsakinėti, nieko nevaldydamas ir būdamas ne Lietuvoje, o prisiglaudęs Naugarduke? Beje, aprašant Livonijos eiliuotoje kronikoje Lengvenio ir jo priešų kovas, Mindaugas vadinamas aukščiausiuoju karaliumi ir Lietuvos žemės viešpačiu.

9. Samprotavimus apie vėlyvo Hustino metraščio žinutę dėl stačiatikiško Mindaugo krikšto paneigia autentiška Livonijos eiliuotosios kronikos, popiežiaus Inocento IV bulių ir Hipatijaus metraščio informacija: Mindaugas priėmė katalikybę.

10. Nėra reikalo aptarinėti neparemtų ar paremtų anksčiau aptartais "argumentais" samprotavimų apie Mindaugo valdymą. Pastebėsiu tik, kad Andrius buvo ne Rygos vyskupas, o Livonijos ordino magistras (vyskupas buvo Mikalojus). Vienintelė žinutė, leidžianti kelti kažkokią alternatyvą (žinoma, neatsižvelgiant į visą kitą šaltinių informaciją), yra Tautvilo prašymas Danieliui žygiuoti į Naugarduką, minimas Hipatijaus metraščio). Iš šių žodžių išeitų, kad Naugardukas tikrai buvo svarbus Lietuvos valstybės punktas. Ar gali išplaukti kas nors daugiau? Šiame įraše aprašomų Danieliaus veiksmų pradžioje buvo nusiaubta visa Naugarduko žemė, o pabaigoje pasiekta "jų (t.y. Mindaugo – E.G.) pilis" ir nuniokota "visa jų šalies tėvonija". Iš šio įrašo aišku, kad Mindaugo tėvonija ir pagrindinė pilis buvo kitur negu Naugardukas, o šių Danieliaus veiksmų metu jis vienais ar kitais būdais valdė tiek viena, tiek kita.

Štai taip "įrodoma", kad Mindaugas iš Naugarduko užkariavo Lietuvą.

V Kalbant apie Vaišelgą, pirmiausia norima įrodyti, kad pabėgusio į Pinską (Daumantui nužudžius Mindaugą) Vaišelgos atėjimas į valdžią buvo Lietuvos užkariavimas. Todėl remiamasi tik vienu Hipatijaus metraščio nurodymu, kad Vaišelga su pinskiečiais žygiavo į Naugarduką, ten pasiėmė šios žemės karius ir tuomet nuvyko valdyti Lietuvos. Remiamasi ne bet kaip, o "sukuriant polemikos vaizdą": mano Lietuvos žemės (o ne Vaišelgos veiksmų) aptarime panaudotoje Hipatijaus metraščio citatoje pinskiečių praleidimas (201) (o kam jie čia reikalingi?) paskelbiamas "tyčiniu montažu". Šitaip "pakeliamos pinskiečių akcijos". O jas M. Jermalovičiui tikrai reikia pakelti, nes šio epizodo paskutinis sakinys, nors ir jo atskirtas, pasako visai ne tai, ką siekiama įrodyti: Lietuvos nereikėjo užkariauti, ji mielai priėmė Mindaugo sūnų. Dabar pažvelkime, kodėl taip atsitiko, kas toje Lietuvoje dėjosi prieš ateinant Vaišelgai: Mindaugo tarnai jau buvo nužudę uzurpatorių Treniotą. Egisto vaidmenį, žinoma, atliko ne jie, jie tik vykdė didžiūnų, Mindaugo šeimos šalininkų nurodymus. Tai būta ištiso sąmokslo ir Livonijos eiliuotoji kronika mini būtent šio rango ir ne kokius nors, o lietuvius sąmokslininkus. Vaizdą dar būdingai papildo M. Jermalovičiaus deklaratyviai atmestas Naugardo I metraščio nurodymas apie besirenkančius apie Vaišelgą Mindaugo kariauninkus. Taigi naugardukėnai ir pinskiečiai buvo tik Vaišelgos talkininkai greta jo šalininkų lietuvių. Tai buvo Pinsko įsikišimas į Lietuvos vidaus kovas, palaikant jo remiamą pusę, o ne Lietuvos užkariavimas.

Taip įvykiai klostėsi Lietuvos žemėje (siaurąja prasme). Vaišelgai dar reikėjo nugalėti Deltuvos ir Nalšios opoziciją. Čia jau nulėmė Haličo pagalba, bet ir haličėnai įsikišo į Lietuvos reikalus, palaikydami vieną kovojančių pusių. Haličėnų "akcijoms pakelti" M. Jermalovičius vėl piktinasi mano "tyčia" necituojama Hipatijaus metraščio vieta, pasakojančia, kaip Vaišelga išmušė savo priešus. Bet kodėl aš privalau cituoti tas vietas, kurios nieko naujo nepasako apie man rūpimą Lietuvos žemę? Tuo tarpu M. Jermalovičius pats nepastebi kitos mano citatos (šiuo atveju kaip tik reikalingos mano temai, kuri neblogiau pasako tai, ką aš, anot jo, norėjau nutylėti. Pats Vaišelgos įsigalėjimas Lietuvai buvo tikrai pavojingas: jis linko į Voluinę ir Haličą. To niekas neneigia, bet tai buvo tipiška išorės intervencija, naudojantis lietuvių tarpusavio vaidais (Naugardo I metraštis taip ir sako).

O Traidenis, pasirodo, tęsė Vaišelgos politiką. Ir taip sakoma apie valdovą pagonį, atkakliai kovojusį prieš Haličą ir Voluinę. Priminsiu tik jo apibūdinimą Hipatijaus metraštyje.

M. Jermalovičiaus argumentavimo pobūdį baigsiu aptarti šiuo pavyzdžiu. Naugardo I metraščio leidinio vardų rodyklėje Gerdenis vadinamas "Polocko kunigaikščio Dovydo Rostislavaičio sūnumi". Metraštyje jis taip nevadinamas. To ir negalėjo būti. XIII a. septintą dešimtmetį Gerdenis buvo suaugęs žmogus, turintis nepilnamečių vaikų. Gimti jis galėjo kažkur apie šio amžiaus trečią dešimtmetį. Tuo tarpu Dovydą Rostislavaitį jo tėvas paliko vietoje savęs Naugarde 1154 m., vadinasi, Dovydui turėjo būti bent 20 metų. Išeitų, kad gimstant Gerdeniui, jo "tėvas" turėjo 80-90 metų M. Jermalovičiui tai, žinoma, netrukdo pasiremti šia klaidinga nuoroda

Taip atrodo ši originali koncepcija apie "baltarusių valstybės" – didžiosios Lietuvos kunigaikštijos susidarymą. Buvo dramblys, nėra dramblio. Jo ir nebuvo: juk J. F. Cooperio romane "Medžiotojas" kalbama ne apie dramblius, o dviuodegius. Taigi.

Tik gal nereikia pamiršti, kad įrodymo temos pakeitimas turi ir Antrąją pusę. Antai Protagoras susilaukė mokinio, kuris, remdamasis jo mokslu atsisakė mokėti už šio mokslo įsisavinimą. Tai ir baigsiu paties M. Jermalovičiaus žodžiais: "Perskaitai šiuos žodžius ir stebiesi tuo…".